Prieš dešimtmetį už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą rašytojai buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Jos dokumentinėse knygose „Černobylio malda“, „Laikas iš antrų rankų“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Cinko berniukai“ autentiški žmonių pasakojimai tampa dramatiškų ir sukrečiančių epochos įvykių liudytojais. Pati rašytoja neretai apibūdinama kaip atminties saugotoja.
Rašytoja atvyko į Vilniaus knygų mugę, kur kovo 1 d. (šeštadienį) dalyvaus diskusijose „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“ bei „Ar menas gali būti diplomatiniu tiltu?“, taip pat dalins autografus stende.
Prieš prasidedant šurmulingiems Knygų mugės renginiams Svetlana Aleksijevič sutiko atsakyti į kelis klausimas apie Lietuvą, neramų dabarties laiką bei mėgstamiausias knygas. Klausimas rašytojai uždavė Monika Svėrytė.
– Lietuvoje lankotės jau ne pirmą kartą. Kaip jums čia patinka? Kokie įspūdžiai atvykus dabar, tokiu įtemptu pasaulyje metu?
– Myliu Lietuvą. Pamenu, kai studijų metais, kažkokiais būdais sutaupę šiek tiek pinigų, su bičiuliais trumpam čia atvykdavome. Tai mums buvo tartum kelionė į kitą pasaulį už to akvariumo, kuriame gyvenome. Tai buvo kito gyvenimo patyrimas. Ir šis jausmas išliko iki šiol.
Daugybę kartų buvau Lietuvoje. Čia buvo statomi spektakliai pagal mano pjeses, o aš atradau savo skaitytojus, žmones mylinčius knygas. Turėjau nemažai man svarbių ir be galo įdomių pokalbių. Juk mus jungia ta pati praeitis.
Suprantu, matau, kad lietuviai yra kitokie – jau vien todėl, kad jūs sugebėjo iškovoti savo laisvę.
Dabar, žinoma, jausmai yra gerokai įtempti. Gyvename potencialaus pasaulinio karo situacijoje – apie tai nuolat primena Putinas mojuodamas atomine bomba. Žinoma, tai visus mus veikia – juk Baltarusija ir Lietuva yra visai greta.
– Vilniaus knygų mugė – tai didžiausia ir reikšmingiausia knygų mylėtojų šventė Baltijos šalyse. Ką jums reiškia dalyvauti šiame renginyje? Ar esate čia lankiusi anksčiau?
– Prieš keletą metų buvau Vilniuje vykusiame festivalyje „Open books“. Čia sutikau nemažai savo skaitytojų, dalyvavau keliose labai įdomiose diskusijose. Tąkart dar kartą pajutau bendrą mūsų praeitį ir tai, kaip mums lengva bendrauti tarpusavyje. Sakydama „bendrą praeitį“ turiu galvoje ne tik sovietmetį, tačiau ir gerokai ankstesnius laikus.
Štai kodėl Lietuvoje jaučiuosi lyg būčiau grįžusi į namus. O kartu suprantu, matau, kad lietuviai yra kitokie – jau vien todėl, kad jūs sugebėjo iškovoti savo laisvę.
– Ką dažniausiai skaitote? Kokia literatūra labiausiai domina šiuo metu? Ar turite savo mėgstamus autorius?
– Daugiausia skaitau dokumentinę literatūrą. Mane domina pasaulis, papasakotas šios tikrovės kalba. Tai man artimiausias žanras.
Bet tai netrukdo skaityti ir kitokią literatūrą. Pavyzdžiui, ne taip seniai skaičiau knygą apie Albertą Einsteiną. Mokslo pasaulis man irgi yra labai įdomus. Esu įsitikinusi, kad humanitariniam pasaulėvaizdžiui susiliejus su moksliniu, mąstymo laukas gerokai prasiplečia, atsiranda daugiau galimybių. Tad visi mano interesai susiję su dokumentiniu požiūriu į pasaulį.
Daugiausia skaitau dokumentinę literatūrą. Mane domina pasaulis, papasakotas šios tikrovės kalba. Tai man yra artimiausias žanras.
Turime įkūrę leidyklą, kuri ilgą laiką buvo mano svajonė. Tik gavus Nobelio literatūros premiją su kitais surinkome bendradarbių komandą ir pirma, ką padarėme pasitraukę iš Baltarusijoje dėl represijų, tai išvertėme ir išleidome kelių lietuvių autorių knygas. Tai gerokai praturtino mūsų knygų lentyną.
