Kai prieš penkiasdešimt metų daugelis lietuvių Paryžių pažino tik kaip miestą su Eiffelio bokštu, prancūzai tuo metu leipo juokais iš šio menininko komiškų klouno vaidmenų cirke ir kuriamų nevykėlio (ypač su moterimis!) personažų nespalvotame kine.
– Jūsų pavardė skamba tarsi į vandenį tekštelėjęs akmenukas. Kokias asociacijas ji sukelia jums pačiam?
– O! Niekada apie tai nesusimąsčiau! Bet kai išgirstu „Etaix“, pirmiausia prisimenu savo tėvus ir senelius – juk jie suteikė man šią pavardę, taip pat gimtąjį Ruaną.
Augau nors ir kuklioje, bet labai linksmoje, humoro nestokojančioje šeimoje, puoselėjusioje Šiaurės Prancūzijai būdingas tradicijas, iš kurių bene labiausiai išsiskyrė Užgavėnių karnavalai. Abu mano seneliai buvo aistringi cirko gerbėjai, ypač senelis iš mamos, muzikantės, pusės – jo dėka jau būdamas keturiolikos tvirtai žinojau, kad tapsiu cirko artistu.
Tėvas turėjo labai daug draugų dailininkų, tarp jų ir žinomą kubistą André Lhote'ą. Tai jis mane, tuomet paauglį, taip įtraukė į tapybos pasaulį, kad net nesvarstęs pasirinkau grafikos dailininko profesiją.
Antra vertus, vardas (nenorėčiau vadinti karjera), kurį užsitarnavau per savo 83-ejus gyvenimo metus, visada asocijuojasi su didele atsakomybe nenuvilti žiūrovo. Iš gausybės kino apdovanojimų (tarp jų ir „Oskaras“ už trumpo metražo filmą „Gražių sukaktuvių“, 1963; vienas iš Kanų festivalio prizų už juostą „Didžioji meilė“, 1969) man pats brangiausias – tai žiūrovų juokas.
– Jau šešiolikos tapote klounu ir miestelių aikštėse, turguose rodydavote mažus spektaklius. Negana to – puikiai grojote pianinu, smuiku ir akordeonu. Pavydėtinas universalumas!
– Augau vienturtis vaikas šeimoje (Prancūzijoje net ir šiais laikais tai gan retas atvejis), tad buvau baisiai smalsus, o sykiu gana anksti išmokau susigyventi su vienatve. Nors turėjau begalę draugų, tačiau suaugusiųjų pasaulis mane traukė labiau, norėjau visus nuolat kuo nors stebinti.
Cirkas man buvo daugiau nei gyvenimas, nors klounada niekada nebuvo laikoma rimtu menu, o klouno reputacija visais laikais buvo vertinama labai prieštaringai: vieni į mus žiūri su gailesčiu ir negaili į skrybėlę įmesti vieną kitą monetą, kiti mums pikti, cirko artistus lygina su vištų vagimis.
Taigi iš klouno tapti aktoriumi ir režisieriumi nebuvo lengva: kad publikai įrodytum, jog gali būti ir kitokio žanro artistas, reikia milžiniškų pastangų. Niekas nepatikės, kad cirkininkas nė kiek ne mažiau mokosi šokio meno, lavina pantomimos judesius, moka groti bent vienu muzikos instrumentu nei bet kuris kito žanro aktorius. Šią tiesą man patvirtino ir komikai Busteris Keatonas, Haroldas Lloydas, Harry Langdonas, Charlie Chaplinas, taip pat garsus prancūzų klounas Nino – juos visus teko laimė pažinti, kai pradėjau dirbti kabaretų ir miuziklų iliustruotoju.
Būti juokdariu ir būti juokingam reikia begalinės drąsos. Ir reikia nebijoti vienatvės. Cirko artisto patirtis man suteikia teigiamos energijos iki šiol ir, kas žino, gal neleidžia senti.
– Kaip jūsų, kino ir teatro iliustruotojo, akis vertina dabartines afišas, parduotuvių vitrinas?
– Nors nesu bambeklis ir praeitimi gyvenantis senukas, tačiau pastebiu, kad šių dienų gatvės estetika nukreipta į siaubą, vulgarius fetišus, kurie formuoja agresyvų vartotoją. Baisiausia, kad supermenų visuomenė itin stipriai įsiskverbė ir į vaikų pasaulį: kai Paryžiuje išeinu pasivaikščioti Monmartro (šiame rajone gyvenu) gatvelėmis ir žaislų parduotuvių vitrinose matau tik vorus, gyvates, žmogų-vorą, drakonus, transformerius, suprantu, kad mūsų emocijos pasidarė tokios nejautrios, jog joms sužadinti būtinos kraštutinės baisybės.
Būti juokdariu ir būti juokingam reikia begalinės drąsos. Ir reikia nebijoti vienatvės.
– Jūsų gyvenimą radikaliai pakeitė susitikimas su šeštojo dešimtmečio prancūzų kino grandu Jacques'u Tati...
– Kai jis mane 1954-aisiais pakvietė būti jo režisuojamo filmo „Mano dėdė“ iliustruotoju, iškart supratau, su kokio masto asmenybe susidūriau. Būtent Jacques‘as atrado mano, kaip kino komiko ir režisieriaus, talentą ir kuriam laikui atitraukė nuo cirko ir kabareto vaidmenų. Bendradarbiaudamas su šiuo talentu, supratau, kad kiekvienas jo žodis ar patarimas yra aukso vertės. Tai buvo žmogus, šalia kurio galėjau jaustis labai kūrybiškai ir galėjau atsiskleisti visu šimtu procentų.
Jo griežtumas, kartais nepamatuotos emocijos niekada neslopino – net ir tada, kaip pradėjau dirbti savarankiškai, iš savo metro nejutau jokio pavydo, kad štai mokinys ims ir pranoks savo mokytoją.
Pažinęs daugybę kino grandų, pastebėjau, kad tai – žmonės, nešiojantys savyje ir dangų, ir pragarą. Pavyzdžiui, Federico Fellini: vienu metu diktatoriškas, kitu – pažeidžiamas ir jautrus iki ašarų. O du komikai – Busteris Keatonas ir Charlie Chaplinas? Mačiau, kaip pirmasis žiauriai kankinasi būdamas antrojo šešėlyje.
– Ar komikui nesvetimos ašaros?
– Mitas, kad klounai niekada neverkia. Vienas mano labai ištikimas ir geras draugas buvo toks jausmingas, kad menkiausia situacija jam išsunkdavo ašaras. Tačiau, bėgant metams, gyvenimo patirtis, o gal ir išmintis išmokė slopinti savo jausmus. Į daugelį dalykų žvelgiu gana stoiškai. Jei paklaustumėte, kada paskutinį kartą verkiau, nepasakyčiau, nes neprisimenu. Manau, tai buvo mano tėvų ar artimų bičiulių mirtys. A, prisiminiau: ne taip seniai apsiašarojau, žiūrėdamas „Medisono grafystės tiltus“ su Clintu Eastwoodu ir Meryl Streep (juokiasi).
– Ar kurdamas komiškus personažus patirdavote ir dramatiškų momentų?
– Tarp komedijos ir tragedijos yra vos pastebimas siūlas, gyvenime viskas trapu: kai filme „Jojo“ nuobodžiaujantis milijonierius nori susirasti cirko artistę, su kuria kažkada patyrė meilės nuotykį, ir išvyksta jos ieškoti. Jis turi nuolat laipioti iš vienos važiuojančios transporto priemonės į kitą. Tada tikrai buvo pavojingų momentų, kai viskas galėjo baigtis dramatiškai.
Kad sukurtum gerą komediją, nereikia didelių įmantrybių ir ekstravagancijos. Pakanka patyrinėti tai, kas dedasi aplink mus, ir štai tau siužetas. Klausydamasis politikų ar savo šalies prezidento kalbų labai dažnai aptinku begalę komiškų niuansų, kurie būtų puiki medžiaga gerai komedijai. Beje, tuo metu, kai kūriau „Jojo“, važiavau automobiliu, galvojau apie juokingus dalykus, o po kelių akimirkų sužinojau apie tėvo mirtį. Galvoje viskas susijaukė, praėjo savaitė kita, reikėjo viską tęsti ir, laimei, šis asmeninis įvykis, šis mano skausmas nepadarė filmo mažiau juokingo.
– Daugelį metų dėl įsisenėjusių teisinių problemų jūsų kinematografinis bagažas (penki ilgametražiai ir trys trumpametražiai filmai) nebuvo jūsų nuosavybė.
– Dėl nesutarimų su viena kino studija, kuri buvo pasisavinusi mano kūrybines teises, filmai ilgai dulkėjo visų užmiršti. Dėl jų kovojau ilgai, nepiktai, su advokatais, ir pagaliau bylą pavyko laimėti. Esu laimingas, kad tai įvyko dar man gyvam esant. Prieš porą metų savo darbus ėmiau restauruoti ir perkėliau į skaitmenines versijas. Labai bijojau, kad nebūtų pažeista nei vaizdo, nei garso kokybė. Išsaugoti, atrodo, pavyko. Gaila, kad ne visuose kino teatruose yra jiems pritaikyti ekranai.
Atvykau pas jus su „Žiemos ekranų“ atidarymo filmu – „Jojo“, įsižiebia ekranas, o ten „prikirptos“ aktorių galvos... Buvo apmaudu truputėlį. Net ir tada, kai neturėjau teisės rodyti savo filmus, nepraradau kūrybingumo ir neteko daryti didelių pauzių. Kone kasmet suvaidindavau kitų režisierių juostose: gruzinų kilmės režisieriaus Otaro Joselianio „Rudens soduose“ (2006) ir „Šantrapa“ (2010), Jacques‘o Grand-Juano „Liuciferis ir aš“ (2008), Philipo Kaufmano „Henris ir Džuna“ (1989). Tiesa, tas tylusis kino periodas mane vėl sugrąžino į cirką ir apvilko klouno drabužiais – su jais iš tikrųjų jaučiuosi savimi.
– Ar įmanoma cirko ir kino artistui griežtai atskirti privatų gyvenimą nuo viešojo?
– Manau, kad kiekvienas menininkas pasakys, jog susikurti harmoniją namuose ir teatre, – neįmanomas siekis. Vien jau žiūrint į mano kūrybinę kreivę, tampa aišku, kad nebuvau idealus šeimos žmogus. Tai, manau, paliudytų ir mano 58-erių sulaukęs sūnus. Aš net ir dabar negaliu ramiai gyventi nieko neveikdamas. Atrodo, kad nustojęs dalytis savo idėjomis, savo humoru su kitais, nustosiu gyventi. Šiandien aistringai domiuosi naujausiomis technologijomis ir dar svajoju sukurti filmą 3D formatu.
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.
