Beveik pusę amžiaus Klaipėdoje gyvenantis žurnalistas, fotografas, kraštotyrininkas jau tapęs šio miesto dalimi. Iš Šakių rajono kilusį zanavyką klaipėdiečiai priėmė į savo gretas. Prieš kelerius metus B.Aleknavičius tapo Klaipėdos garbės piliečiu.
Nacionalinės premijos laureatas – ilgametis Eltos korespondentas, surengęs 14 fotografijų parodų, tradicijos pirmąją metų dieną paminėti ir K.Donelaičio gimtadienį puoselėtojas, bendrijos „Mažoji Lietuva“ sumanytojas, Klaipėdos Vydūno klubo įkūrėjas.
Kraštotyrininkas yra išleidęs 24 knygas, tarp jų „Kristijono Donelaičio portretas“, „Žvejų kaimelio kronika“, „Lekėčių sakmės“, išėjo jau aštuoni tomai enciklopedinio leidinio „Novužės krašto vaikai“ ir kt.
-Beveik visas knygas surašiau tik išėjęs į pensiją, – pradėjo pokalbį B.Aleknavičius. – Jau pensijoje būdamas paruošiau 35 knygas. Dar 15 laukia, kuomet bus išleistos. Manau, kad jei tik žmogus, išėjęs į pensiją, turi darbo – tai jis ir gyvena. Jei neturi mėgstamo užsiėmimo – tai ir negyveni.
Skambino bičiulis iš Vokietijos. Sako: koks tu laimingas, turi užsiėmimą. Pasiūliau jam parinkti man medžiagos apie Kazį Lozoraitį. Praeina mėnuo, o jis man sako: labai sunkią užduotį davei, niekaip negaliu. Gerai, kad mano sūnus Gintaras (Gintaras Aleknonis – žurnalistas, laidos „Ant svarstyklių“ vedėjas – aut. past.) Romoje buvo sutikęs Kazį Lozoraitį ir su juo bendravęs. Taip atsirado K.Lozoraitis knygoje „Novužės krašto vaikai“. Dėl šios knygos Šakių rajonas ir pasiūlė mane premijai. Ne Klaipėda, o Šakiai.
-Ką dar planuojate parengti leidykloms? Ko dar nespėjot?
-Viską padariau, dabar reikia, kad kas išleistų. Aš leidyba, lėšomis nesirūpinu. Rūpinasi leidyklos. Esu dėkingas klaipėdiečiams, kurie padeda mano kūrinius realizuoti. Galima priruošti ir kalnus, bet tada niekas nepamatys.
-Esate gavęs įvairiausių apdovanojimų, esate Klaipėdos, Šakių rajono garbės pilietis. Ką reiškia šis?
-Be kitų žmonių nebūčiau nieko padaręs. Jokio leidinio neplanavau – viskas lyg savaime gimė.
Sovietmečiu apie daug ką nebuvo galima kalbėti – nei apie praeitį, nei apie kai kuriuos žmones. Dabar galima kalbėti viską! Aprašydamas tarsi prikeli pamirštus žmones. Dirbdamas tokį darbą labai praturtėji.
-Kaip jus gyvenimas susiejo su Klaipėda?
-Dirbau Kauno rajono laikraštyje, ėmiau fotografuoti. Klaipėdoje, Eltai reikėjo fotokorespondento. Tuo metu gyvenau Kačerginėje – tekdavo kasdien važinėti į Kauną. Tada susisiekimas buvo kitoks – neretai ir redakcijoje nakvodavau.
Per penkiasdešimt metų gyvendamas Klaipėdoje sukaupiau didžiulį archyvą – dešimtys tūkstančių negatyvų. Viską atidaviau bibliotekai.
Būtų labai nemalonu, kad išeinant iš gyvenimo tas sukauptas turtas būtų išmestas.
-Jūsų žmona Antanina atrodo lyg didžiausia pagalbininkė, su ja tariausi ir dėl pokalbio. Ar ji talkina jums ir kūryboje?
-Žmona didžiausia mano kritikė. Ji vis pyksta, kad per daug rašau. Per penkis metus išėjo dvylika mano knygų. Suraskit Lietuvoje žmogų, kuris per penkis metus būtų tiek knygų išleidęs! Žmona pyksta sako: tu nesiek kiekybės.
Pamenu, kai dar dirbau Eltai, man vis sakydavo: sutrumpink iki pusės – bus sodresnė publikacija. Paskui paprašo dar sumažinti. Kol lieka tik pavadinimas. Konkretu ir aišku.
Štai veikalas „Kristijono Donelaičio portretas“. Apimtis plati – portretų yra apie aštuoniasdešimt. Galima viską išmesti – palikti tik viršelį ir parašyti – Donelaičio portretas. Bus labai konkretu ir teksto nedaug. Bet ar kokybiška?
