„Tai – nepaprastai visapusiškas žmogus. Jau sulaukęs gilios senatvės, jis skundėsi, kad turi tiek visokių visuomeninių pareigų, jog jas tenka sąmoningai mažinti. Į šias pareigas jis visada žiūrėjo labai atsakingai“, – LRT Radijui sako istorikas.
Jo teigimu, V.Aliulis buvo nepaprastos erudicijos ir intelekto žmogus, kalbėjęs ir rašęs prancūziškai, angliškai, itališkai ir netgi baltarusiškai. Be to, anot istoriko, tai buvo dvasiškai labai tvirta asmenybė.
„V.Aliulis – žmogus, sugebėjęs ne tik pats būti santūrus, bet net ir Sąjūdžio laikais kitus labai taktiškai skatinęs „moderuoti“ savo nuomonę. Tai buvo labai svarbu. Jis sugebėjo į labai aštrias Sąjūdžio diskusijas įnešti šiek tiek ramybės, susikaupimo ir paraginti pradėti apie reikalą mąstyti racionaliai“, – prisimena V.Ališauskas.
LRT Radijo pašnekovas neabejoja, kad kunigas savo šviesumą atsinešė iš šeimos – didelę įtaką jam darė tėvai, ypač mama, apie kurią V.Aliulis visuomet kalbėdavo su didele meile. Taip pat daug įtakos turėjo ir lankyta Marijonų gimnazija bei, kiek vėliau, – karas.
„Viskas buvo kartu. Jis gebėjo žvelgti į gyvenimą nedramatizuodamas, nors patyrė tikrai nelengvų momentų. Jis, kaip labai gabus žmogus, ne visada buvo visų vienodai mielai priimamas, bet visada sugebėdavo įžvelgti šviesiąją pusę“, – tikina V.Ališauskas.
1944 m. V.Aliulis buvo įšventintas kunigu. Per sovietmetį užsiėmė disidentine veikla, dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, parengė Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms, redagavo Romos Mišiolo ir Naujojo Testamento vertimus.
Nuo 1965 m. V.Aliulis buvo Lietuvos Vyskupų konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos sekretorius, vėliau – jos pirmininkas. Prasidėjus atgimimui, aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, organizavo katalikišką spaudą, rašė teologinius, publicistinius straipsnius.
