Kaip rašoma parodos pristatyme, joje autorius kalba apie istorinių faktų naudojimą asmeniniais tikslais, o šie metai yra 500-osios Lenkijos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gimimo metinės.
Jubiliejinė „IN.500“ paroda ir neseniai išleista knyga „To ŽA“ apibendrina ir užbaigia daugiau nei penkis metus trukusį projektą, kurio metu sukurti darbai su humoru primins Lietuvos istorijos daugiaprasmiškumą ir „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį jos interpretavime ir kūrime.
Parodoje „IN.500“ siekiama atskleisti ne Lietuvos ar Lenkijos istoriją, o parodyti, kaip atrodo žmogus, bandantis pritaikyti/adaptuoti istoriją sau, savo trivialiems egoistiniams tikslams, tuštybei. Ieškoma naudingų bei įdomių istorinių faktų, kurie jau anksčiau tokių pat žmonių galėjo būti suklastoti, taip pat pasitelkiami moksliniai metodai siekiant įrodyti savo tiesą. Klausiama, kodėl žmonės nori didžiuotis praeities istorija.
Pavadinime paminėtos „IN“ raidės papildo ir atskiria parodos autoriaus pavardę nuo karaliaus, jos gali būti perskaitomos ir kaip anglų kalbos prielinksnis, kuris žymi vietą, laiką, priemonę, būseną, tikslą. Vardų panašumas ir šis prielinksnis pasiūlo autoriui persikelti į Lietuvai svarbios asmenybės gyvenimą ir parodyti jį ne istoriko, o menininko akimis.
15min pokalbis su menininku – apie daugiasluoksnį žmogiškąjį faktorių, vardo ir Niujorko žymes jo kūryboje, meno kūrinio virtualybę ir realybę.
– Pranešime spaudai rašyta, jog „IN.500“ paroda apibendrina „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį istorijos interpretavime ir kūrime. Kaip šis žmogiškasis faktorius transformuoja ją?
– „Žmogiškasis faktorius“ leidžia būti neobjektyviam, vieną požiūrio tašką iškelti ignoruojant kitus požiūrius. Tai sukuria jausmingus istorikų ir istorijos interpretuotojų atsiliepimus apie faktus, kurie iš skirtingų požiūrio taškų matomi skirtingai.
Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas yra tironas, nes jam meilės reikalai lyg ir atrodė svarbiau nei valstybės interesai. Tačiau ar nesvajoja apie tokį vyrą dauguma romantiškai nusiteikusių moterų ir ar norėtume, kad mus valdytų politikas, nesugebantis mylėti?
Šaipymasis iš savo ydų yra graži modernaus pasaulio tradicija.
Turbūt mes tik mintyse pajėgūs atskirti valstybės valdymą, mokslą, aistras, šeimyninį gyvenimą. Dėl šio faktoriaus visa žmogiška veikla, įskaitant ir istorijos rašymą, yra žavi ir juokinga. Šaipymasis iš savo ydų yra graži modernaus pasaulio tradicija.
– Žiūrint į jūsų kūrybą, kartais jaučiasi to „žmogiškojo faktoriaus“ ironizavimas. Jei taip, ar ši žmogaus mąstymo ypatybė jus erzina? Koks jūsų santykis su tuo?
– „Žmogiškasis faktorius“ yra labai svarbus mūsų gyvenime, be jo taptume ne daugiau įdomūs nei matematinė formulė. Būtent dėl „žmogiško faktoriaus“ neįmanoma įgyvendinti globalaus sąmokslo ar gudragalviškų pasaulio tobulinimo teorijų. Kai mes pamirštame apie jį ir įsivaizduojame, kad nedarysime klaidų, viską suvaldysime ir suskaičiuosime, tampame juokingi. Ironizuoju ne patį faktorių, o žmones, pamirštančius apie jo egzistavimą, jo pliusus bei minusus.
Modernų žmogų dažnai erzina kito žmogaus „žmogiškasis faktorius“, bet ne jo paties. Gal pravartu lavintis, išmokti pažvelgti į problemą iš kelių požiūrio taškų? Autoironija čia labai padeda.
– Viską įpratome daryti virtualiai – virtualiai gyventi. Kultūra taip pat tokia tokia – žvelgiant į kompiuterio ekraną. Jūsų nuomone, kuo skiriasi gyvas parodos lankymas ir gyvas matymas nuo virtualaus?
– Sunkus klausimas. Labai daug priklauso nuo parodos lankytojo vaizduotės, jei ji veikia gerai ir žmogui priimtina tokia forma, tuomet virtuali paroda gali pasirodyti net patrauklesnė.
Galima galvoti, kad paveikslo kvapas parodoje nereikalingas, o tai, ko nesuprantame – nesvarbu, tačiau toks požiūris grubokas.
Tačiau yra daugybė juslių kūne, kurios negauna peno iš mums prieinamos virtualybės. Pavyzdžiui, virtualioje parodoje aš neužuodžiu paveikslo kvapo, nejaučiu kito žiūrovo buvimo salėje, mano kūnas menkai juda ir nejaučiu dar daugybės dalykų, kurių sąmoningai negaliu įvardinti.
Galima galvoti, kad paveikslo kvapas parodoje nereikalingas, o tai, ko nesuprantame – nesvarbu, tačiau toks požiūris grubokas. Man svarbiausia yra tai, ko nesuprantame.
– Spėčiau, kad jums turbūt gerokai pabodo klausimai apie Žygimantą Augustą ir Žygimantą Augustiną. Bet negaliu nepaklausti: kokios situacijos buvo, kurios jus lydėjo dėl vardo ir pavardės panašumo? Esate sakęs: nuo vaikystės persekiojantis gretinimas su šiuo svarbiu tautai asmeniu negalėjo neatsiliepti mano pasaulio suvokimui ir savęs vertinimui. Kaip tai atsiliepė? Kaip manote, kaip kitokie būtų jūsų darbai, jei nebūtumėte Žygimantu Augustinu? Ir ar klausėte apie savo vardą tėvų?
– Istorijų daug, dažniausiai pasitaikantis atvejis, kai tenka pasirašyti dokumentą, kuriame mano pavardė irašyta be „in“ raidžių arba esu pristatomas viešai kaip Žygimantas Augustas. Kaip tai atsiliepė – nežinau, psichoanalitikai turbūt, pasakytų, kad atsiliepė.
Manau, jei ne vardų panašumas, šio projekto tikrai nebūtų. Tėvai pradžioje pavadino mane Mantu, o vėliau kažkas pasiūlė pakeisti į Žygimantą. Jie taip ir padarė, turbūt „žmogiškasis faktorius“ suveikė.
– Kuo jums įdomios istorinės asmenybės ir pati istorija kūryboje?
– Istorinės asmenybės ir istorija meno kūriniuose man beveik visada atrodo kaip visiška nesąmonė. Nekenčiu kostiuminių filmų, istorinės tapybos, išskyrus biblijos motyvais (nes jie universalūs). Mano projekte istorija ir istorinė asmenybė tik įrankis.
– Viename iš interviu esate minėjęs, kad gražūs žmonės (ar kūnai) jums nepatinka. O kas yra gražus žmogus ir gražus kūnas? Kur yra riba tarp gražaus ir negražaus, tarp tikro ir netikro?
– Dar sunkesnis klausimas nei apie virtualybę. Neprisimenu, kokiame kontekste esu tai pasakęs, – iš tiesų man patinka visokie kūnai, net gražūs. Ribos tarp gražaus ir negražaus, tikro ir netikro išties sunkiai apibrėžiamos. Tie, kas žino, koks kūnas gražus ir kas yra tikra, man neįdomūs.
– Kartą taip pat viename interviu rašytoja Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi: kodėl girtas ir kvailiojantis santechnikas vadinamas girtuokliu, o girtas ir kvailiojantis menininkas – bohemos atstovu? Jūsų nuomone, kas yra ta bohema? Kas yra šiuolaikinis menininkas ir kaip jį keičia laikmetis?
– Apie bohemą žinau nedaug, bet kiek esu dalyvavęs šėliojimuose, kurie gali būti pavadinti bohema, menininkų ten būdavo mažuma. Dažniausiai dalyvaudavo linksmi, daug sau leidžiantys žmonės, kurie šiais laikais beveik iš visur išmetami, – tame tarpe, ir meno pasaulio.
Šiuolaikiniai menininkai, kiek jų pažįstu, yra labai rimti, rūpinasi savo įvaizdžiu, jei šėlsta – tai rimtai, taip, kad atitiktų įvaizdį. Alkoholio dideli kiekiai, berods, išėjo iš mados, nesivaldantys menininkai – sunkiai toleruojami institucijose.
– Jūsų nuomone, kaip svarbu, kur tu mokaisi? Kalbant apie jus akcentuojama, kad studijavote tapybos discipliną Niujorko meno studentų lygoje. Kokią žymę šios studijos paliko? Ir dar vienas klausimas, kuris natūraliai gali kilti tik paviršiumi tapyba besidominčiam žmogui: kas yra ta tapybos disciplina ir kam disciplina reikalinga tapyboje?
– Manau, kad labai svarbu mokytojų išsilavinimas, todėl mokymosi vieta svarbi tiek, kiek ten yra protingų žmonių. Mano atveju, Niujorkas vartojamas kaip magiškas žodis, suteikiantis žibėjimo kūrybos priešistorei. Iš tiesų žymę paliko ne tiek studijos Meno studentų lygoje, kiek gyvenimas didmiestyje, kova už būvį, sutikti žmonės, pamatytos parodos. O tapybos disciplina yra mokymas, turintis daugiau nei 20 tūkst. metų priešistorę, be disciplinos jame orientuotis sunkoka. Šio mokymo reikia, kad galėtume ieškoti ko nors naujo, o ne kartoti kas buvo, jausdamiesi labai originaliais.
– Kai kalbama apie Lietuvos švietimo sistemą, vis dažniau pasigirsta kalbų apie tai, kad didesnį dėmesį reiktų skirti mokinių kūrybiškumui ir su tuo susijusioms pamokoms. Ar pritariate? Kodėl?
– Galbūt mokykloje yra to trūkumas, nežinau. Dėstau Vilniaus dailės akademijoje, mes tik kūrybiškumu ir užsiimame, visas dėmesys būtent jam. Stebint studentus atrodo, kad jiems to kūrybiškumo skatinimo gal net yra per daug. Pastebiu, kad jie pasiilgę amato mokymo.
Mano didžiausia tuštybė – bandymas būti menininku, negaliu sau atleisti, kad iki šiol nemečiau šio siekio.
– Kokia jūsų didžiausia tuštybė, kurios negalite sau atleisti, ir atvirkščiai – ką sau atleidžiate per daug?
– Mano didžiausia tuštybė – bandymas būti menininku, negaliu sau atleisti, kad iki šiol nemečiau šio siekio. Šia tuštybe naudodamasis per daug sau leidžiu – dažnai sakau tiesą, kuriu pragmatiniu požiūriu nenaudingus kūrinius, esu per mažai dėmesingas mane supantiems žmonėms ir panašiai. Turbūt tai „žmogiško faktoriaus“ apraiškos.
– Baigiant pokalbį galbūt norėtųsi paklausti iki banalybės nespalvoto klausimo. Ką veikiate ir kuo gyvenate šiuo metu?
– Šiuo metu bandau spėti padaryti tai, ką esu prižadėjęs: projekto užbaigimo parodos reikalai, knygos apie projektą pristatymas, peržiūros VDA verčia dirbti daugiau, nei kartais norisi.
