„Prieš dvejus metus, pasaulį sukausčius pandemijai, rašiau paskutinius savo atsiminimų knygos „Būgnininko dienoraščiai“ sakinius. Tuomet kultūrą įvardijau kaip „turbūt vienintelę mūsų slėptuvę“. Deja, po Mariupolio dramos teatro subombardavimo, kuris buvo tapęs tikrąja to žodžio prasme slėptuve Ukrainos vaikams, moterims ir seneliams, yra akivaizdu, kad cinizmui ir barbariškumui nė motais nei kultūra, nei civilizacija, nei žmogaus gyvybė“, – teigia žinomas Lietuvos džiazo muzikantas bei menininkas Vladimiras Tarasovas.
Archangelske gimęs šis mušamųjų meistras dar 1968-aisiais persikraustė į Lietuvą ir tapo viena ryškiausių šalies džiazo figūrų. Su jo vardu ir GTČ – Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino – trio siejama ir lietuviško džiazo mokykla, o to įrodymas – ne tik legendinio kolektyvo statusas, bet ir Nacionalinė kultūros ir meno premija, įteikta 2016 metais.
Charizmatiškas kūrėjas, šiemet švenčiantis 75-metį, tebestebina savo energija rengdamas koncertus tiek Lietuvoje, tiek ir įvairiose pasaulio šalyse, kurdamas ir pristatydamas savo instaliacijas bei parodas. Šiandien, V.Tarasovo teigimu, visa jo muzika yra būdas prisidėti prie ukrainiečių kovos už savo žemę, žmones bei laisvę gyventi taip, kaip nori jie patys.
– Pokalbį norėčiau pradėti nuo epizodo iš jūsų knygos „Būgnininko dienoraščiai“. Vaikystės prisiminime iš Archangelsko aprašote tokią situaciją: vieną dieną pro jūsų namą buvo varomi vokiečių kareiviai, o jūs su bičiuliais ėmėte jiems šaukti „fašistai“ ir „šaudyti“ į juos savo medinėmis lazdomis. Tuomet, rašote, kažkas – tėvas ar kaimynas – sugriebė jums už ausies ir pasakė: „Vokiečiai. Ne fašistai“. Dabartiniame karo Ukrainoje kontekste ši istorija įgauna labai netikėtų atspalvių, tiesa?
– Dabartinė Rusijos propaganda fašistais pavadina ukrainiečius ir pradeda savo kruviną karą. Tai siaubinga degradacija – požiūrio, mąstymo, humanizmo. Pamenu, gal prieš dvidešimt ar daugiau metų koncertavau Maskvoje ir Puškino aikštėje mačiau skinhedus – tada pamaniau – kas gali būti labiau netikėta nei tai. O, pasirodo, dar ir kaip gali... Kartais tikrovė gerokai pralenkia mūsų vaizduotę.
Kiek mažiau nei prieš septyniasdešimt metų mano gimtajame Archangelske moterys vokiečių belaisviams atnešdavo duonos, nes karas joms jau buvo pasibaigęs, o žmogiškumas – išlikęs. Tačiau totalitarinėse visuomenėse visada taip – valdžia sau, žmonės sau. Ir dabar tas pats.
Ši Rusijos valdžia yra absoliučiai fašistinė. Ir, tiesą sakant, dar baisiau.
Ši Rusijos valdžia yra absoliučiai fašistinė. Ir, tiesą sakant, dar baisiau. Mat naciai turėjo ideologiją, ten buvo koncepcija – siaubinga ir nežmoniška, bet idėja. O kuo remiasi Putinas ir jo klika? Koks yra jo tikslas – neaišku. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad mes turime reikalų su bepročiu ir paranojiku.
Žinote, dėl Putino aš neturėjau jokių iliuzijų nuo tada, kai jis pasakė – „мочить всех в сортире“ (liet. „visus pribaigti išvietėje“). Jis taip ir pasakė – žodis žodin. Tai juk yra kriminalinis slengas. Ir jei prezidentas sau leidžia taip kalbėti, tuomet iš jo galima tikėtis absoliučiai bet ko. Ir štai, ta diena išaušo. O baisiausia – kad jau ne pirmą kartą.
– Jūsų meno kolekcijos paroda, kurioje surinkote bičiulių rusų, lietuvių, latvių, ukrainiečių menininkų darbus, pavadinta „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. Apie aną laikmetį gan dažnai yra kalbama iš pasipriešinimo perspektyvos. Tačiau šiandieniniame kontekste kalbėdami apie Rusiją, mes dažniau minime ne pasipriešinimą, o pasyvumą. Kaip manote, kodėl?
– Tai, mano galva, labai skirtingi dalykai. Anuomet mes gyvenome brežnevinėje epochoje, visiškoje stagnacijoje, kai laikas buvo tartum sustojęs. Gyvenimas už Kremliaus sienų vyko sau, o žmonės gyveno sau – kas kaip mokėjo ir kaip sugebėjo.
Džiazą mes pradėjome groti taip pat iš tam tikro protesto – bet ne politinio, o, visų pirma, idėjinio. Mes nebuvome disidentai, bet stengėmės gyventi savo pačių gyvenimus, kitokius, nei diktavo maršai, paradai, lozungai ir partijos suvažiavimų nutarimai. Mūsų maištas vyko virtuvėse ir dirbtuvėse, o pasireikšdavo per kūrybą koncertuose bei parodose. Iš čia ir visa ta neprisitaikėliško meno kolekcija.
Mūsų maištas vyko virtuvėse ir dirbtuvėse, o pasireikšdavo per kūrybą koncertuose bei parodose.
Bičiuliai iš Rusijos anuomet atvažiuodavo pas mane į Vilnių, o mano namus buvo praminę „labiausiai į vakarus nutolusiu avangardo muziejumi“. Mes bendravome gan uždarame rate, tačiau pojūtis buvo visiškos laisvės. Žinoma, visa tai sąlygiškai ir savita forma, pavyzdžiui, ezopo kalba arba samizdato literatūra. Visa tai mums darė didžiulį poveikį.
Tuo tarpu dabartinę situaciją Rusijoje palyginčiau ne su brežnevizmu, bet stalinizmu, o tai jau visiškai kitokia realybė. Tai yra teroro metas – tiek viduje, tiek ir išorėje. Visa nepriklausoma žiniasklaida uždrausta, valdžios kritikai sėdi arba spėjo pabėgti iš šalies. Dabar žmogų gali suimti už tai, kad gatvėje jis laiko tuščią popieriaus lapą...
Sovietmečiu mes turėjome daugiau laisvės, nei dabar yra Rusijoje. Laikas tarp Stalino ir Putino buvo, galima sakyti, pakankamai ramus. Žinoma, represijų buvo ir tuomet, bet ne tokiu mastu ir tokia beprotybe, kaip dabar.
Sovietmečiu mes turėjome daugiau laisvės, nei dabar yra Rusijoje.
1993 metais kartu su Ilja Kabakovu Venecijos meno bienalėje padarėme instaliaciją „Raudonas paviljonas“ – mauzoliejaus parodiją, kur skambėjo sovietiniai himnai ir lozungai. Tokiu būdu norėjome parodyti, kad tas absurdas niekur nedingo – juk Mauzoliejus su visu savo turiniu vis dar vietoje iki šiol.
Išties Sovietų Sąjunga Rusijoje taip ir nesugriuvo. Dabar mes regime jos agoniją. Todėl šis laikas yra ir baisus – niekas nežino, kas gali nutikti rytoj. Juk agonijos purtomas yra visiškai neprognozuojamas.
– O kaip pats matote Vakarų reakciją į šį karą?
– Mane stebina tai, kad šitiek metų Vakarai buvo akli tam, kas vyko Rusijoje. Iš dalies jie taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje.
Pasyvumu šiandien galime apkaltinti ne tik Rusijos visuomenę, bet ir Vakarus. Maža to, ne tik pasyvumu, bet ir cinizmu. Piktintis karu ir jį smerkti – viena, o jį remti perkant rusišką naftą ir dujas – visai kas kita. Mane šokiravo tai, kad per tris karo mėnesius Europa Putinui jau sumokėjo 62 milijardus. Už tokią sumą galima kariauti ir su Marsu. Tad europiečiai finansuoja šitą karą, tik patys bijo tai pripažinti. Ši situacija – apgailėtina – nei juoktis, nei verkti.
Pasyvumu šiandien galime apkaltinti ne tik Rusijos visuomenę, bet ir Vakarus.
Žinoma, tai nebūtų nutikę jei 2014 metais Vakarai būrų reagavę adekvačiai tam, kas anuomet nutiko Kryme. O nutiko štai kas: kažkas nekviestas atėjo pas mūsų kaimyną ir pasakė: „Dabar mes gyvensime viename iš jūsų kambarių. Nepatinka? O mes nubalsuosime ir viską išspręsime taip, kaip mums reikia.“ Ir taip jie padarė. O visi aiškinimai, kad čia buvo jų teritorija – tik akių dūmimas. Nes ten kažkada gyveno ir graikai, ir turkai, ir kas tik nori. Tad būtent Vakarų neveiksnumas savu laiku suteikė Putinui galimybę išbandyti dar žiauresnį variantą – eiti į atvirą karą, ir visiškai nesvarbu, kad tai pavadino „spec. operacija“.
Neseniai grįžau iš Vienos ir ten mačiau automobilį su ukrainietiškais numeriais, prie kurio lango buvo pridėtas informacinis lapelis – nuo birželio 1-osios už parkavimą jums reikės susimokėti. Vadinasi, rūpesčio pabėgėliais kai kam užteko vos trims mėnesiams? O karas juk dar nesibaigė. Kur dėtis tiems šešiems milijonams pabėgėlių?
Lietuvoje požiūris į ukrainiečius yra visiškai kitoks – supratingas ir kupinas atjautos.
Lietuvoje požiūris į ukrainiečius yra visiškai kitoks – supratingas ir kupinas atjautos. Europiečiai turėtų imti pavyzdį iš mūsų. Trumpieji pagalbos numeriai, arba paramos akcija susidedant „Bayraktarui“ – tai fantastika. Mums yra suprantamas ukrainiečių skausmas, o kartu mes matome realią grėsmę.
Akli yra tie, kas to nemato. Arba jie toli ir nesupranta, su kuo turi reikalą...
– Savo atsiminimų knygoje pasakojate apie savo ryšius ir bičiulystes su daugybe to meto Rusijos menininkų – maištininkų ir nonkonformistų. Kur jie dabar?
– Daugelis tik prasidėjus persitvarkymui emigravo ir iki šiol gyvena užsieniuose. Kiti pasitraukė pastaraisiais metais. Visi matė – ši šalis ritasi bedugnėn. Tie, kas liko – kenčia. Aš jiems net negaliu paskambinti, nes, bijau, kad gali būti apkaltinti ryšiais su užsieniu. Gaila dėl jų – vieni užstrigo dėl sveikatos ar dėl nebaigtų darbų.
Pavyzdžiui, yra nemažai teatralų, kurie nepritaria režimui ir šiam karui, bet nedirbti jie taip pat negali. Ne vienas mano bičiulis savo socialiniame tinkle tik prasidėjus karui pareiškė, kad yra prieš. Kiti – pirmomis karo dienomis išėjo iš tinklo ir nebegyvena socialinėje erdvėje. Šitokią poziciją aš labai gerai suprantu, nes jie negali gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Ukrainoje rusai kareiviai žudo žmones, o mes, štai, turėjome gražų spektaklį arba koncertą – tai tiesiog nedera ir bent dalis rusų tai gerai suvokia.
Tie, kas gyvena lyg niekur nieko, mano galva, yra amoralūs niekšai ir skundikai.
Mano mėgstamas portalas colta.ru, rašantis apie kultūrą, pirmomis kovo dienomis savo puslapyje publikavo baltą popieriaus lapą su prierašu: „rašyti tik apie kultūrą palikus nuošalyje visuomenę, mums atrodo neįmanoma. Pasisakymo laisvė dabar yra lygi nuliui. Tokiomis sąlygomis, manome, geriau kuriam laikui nutilti“. Ir šitokia pozicija taip pat yra pareiškimas.
O tie, kas gyvena lyg niekur nieko, mano galva, yra amoralūs niekšai ir skundikai.
Žinote, vykstant karui iš Rusijos gavau kelis kvietimus atvykti koncertuoti bei rengti parodas. Nesuprantu, arba jie idiotai, arba jie mano, kad aš esu toks...
– Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl štai jau šimtą dienų tebesitęsiant karui Ukrainoje, pačioje Rusijoje nevyksta masiniai protestai, o girdimi tik pavieniai balsai?
– Šaunuoliai yra muzikantai Andrejus Makarevičius, Jurijus Ševčiukas, Borisas Grebenščikovas, kurie nelaiko liežuvio už dantų ir sako atvirai, ką galvoja. Tiesa, iš jų trijų tik J.Ševčiukas tebėra Rusijoje, kiti jau taip pat užsienyje.
O kur kiti, kodėl neišeina į gatves? Visi bijo: gyvena pogrindyje ir veikia represijų sąlygomis uždaruose rateliuose. Kaip ir minėjau – Rusijoje dabar yra putinmetis, tolygus stalinmečiui.
– Iš ukrainiečių dažnai galima girdėti kritiką Rusijos emigrantams, ypač intelektualams, dėl to, kad jie paliko savo šalį ir neprisiėmė atsakomybės dėl jos kitokio kelio.
– Ar tie keli procentai galėtų už ausų ištempti tuos 140 milijonų? Vargu. Bijau, kad būtų kaip Aleksejui Navalnui – grįžo į tėvynę ir iškart už grotų. O juk pretekstą pasodinti visada galima rasti. Bet net ir tai jau nėra būtina.
Aš manau, kad užsienyje gyvenantys gali padaryti daugiau, nei sėdėdami Rusijoje. Ir jie daro. Tas pats buvo ir prie nacių – vokiečių intelektualai taip pat bėgo nuo režimo ir gyveno, kūrė, dirbo. Kitu atveju nėra jokių šansų: arba suims, arba tyliai sunaikins. Ir kokia nauda iš tokio heroizmo?
– Kaip manote, ar dabar egzistuoja alternatyvi Rusija?
– O, tam prireiks ne vieno dešimtmečio...
Praėjusią savaitę Vilniuje vyko „Laisvosios Rusijos forumas“, kuriame buvo iškelta idėja apie „gerojo ruso pasą“. Man ši idėja neatrodo gera, nes nuo to tik vienas žingsnis iki geltonos žvaigždės.
Kita vertus, rusiškas pasas nepadaro žmogaus žudiku ir karo kurstytoju.
– Kaip pats vertinate šioje situacijoje masinį rusų kultūros bei autorių boikotą?
– Jei kalbame apie klasiką – man tai atrodo nepriimtina. Puškinas ir Čaikovskis niekaip neprisidėjo prie šio karo. Galų gale, jie yra ne Rusijos, bet pasaulio kultūros dalis. Tai svarbu atskirti.
Mano manymu, atsakomybė yra visų, bet kaltė – individuali. Ir jei dabartinis muzikantas ar rašytojas karo situacijoje tyli, jis ir turėtų būti vertinamas kaip prisidėjęs prie karo. O tie, kas nevienareikšmiškai išsako savo poziciją, mano manymu, jie ir yra Rusijos ateitis.
Šiandien negali būti neutralaus pasirinkimo.
Niekas neboikotuoja mano bičiulių menininkų, kurie gyvena užsieniuose jau dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų. Jie visi antisovietiniai ir nieko bendra neturi su dabartine Rusija. Tuo tarpu tuos, kurie išvažiavo dabar, pati Rusijos valdžia paskelbė šalies išdavikais. Tad jie jau taip pat yra apsisprendę.
Todėl apie boikotą galima kalbėti tik tų, kurie priklauso Kremliaus dvarui, remia visas jų „Z“ ir „V“. Arba tų, kurie tyli. Šiandien negali būti neutralaus pasirinkimo.
Tačiau aš suprantu ukrainiečius, kuriems viskas, kas rusiška, šiandien asocijuojasi su mirtimi, prievarta, naikinimu. Kokia kultūra karo metu... Jų atmetimo reakcija yra visiškai normalu.
– O jums pačiam dėl savo slaviškos pavardės ir kilmės netenka teisintis ar įrodinėti, kad su Rusija jau seniai neturite nieko bendra?
– Žinote, paskutinį kartą tai patyriau būdamas ne kur kitur, bet Rusijoje, Maskvos Šeremetjevo oro uoste maždaug prieš trejus metus. Tuomet ten vykau su Austrijos orkestru. Pamenu, oro uosto pasienio pareigūnas paėmė mano lietuvišką pasą ir ilgai vartė rankose, o paskui paklausė: kodėl taip dažnai lankotės Ukrainoje. Žinote, aš gan ramus žmogus, tiesa, nors to negali pasakyti kaip apie džiazo būgnininką... Bet tada nesusilaikiau. Aš pareigūno paklausiau: „ Atsiprašau, jūsų rankose mano pasas? Mano. O čia Rusijos pasas? Ne. Tai koks jūsų reikalas, kur aš važinėju?...“ Tuomet aš pirmą kartą Rusijoje pasijutau kaip užsienietis.
– O Lietuvoje?
– Aš nuo 1967-ųjų gyvenu Lietuvoje, buvau tarp pirmųjų Nepriklausomybės pradžioje gavusių lietuvišką pasą, tad viskas čia yra normalu. Aš esu Lietuvos menininkas, gimęs Rusijoje. Tačiau štai jau daugiau penkis dešimtmečius Lietuva yra mano namai.
– Ar karo akivaizdoje pačiam pavyksta susikaupti kūrybai?
– Negaliu namie klausytis muzikos – jei ką klausau, tai žinias apie tai, kas vyksta, komentarus bei diskusijas. Tačiau groti nenustojau – tai būdas man pasakyti, ką galvoju. Neturiu kito.
Dabar kur begročiau, viską skiriu Ukrainai. Pirmasis mano grojimas buvo Knygų mugėje jau antrą karo dieną. Tuomet apsirengiau vyšivanka ir – prie būgnų.
Groti nenustojau – tai būdas man pasakyti tai, ką galvoju. Neturiu kito.
Prieš kelias dienas „Mama Jazz“ festivalyje su dviem nuostabiais Ukrainos muzikantais – kontrabosistu Marku Tokaru ir pianistu Volodymyru Solianyku – surengėme koncertą, kurį taip ir pavadinome „We stand with Ukraine“.
Beje, Markas į koncertą atvyko tiesiai iš fronto, gavęs leidimą iš vyriausiojo Ukrainos ginkluotojų pajėgų vado Valerijaus Zalužno. Kai dabar sakome „Slava Ukraini, herojam slava!“ – dabar akyse man stovi Markas – profesionalus džiazo muzikantas, kovojantis už savo šalį. Garbė man būti vienoje scenoje su tokiu žmogumi. Tad muzika šiandien man yra ir būdas prisidėti prie šios kovos.
