– Esate pirmoji lietuvė, pasiekusi megažvaigždės statusą operos pasaulyje. O koks Jūsų santykis su Lietuvos opera? Ar jaučiatės jos dalimi?
– Kai dar studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, didžiausia svajonė buvo sugebėti dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai tik galėdavom, bėgdavom ten žiūrėti spektaklių: tuo metu dainavo Gehamas Grigorianas, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė ir daug kitų puikių dainininkų, kurie tapo mums pavyzdžiu.
Po to taip susiklostė gyvenimas, kad atsivėrė sienos ir išvykau į užsienį: tai leido pasiekti platesnės karjeros. Aišku, visuomet smagu sugrįžti ir čia išeiti į sceną. Prieš išėjimą labai jaudinuosi, nes gimtinėje norisi pasirodyti kuo geriau. Paskutinis mano pasirodymas Lietuvoje buvo rečitalis 2018 m. Vilniaus festivalio programoje.
Po to taip susiklostė gyvenimas, kad atsivėrė sienos ir išvykau į užsienį: tai leido pasiekti platesnės karjeros.
– Ko dainininkui labiausiai reikia, kad pasiektų vokalinių aukštumų?
– Tai ištisas savybių kompleksas, nes vien tik gerai dainuoti neužtenka. Mano, pradedančios dainininkės, balsas nebuvo nei labai skambus, nei galingas. Bet, klausydama geriausių pasaulio solistų įrašų, susiformavau savo idealą ir stengiausi iki jo „prisikrapštyti“. Turėdama visapusišką muzikinį išsilavinimą, kurį suteikė fortepijono studijos, siekiau ir savo balsu išmokti „groti“ taip, kaip man norėjosi – su visomis spalvomis ir niuansais.
Operos solistui reikia ir tam tikro scenos instinkto, leidžiančio tuo pačiu metu stebėti dirigentą, koordinuotai bendrauti su kolegomis ir valdyti savo vokalinį aparatą. Žinoma, šiais laikais nemažai galima pasiekti ir save reklamuojant, bet aš pati niekad neturėjau šitos „gyslos“.
– Ar reklamos srityje dainininkams nepadeda jų agentūros?
– Agentūros nepadeda, jos dirba savo darbą – savo kontaktų dėka randa tau kanalus. Man pasisekė, nes jau po pirmųjų tarptautinių konkursų turėjau dvylika agentūrų, kurios su manimi norėjo dirbti. Agentūros siunčia tave į perklausas, bet atsimenu ir tokių perklausų, kuriose puikiai pasirodžiusi sulaukdavau klausimų: „O jūs Eboli partiją jau kur nors dainavote?.. Ne?.. Tai kai padainuosite – tada ir pas mus atvažiuokite...“ Ir tai provincijos teatre, o ne kokiame nors megapolyje! Tada pagalvojau: „Jūs daugiau manęs čia nepamatysite“. Taip ir buvo.
Tada pagalvojau: „Jūs daugiau manęs čia nepamatysite“. Taip ir buvo.
– 2020-ieji Lietuvos operai tapo ne tik šimtmečio, bet ir ištuštėjusios salės metais: žadėtos „Traviatos“ premjeros gruodį nebepamatėme. Tylūs ir tušti dabar stovi daugelis Europos operos teatrų. Kaip jūs išgyvenote visą šį laiką?
– Vasarį, kai visa tai prasidėjo, kaip tik buvome Milane. „La Scala“ teatre spėjau padainuoti Azučeną septyniuose Giuseppe‘s Verdi „Trubadūro“ spektakliuose, o dar trijuose – nebespėjau... Uždarius teatrą, skubiai palikome Milaną. Netrukus vienas po kito pasipylė pranešimai apie atšauktus pastatymus, spektaklius ir koncertus. Praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos laiką leidau savo namuose Miunchene.
Turiu prisipažinti, kad ne taip labai man ir trūko to dainavimo... Pirmuosius tris mėnesius, kai dar tikėjomės, kad tuoj sugrįšime į įprastas vėžes, mokiausi naujus kūrinius, nes buvo numatyti keli debiutai. Bet išėjo taip, kad spalio pradžioje Berlyne pasirodžiau trijuose G.Verdi muzikos gala koncertuose, ir viskas vėl sustojo... Po to nelabai ir benorėjau iš namų kur nors važiuoti. Visgi susiėmiau iš išvykau repetuoti į Valensiją Ispanijoje, kur dalis teatrų iki šiol tebeveikia. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes čia geras oras, jūra, draugai ir puikus maistas.
– Valensijoje, šviečiant saulei, repetuojate Misis Kvikli partiją G.Verdi operoje „Falstafas“. Tai – naujas jums vaidmuo. Kaip sekasi jį įvaldyti?
– Tai bus antrasis mano parengtas komiškas vaidmuo. Pirmąjį 2019-aisiais pristačiau Berlyne, kur dainavau Duenją Sergejaus Prokofjevo operoje „Sužadėtuvės vienuolyne“. Buvo linksma... Misis Kvikli vaidmuo irgi įdomus, tik jame mažoka melodingo dainavimo. Premjeriniai spektakliai numatyti sausio pabaigoje. Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.
Jei kartais ir neįvyktų – nebus apmaudu, nes pats buvimas čia, Valensijoje, kai aplink viskas sustingę dėl pandemijos, prilygsta atostogoms.
– Ar yra vaidmuo, kurį prisiminate su ypatinga meile?
– Gaila, bet daugelis tų vaidmenų jau praeityje: metai eina, nebegaliu jų dainuoti. Štai gruodžio pradžioje per vieną italų televizijos kanalą rodė Christopho Willibaldo von Glucko operos „Ifigenija Aulidėje“ įrašą – maestro Riccardo Muti diriguojamą spektaklį, kuriuo 2002 m. buvo atidarytas „La Scala“ teatro sezonas.
Būtent šiame pastatyme susipažinau su savo vyru – italų tenoru Alfredo Nigro, todėl dar kartą prisiminti tai buvo nuostabus išgyvenimas. Manau, šis pastatymas yra viena iš mano karjeros viršūnių. Žinoma, prieš tai buvo Eboli G.Verdi „Don Karle“, Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“ ir Izolda to paties kompozitoriaus operoje „Tristanas ir Izolda“. Izoldos mirties scenoje, diriguojant maestro Esa-Pekkai Salonenui, tikrai pasijusdavau nebe šitam išmatavime... Tokios akimirkos dainininkams yra pačios brangiausios. O vėliau dar buvo ir Aida, ir Toska...
– Ar yra teatras, į kurį sugrįžtate mieliausiai? Kur publika pati geranoriškiausia?
– Ne kartą esu dainavusi ir kaip namuose jaučiuosi Madrido „Teatro Real“, Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“. Amerikiečių publika pati spontaniškiausia: jei spektaklio režisūra arba libreto vertimas jiems pasirodo keisti, jie ir juokiasi. Ir nesvarbu, kad scenoje vaidinama tragedija... Bet jei atiduodi vaidmeniui visą širdį – visur sulauksi geidžiamo publikos atsako.
Bet jei atiduodi vaidmeniui visą širdį – visur sulauksi geidžiamo publikos atsako.
– Jūsų pramintu keliu sėkmingai eina jaunoji lietuvių operos solistų karta. Ar spėjate ją išgirsti?
– Visada sakiau, kad esu pirma, bet tikrai nebūsiu paskutinė: Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Vida Miknevičiūtė, Edgaras Montvidas ir kiti lietuviai jau užėmė svarbias pozicijas operos pasaulyje. Ir tai labai džiugina.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos operai jos šimtmečio proga?
– Linkėčiau ir toliau žengti taip, kaip pirmuosius šimtą metų: jei ne pačiais didžiausiais, tai tvirtais, užtikrintais žingsniais. Ir, žinoma, linkiu sveikatos, įdomių pastatymų bei ištikimos publikos. Operos teatras Lietuvoje visada buvo svarbus kultūros židinys: ne veltui žmonės į LNOBT žiūrėti spektaklių autobusais važiuodavo iš visos Lietuvos. Sėkmės visiems jūsų dirigentams, režisieriams ir solistams!
