Didžiajai daliai Lietuvos Vytautas Landsbergis praeityje, dabartyje ir ateityje bus politikos veikėjas. Modernios ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos idėja neatsiejama nuo jo politinės lyderystės, minties ir valios apraiškos.
Jo šešėlyje – priešai, gerbėjai, nekenčiantys, mylintys, bandantys vertinti objektyviai, racionalizuoti ar atrasti jam vietą savo pasaulėvaizdžio stalčiuose. Valstybės vadovas, kolūkių griovėjas, sarkastiškas komentatorius ar Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio pėdsakais sekantis muzikantas.
Žvelgiantys atidžiau dar pamatys publicistą, visuomenės kritiką, kultūros istoriką, muzikologą, šachmatininką. Bet už visų šių skliaustų, supaprastinančių sudėtingą, gilią ir jautrią asmenybę, tūno poetas.
Poetas ir žmogus. Jautrus nuolat kintančiai tikrovei ir žmogiškumui nuolat grasinančiam cinizmui. Žaidžiantis žodžiais ir kviečiantis nusimesti riboto mąstymo pančius, pažvelgti į pasaulį kitaip.
Pasakė
man vienas jaunas
poetas kad
į poeziją reikia
žiūrėti rimtai tai
buvo tik
ras lietuvių poetas
žiūrėjo labai rim
tai
(„Taigi“)
85-ojo gimtadienio proga išleista V.Landsbergio poezijos rinktinė „Organizuoti tekstai“. Į devynis skyrelius suorganizuoti ir rimtesni, ir tikrovei besišypsantys poeto nepoeto tekstai.
Knygą kaip staigmeną tėvui sudaręs režisierius, poetas, publicistas, vaikų rašytojas Vytautas V.Landsbergis jos įžangoje pripažįsta, kad būdamas vaikas slapčia įlindo pasiknaisioti į paslaptingąjį tėčio portfelį.
„Nustebau ten radęs „tik“ eilėraščius, nes tikėjausi ko nors rimtesnio. Kai tėvų nebūdavo namie, ėmiau paslapčiomis skaityti, smalsaudamas, ką tas tėvas galvoja „iš tikrųjų“. Kodėl gi jis rakina tą savo geltoną portfelį“, – rašo V.V.Landsbergis.
Savo eiliavimų tėvukas niekada nevadina eilėraščiais ar poezija, jam tai tiesiog – organizuoti tekstai, – pastebi jis.
„Savo eiliavimų tėvukas niekada nevadina eilėraščiais ar poezija, jam tai tiesiog – organizuoti tekstai“, – pastebi jis.
Nusiuntęs eilėraščius V.Landsbergio bičiuliui, lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjui, avangardo kino vienam iš pradininkų Jonui Mekui jis sulaukė tokio atsako:
„Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip visi „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!“
Kokie tie organizuoti tekstai?..
Nuo žaidimų žodžiais ir mintimis iki asmeninių patirčių ir vaizdinių, dienoraščio stilistikos. Nuo pasakėčių ir stebuklinių įvaizdžių vaikiškai vaizduotei iki skausmingų valstybių ir žmonių likimų lūžių.
Įvairūs pastebėjimai ir gyvenimo rudens sąmoningumas bei grožis. Romansai ir dainos. Galiausiai, gyvenimo pabaigos, laikinumo ir mirties apmąstymai bei susitaikymas su tuo, kas duota ir neduota.
Poezijoje atsiveria gili ir filosofo jautrumu pasauliui kaip reiškiniui pasižyminti V.Landsbergio vaizduotė, gebėjimas ne valdyti žodį, o pasiduoti jo tekėjimui ir kurti, improvizuoti.
Poezijoje atsiveria gili ir filosofo jautrumu pasauliui kaip reiškiniui pasižyminti V.Landsbergio vaizduotė, gebėjimas ne valdyti žodį, o pasiduoti jo tekėjimui ir kurti, improvizuoti.
Poetas nepoetas V.Landsbergis yra žaismingas ir jautrus, švelniai besišypsantis ir retkarčiais pamokančiai kandus, perskrodžiantis kritika ne tik visuomenę, bet ir savo asmenybę ar tiesiog žmogų, pakibusį ir susikrimtusį dėl kasdienybės ar geopolitinės naštos.
Nuo absurdo ir filosofus kankinančio tikrovės bei idėjos skirtumo poetas nepoetas ginasi humoru ir viltimi, kad jei jau pamąstyti kitaip šį sykį neleidžiama, tai žodžius visada gali sudėlioti kitaip. Žodžiai yra „kriaukleliai pasirinkti“.
Neteisinga būtų sakyti, kad V.Landsbergis organizuotuose tekstuose bėga nuo politikos temų. Politika ir visuomenės stebėjimas nuo laiko upės kranto tiesiog įvelkama į kitą kontekstą.
Kai šimto tūkstančių tikėjimas
paliudydavo tiesą
regėjom kelią didį
atvirą ir šviesų.
Nebuvo net svarbu, kur atsidursime,
ar iš tikrųjų prisidursime.
Bet ėjom tuo keliu dainuodami kartu -
daugybė aš,
daugybė tu.
(„Išsivadavimas. LIE-TU-VA!“)
Čia telpa ir V.Landsbergis kaip muzikologas ar žaismingas ir vaiko akimis vėl bandantis į pasaulį pažvelgti tėvas ir senelis. Ir nostalgija vaikystei. Ir viltis ateičiai. Viltis jo mylimai Lietuvai.
Turbūt giliausiai nuveda poetas nepoetas, apmąstantis save, savo gyvenimo darbus. Poetas nepoetas, susitaikantis su gyvenimu ir mirtimi. Čia atsiskleidžia tikrasis jautrus intelektualas, kurio neužčiuopia politikos, viešųjų reikalų banalybę matantys ir tenorintys matyti.
Prisiminiau Mamą.
Tėvą. Būrelį kitų artimiausių.
Juose susikaupsiu.
Gal tiek ir gyvenimo
mano.
Tiek ir gyvenimo.
(„Šiandien gyvenau“)
„Organizuotuose tekstuose“ V.Landsbergis daugiau nei politikas, daugiau nei muzikologas, tėvas, senelis, sūnus ar vyras. Daugiau nei antraštė, skambi citata ar atskiro reiškinio kritinės pastabos, sudūlėjančios greitai besisukančiame informacijos kaitos rate.
Čia aš prisimenu pirmąjį mūsų susitikimą su profesoriumi. Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje, prieš viešą pokalbį. Keliolika minučių pavaikštinėjome lėtu žingsniu po tuščią salę. Tada nuėjome į užkulisius. Slėptis nuo į salę plūstančios minios ir išsaugoti pokalbio paslaptį.
Apsikeitėme keliais anekdotais ir pajutau, kad jis pradėjo šiek tiek atlaidžiau žvelgti į filosofinių klausimų mėtomą ir neraminamą kuklų žurnalistą. Nukrypome į jo tėvo gyvenimo temą ir V.Landsbergis kuriam laikui nugrimzdo į tylą.
Patylėjęs atsisuko į mane ir tarė: „Žinai, tėvas man pasakė svarbiausią dalyką: būk žmogus...“.
Patylėjęs atsisuko į mane ir tarė: „Žinai, tėvas man pasakė svarbiausią dalyką: būk žmogus...“. Ir aš pamačiau žmogų. O jo eilėraščiuose ir perskaičiau žmogų.
Didesnį žmogų nei politika, nei visuomenė, nei įvaizdžiai ir intrigos, titulai ir apdovanojimai. Mąstytoją ir pasaulio stebėtoją. Žodžiais kaip kriauklelėmis paliekantį sau ir mums patirties, jausmų ir išminties pabirutes ar rimtesnius posmus.
Ir toje laiko upėje smagiau, kai žinai, kad jis ten rymo, šypsosi ir dėsto apie viską žodžius ir mintis, kurių niekas nesitiki ir kurios paguodžia.
