Vytautas Landsbergis. Sukilėlių geografija

„Grįžk, Dambraucki, į Lenkus, palik Valakus menkus“, – vis dar sukasi man galvoje ši mįslė. Nuo 1987-ųjų, kai rašiau narsiai užsimotą knygą apie XIX a. Lietuvos muziką. Man rimtai teberūpėjo Čiurlionis – buvo pavykę įsteigti M. K. Čiurlionio draugiją, dar Juozo Žilevičiaus lietuvių muzikologijos archyvas Čikagoje (galų gale valdžia leido nuvažiuoti), senoji Prūsų Lietuva...
Vytautas Landsbergis
Prof. Vytautas Landsbergis / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Knygelėj būtų tilpę skyriai apie dvarų orkestrus, apie Stanislovą Moniušką – Lietuvos muzikantą griežiką (grajek Litewski), apie pirmąją lietuvišką operą – Vydūno „Gilandą“, platesnė studija „Vargonininkų gadynė“ (išmesta iš knygos apie Česlovą Sasnauską), apybraiža „Senieji dainiai“ nuo Valiūno iki Baranausko ir Maironio; būtų buvęs ir skyrelis apie patriotiškas lenkiškas bei lietuviškas sukilėlių dainas. Tarp šių ir liudijančios apie seną lietuvių–lenkų ginklo brolystę. Bent nuo 1831 m. kovų dvasios, kai „Dombrovskio [mozūro] maršas“, pritaikytas Telšių pavieto sukilėlių karinėms bei romantinėms giesmėms.

Vuonikė mun saka: tuočės

tiktai gausi muni,

kaip išvysi iš Žemaičių

neprietelį šunį.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Aukščiausios klasės kavos aparatai: ar verta į juos investuoti?
Reklama
Įspūdingi baldai šiuolaikinei svetainei: TOP 5 pasirinkimai