– Artėjant 55-erių metų sukakčiai gerbėjams ruošiate simbolišką ir privačią programą – įsileisite juos į savo namus. Į sakraliausią savo erdvę. Iš kur tas noras būti tokiam atviram?
– Iš tiesų viskas gerokai paprasčiau – tiesiog ateina suvokimas, kad viskas šiame pasaulėlyje yra privatu, net ir abstraktūs išvedžiojimai, nuomonės, citavimas... O prisiminimai ir pasakojimai visad buvo ir tebėra įprasta mūsų kultūrinės bei etninės savimonės dalis.
Kalbant dar rimčiau – kam reikalinga išpažintis? Tiesiog ateina laikas, kai ką nors slėpti, nešiotis jau nebebūtina, nes tai jau buvo. Kaip išmokta pamoka – ji nebe tavo. Juolab kad tikrasis dvasios privatumas tikrai nėra tie mūsų kūniškieji prisiminimai, patyrimai. Manyčiau, kad tikroji privatuma mums nepažini, tik nujaučiama, kasdien kintanti. Ji yra tai, kas ateina. Cituojant Vilių Orvidą: „Aš gyvenu šią sekundę, šią minutę. Atlieku tai, ką turiu atlikt. Rytojus duoda savo rūpesčius – nuo rytojaus aš pradedu iš naujo gyvent. Viešpats paskui pakoreguoja truputį ir reguliuoja.“
Taigi dalinamasi tik ta savęs dalimi, kuri yra dalinė, kuri tarsi raketos nešančioji dalis jau gali atsikabint... Jau atidirbo, ir tu ją jau daugmaž žinai, jau išmokai. Gali nebent pasikartot, kad neužmirštum. Kita vertus – ir užmiršt nieko tokio.
– Naująją savo programą pavadinote „Pasakojimais apie namus“. Ką Jums reiškia namai?
– Namai talpina daug prasmių ir kontekstų. Tai ir dabartinė šeima, ir senelių erdvė, apimanti tremties prisiminimus ir atimtus, išdraskytus namus. Tai ir Lietuva, ir draugai, ir netgi priešiškiau nusiteikę – net ir jie yra namiškiai, o kaipgi be jų? Kaip sriuba be pipirų. Kūryba – irgi namai... Ir turbūt esminiai namai – sielos ir Dievo ilgesio zona, kur link judame visą gyvenimą.
– Kokie buvo Jūsų vaikystės namai?
– Visokie. Gyvenom Vilniuje, Raudonosios Armijos prospekte, blokiniame penkiaaukštyje – toks buvo ironiškas tos epochos ženklas, įsirėžęs su visais teigiamais ir neigiamais prisiminimais. Bet toji erdvė niekad nebuvo namų, vis laukdavau vasaros, kada važiuosim prie Aiseto, kai plauksiu su tėvuku baidare gaudyt lydekų – ten jausdavausi iš tiesų namie. Ir iki šiol tik gamtoj esu labiausiai namie.
Matyt, kažkas ir genetiškai pažeista, kai iš senelių namai buvo atimti net du kartus – vežant į Sibirą pirmą sykį, o grįžus ir vėl pasistačius Piniavoj kuklų būstą viskas buvo atimta darsyk. Seneliai taip ir baigė gyvenimą čigonaudami, ateidami nakvot tai pas vieną vaiką, tai pas kitą. Negalėjo net kartu gyventi, tiesiog netilpdavo abu virtuvėj ant sudedamos lovos.
Močiutė, išgirdusi kieme Raudonosios Armijos prospekte pypinančią šiukšlių mašiną (buvo tokia šiukšlių išvežimo sistema tuomet), čiupo virtuvės peilį ir bandė žudytis, nes jai pasirodė, kad ir vėl veš. Matyt, pirmasis išvežimas irgi buvo atliktas su panašiu papypsėjimu.
– Dabar Lietuvoje gyvename, galima sakyti, su nuolatine namų praradimo nuojauta. Emigruojame, bėgame iš tų savo namų, nes čia negerai, klajojame po pasaulį... Bet gal namai gali būti bet kur?
– Ir taip, ir ne. Sraigės būsena yra optimali – namai ten, kur esu. Pasaulis keičiasi, ir, ko gero, sveika prisitaikyt prie galimybės gyvent bet kur, tarp kitokių, nes nežinia, kaip viskas pasisuks. Kita vertus, benamio (žmogaus be tėvynės) būsena yra slogus potyris, verčiąs užsiimti savotiška mičiurininkyste, t. y. užsiaugint naujas, adaptuotas šaknis, nebesiremiant į tai, kas vyko protėvių krašte, kas būdavo paveldima su motinos pienu ir pasakomis. Kas ilgą laiką buvo mūsų esmė.
Bet, matyt, tai irgi prisirišimas, o kokie tapsime be viso šito – sunku nuspėti. Bandau išmokt nevertint, įsivaizduodamas, kad tas ateities lietuviškumas vis dėlto liks genuose, lyriškume, melancholijoje. Čiurlioniškume, kurio nebeištrinsi... Liaudies dainose, baladėse, kurias dainuosiu ir „Prisiminimuose apie namus“.
– Balandis – švaros mėnuo. Kaip suprantu, ir Jūsų būsimi renginiai susiję su tam tikra savęs inventorizacija. Tai su kokiu Vytautu V.Landsbergiu atsisveikinsime ir kokį Vytautą V.Landsbergį pasitiksime?
– Su „jokiu“ atsisveikinsime ir „jokį“ pasitiksime. Esame debesys, nuolat mainomės. Kartais sveika ir išsilyt, kartais reikia ir išsigiedrint.
debesys panašūs į žmones
Pilki debesys plaukia pažeme
balti plunksniniai – aukščiau
žemieji debesys žaibuoja ir lyja
vakarais dažnai išsigiedrija
žiūriu į žvaigždėtą dangų
kuris jau buvo
Čia vienas iš eilėraščių, perėjusių reviziją, kuris atsiguls dabar purenamoj rinktinės „Žolių kambarys“ kapavietėj. Nespėsiu jos išleisti iki šių koncertų, matyt, knyga atsiras tik rudenį. Tik spėsim su bičiuliais išleist „Kaimiečių mantras“ – liaudies dainų rinktinę, dainas, kurias dainuojame su žmonele Ramune.
– Didiesiems „Pasakojimų apie namus“ pristatymams pasirinkote dvi vietas – Šiaulių dramos teatrą ir Keistuolių teatrą. Irgi simboliškai kaip vietą, į kurią gera grįžti?
– Taip, šie abu teatrai labai svarbūs mano biografijoje – jie mane priėmė, nediplomuotą kino režisierių, improvizuot ir žaist scenoje linkusį. Pasikvietė kadaise a. a. Pranas Piaulokas į Šiaulius, ir pastatėm su Sigitu Parulskiu pirmąjį pabandymą „Iš gyvenimo vėlių“. Jis buvo gerai priimtas, ir štai – netyčia prasidėjo teatro karjerėlė. Paskui ir Aidas Giniotis į „Keistuolius“ pasivadino, ten realizavau kelias savo vaikiškas ir ne visiškai vaikiškas pasakas.
Pasaulis keičiasi, ir, ko gero, sveika prisitaikyt prie galimybės gyvent bet kur, tarp kitokių, nes nežinia, kaip viskas pasisuks.
Nūn jaučiu, kad teatro pasaulis irgi gali metams kitiems išeit į atsargą, tad norisi padėkoti tiems dviem bičiuliškiems teatrams, leidusiems pažaisti šį dievišką žaismą. Smagu buvo.
Kita vertus – truputį meluoju. Kitąmet mokslus baigia fantastiškas mano studentų pulkelis, kurie šiuo metu Gruzijoje pas Gelą Kandelakį studijuoja rankų šešėlių meną. Turim sumanymų dar porą spektaklių su jais pasiteatruot, kol atsistos ant kojų ir ims savarankiškai kepti šešėlių pyragėlius. Tikiuos, tai bus unikalus ir ne tik Lietuvai įdomus teatras, artimas poezijai, muzikai, dirbąs su mitologinėmis sakmėmis ir t.t.
– Pakalbėkime ir apie dar vienus Jūsų namus – Anykščius. Kokie šie namai Jums atrodo dabar?
– Anykščius truputį palikau, persikėliau į miškus miškiausius netoli Andrioniškio, kur įsigijom sodybą ir organizuosim su šeima kūrybines vaikų vasaros stovyklas – kino, teatro, pasakų. Tai tampa svarbiausia ir įdomiausia veikla – prisidėt prie kitokios jaunosios Lietuvos užaugimo. Jeigu bent kruopelytę šis sąmokslas pavyks, būsiu laimingas. Tai dabar net svarbiau nei savo kūrybinių polėkių realizacija – įrodyt, primint jiems, kad jie genijai, pajėgūs sukurti gražią, nesusiniekinusią Lietuvą.
O Anykščiai juda sava vaga – gražėja, traukia žmones turistaut, vis daugiau čia pabėga ir gyvent pavargę nuo miesto triukšmo. Manding, reiks kada nors skelbt Anykščiams nepriklausomybę ir atsiskirt nuo pasenusio bambančio, kariaujančio, pavydinčio ir nelaimingo pasaulėlio. Kaip kad Perlojos respublika kadaise padarė...
Vilius Orvidas su savąja sodyba irgi jau įrodė, kad tai visiškai įmanoma – sukurti erdvę, privačią tėvynę, kur nebereikia bijoti barbarų, kur gali susirinkt visi, išsiilgę rojaus. Ta linkme ir judėkim, nes daugiau čia kaip ir nėra ką veikti.
