Tai – ištrauka iš šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ libreto. Operos, kitais metais dalyvausiančios 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, ir pasakojančios apie planetos ekosistemos bei pačios žmonijos išlikimą.
„Saulė ir jūra“ yra antrasis jos kūrėjų – režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, kompozitorės Linos Lapelytės ir libreto autorės Vaivos Grainytės – darbas kartu. Po 2013 m. pasirodžiusios, „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos ir tarptautinį pripažinimą pelniusios operos „Geros dienos!“, 2017 m. pristatyta „Saulė ir jūra“ buvo apdovanota „Boriso Dauguviečio auskaru“ už novatoriškus ir originalius sprendimus. Šiemet paskelbta, kad adaptuota opera bus pristatyta nacionaliniame Lietuvos paviljone 58-ojoje Venecijos bienalėje – viename svarbiausių ir prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje.
R.Barzdžiukaitė, L.Lapelytė ir V.Grainytė pasakoja apie jų kūrybinio bendradarbiavimo pradžią, operos gimimo užkulisius ir laukiančius Venecijos iššūkius.
– Kodėl ėmėtės drauge kurti operas? Kuo jus patraukė šis formatas?
V.Grainytė: Esame iš Kauno, pažįstamos nuo paauglystės. Ir viskas prasidėjo, matyt, nuo mūsų draugystės. Norėjome dirbti kartu, o opera yra tas žanras, kuriame veikia muzika, tekstas ir scena, žanras, kuriame galėjome suvienyti savo kompetencijas.
L.Lapelytė: Tuo metu taip pat atrodė, kad opera yra gerokai neatrastas formatas ir nėra sukurta pakankamai šiuolaikinių kūrinių, kurie būtų pagavūs. Opera žmonėms dažnai asocijuojasi tik su klasikine muzika, operiniu dainavimu. Buvo įdomu kelti iššūkį pačiam žanrui, svarstyti, kokias kitas formas jis galėtų įgyti.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Ar dirbdamos drauge esate aiškiai apsibrėžusios savo teritorijas?
R.Barzdžiukaitė: Iš tiesų, visos kūrybinės sritys yra labai persipynusios. Nei viena neturime griežtos autonomijos, kurią saugotume. Nuo pačių pradžių drauge dirbame prie kūrinio koncepcijos ir konkrečių sprendinių, dalinamės nuomonėmis, pastebėjimais, kritika.
L.Lapelytė: Pavyzdžiui, prieš statant „Saulę ir jūrą“ kelerius metus intensyviai galvojome vien apie turinį, svarstėme, kokią kryptį pasirinkti.
R.Barzdžiukaitė: Nes „Saulės ir jūros“ atveju viskas prasidėjo nuo vaizdinio ir architektūrinės idėjos. Visos drauge ieškojome, kokiu tematiniu turiniu tai užpildyti.
– Ar besikišdamos į viena kitos kūrybines sritis visada randate bendrą sutarimą?
V.Grainytė: Žinoma, įvyksta nedidelių sprogimų, bet tai yra natūrali proceso dalis. Jeigu nesutampa nuomonės, tenka investuoti laiko ir energijos, kad rastume bendrą, visas tenkinantį sprendimą.
L.Lapelytė: Ir šis procesas, nemeluosiu, varginantis (juokiasi). Jaučiame didelę pagarbą viena kitai, todėl idėjų generavimas kartais iš tikrųjų būna sudėtingas. Tačiau stengiamės, kad į eterį neišeitų niekas, kas kuriai nors iš mūsų būtų svetima, kad kiekviena kūrybinė mintis būtų mūsų visų trijų mintis.
R.Barzdžiukaitė: Man atrodo, kad mūsų susibūrimo stiprybė yra ta, kad dažniausiai žiūrime ta pačia kryptimi. Nors kiekviena turime savo kompetencijas, visų mūsų dažnis pakankamai panašus. Bendras matymas, susiklausymas ir susikalbėjimas po pirmojo darbo, operos „Geros dienos!“, leido atsirasti ir antrajam.
– „Saulė ir jūra“ pasirodė po ketverių metų pertraukos. Kodėl?
V.Grainytė: Visų pirma, vyko labai intensyvios „Geros dienos!“ gastrolės. Reikėjo laiko, kad subręstų nauja vizija. Pats vaizdinys, perspektyva iš viršaus, kaip jau minėjome, atsirado gerokai anksčiau, prie jo vis grįždavome ir pamažu brandinome idėją. Niekas nevyksta greitai.
L.Lapelytė: Tačiau mes iš tiesų ir nesistengėme kurti greičiau. Esame sutarusios, kad mums nėra svarbi kiekybė. Kiekviena mūsų turi savo projektus, su kuriais dirba, todėl norime, kad mūsų trio nebūtų išsekintas poreikio kurti daug ir dažnai. Mums svarbu, kad pats darbo procesas teiktų malonumą.
V.Grainytė: Prieš kuriant „Saulę ir jūrą“ nusprendėm, kad reiktų kartu išvykti į rezidenciją, kur galėtume fiziškai būti viena šalia kitos ir skirti laiko šiam kūriniui. Visos buvome užsisukusios savo kūrybiniuose ir asmeniniuose gyvenimuose, todėl išvykti į rezidenciją buvo labai į naudą. Ten ir sukūrėme idėjos eskizą, kurį vystėme toliau.
– Minėjote, jog viskas prasidėjo nuo vaizdinio. Kaip priėjote sprendimo pasirinkti tą tematinį lauką, kuris reflektuojamas „Saulėje ir jūroje“?
R.Barzdžiukaitė: Šiandien jau sunku pasakyti, kaip priėjome klimato kaitos, ekologijos, kūno politikos temų. Operoje matome skirtingo amžiaus ir skirtingo sudėjimo atlikėjus – akivaizdus žmogaus kūno laikinumas siejasi su Žemės, didesnio mūsų visų kūno, kismu. Nuo šios intuityvios paralelės mes ir atsispyrėme.
Ieškant konkrečių temų, darėme didelį tyrimą. Dar būdamos rezidencijoje skaitėme straipsnius apie ekologiją, Vaiva šia tema perskaitė daug knygų. Mokslinį žinojimą tranformavome į asmenines istorijas.
Operoje matome skirtingo amžiaus ir skirtingo sudėjimo atlikėjus – akivaizdus žmogaus kūno laikinumas siejasi su Žemės, didesnio mūsų visų kūno, kismu.
– Palyginus su opera „Geros dienos!“, kur vartotojiškumo ir kapitalizmo kritika buvo ganėtinai lengvai perskaitoma, „Saulėje ir jūroje“ paliečiamos temos atrodo kur kas giliau paslėptos.
V.Grainytė: Nenorėjome kalbėti tiesmukai. Klimato kaitos, ekologijos temos pastaruoju metu skamba kaip niekad garsiai. Tai, žinoma, labai svarbu, tačiau šiandien mus pasiekiantis informacijos srautas yra toks intensyvus ir bauginantis, jog, atrodo, į jį net nebereaguojame, prarandame jautrumą šioms temoms. Todėl apie visa tai norėjosi kalbėti kur kas švelniau, subtiliau, ironiškiau.
Nenorėjome ir moralizuoti ar imtis žiūrovų edukacijos. Tai būtų nesąžininga ir iš mūsų pusės, nes mes pačios esame vartotojos ir vartojame su malonumu.
– „Saulėje ir jūroje“ visa ko laikinumą ryškiausiai pajaučia vaikai – ariją apie nykstančią gamtą ir savo pačių mirtingumą atliekančios dvynukės. Ar po tuo slypi kažkokia žinutė?
V.Grainytė: Dvynukės tikriausiai buvo vienintelės veikėjos, kurios operoje aiškiai įžodino šią jauseną. Neturėjome tikslo šios žinutės perduoti per vaikų personažus, tai greičiau sietina su pačiomis dainininkėmis – specialiai joms ir buvo parašyta futuristinė arija, kurioje jos dainuoja apie galimybę pasaulį ir save atspausdinti 3D spausdintuvu.
L.Lapelytė: Tai, jog apie šias problemas operoje aiškiausiai prabyla vaikai, yra sutapimas, tačiau jis, mano galva, yra visai taiklus. Iš tiesų pastebiu, kad jaunesnė karta turi visai kitokį santykį su šiomis problemomis ir gerokai daugiau jautrumo mus supančiai aplinkai.
– Dar viena operoje ryškiai nuskambanti tema yra dvasinis nuovargis, kuris, rodos, yra apėmęs didžiąją dalį „Saulės ir jūros“ personažų. Kiek ši problema jums atrodo ryški šiandienos visuomenėje?
R.Barzdžiukaitė: Dvasinis nuovargis, „perdegimas“ man atrodo labai simptomiškas šiems laikams.
V.Grainytė: Žmonės šiandien sau paprasčiausiai nebeleidžia sustoti. Pasakyti, kad pavargai, tampa blogo tono ženklu. Iš savęs nuolat reikalaujame dirbti. Arba, menininko atveju, nepaliaujamai kurti ir vis pristatyti naują produkciją. Net atostogų metu sunku nuo to atitrūkti.
L.Lapelytė: Kartu čia atsiranda ir paralelė tarp dvasiškai pavargusio žmogaus ir pervargusios, to paties žmogaus išsunktos Žemės.
– „Saulės ir jūros“ scenovaizdis labai gyvas – kas skaito, kas žaidžia, kas tikrina išmanųjį telefoną, o kai kurie atlikėjai net nedainuoja. Kiek veiksmo yra surežisuota? Ar yra improvizacijos elementų?
R.Barzdžiukaitė: Yra veiksminė partitūra, kurioje pažymėta, kada kas turi ateiti ir grįžti, o kada, pavyzdžiui, valgyti. Tačiau kartu sukuriamos aplinkybės, kuriose atlikėjai jaučiasi laisvai ir gali improvizuoti.
V.Grainytė: Pati veiksmų partitūra atsirado stebint atlikėjus. Prašydavome, kad jie atsineštų knygas, kurias skaito pliaže, valgytų tokį maistą, kurį iš tiesų nešasi į pliažą. Klausinėdavome, ką mėgsta veikti paplūdimyje, o Rugilė visa tai fiksuodavo.
L.Lapelytė: Net atrankos procese rinkomės žmones jau galvodami apie bendrą paveikslą – deja, ne pagal tai, ar dainininkai mėgsta eiti į pliažą, nes didžioji dalis tikino, kad degintis nemėgsta (juokiasi). Vykdydami atranką ieškojome ne tik balsų, kurie galėtų gerai intonuoti. Ieškojome charakterių, stebėjome, ką jie spinduliuoja, ir iškart svarstėme, kokį naratyvą galėtume jiems pritaikyti.
– Ar sudėtingas buvo atlikėjų atrankos procesas?
R.Barzdžiukaitė: Iš pradžių vyko atviras kastingas, į kurį atėjo visi, kuriems buvo įdomu. Kadangi lygiagrečiai atlikėjų atrankos procesui vyko ir libreto rašymas, po truputį pradėjo aiškėti, kokių personažų dar trūksta. Tuomet jau ieškojome atlikėjų konkrečiai partijai. Taip komanda pasipildė dar trečdaliu.
V.Grainytė: Renkantis žmones buvo svarbus ir jų tarpusavio santykis – norėjome sukurti vizualinę ekosistemą, kurioje būtų ir vyresnių žmonių, ir vaikų, skirtingų kūno konstitucijų atlikėjų, nėščia moteris ir pan.
Žmonės šiandien sau paprasčiausiai nebeleidžia sustoti. Pasakyti, kad pavargai, tampa blogo tono ženklu.
– Librete netrūksta šnekamosios kalbos, šmaikščių dialogų – net gali pasirodyti, jog klausaisi iš tiesų paplūdimyje nugirstų pokalbių. Netaikėte tokios strategijos?
V.Grainytė: Oi, ne. Tačiau mano atmintis apskritai yra daugiau girdimoji, o ne vizualinė. Galvoje išlieka žmonių šnekamoji kalba, konkrečios frazės, intonacijos. Ir kai jau reikia rašyti kūrinį, ištraukiu jas iš atminties archyvo ir pritaikau.
– „Geros dienos!“ nuolatos girdėjome pypsėjimą skenuojant prekes, kuris įsiliejo į muzikinį audinį. Lina, į ką gręžėtės, kur ieškojote įkvėpimo kurdama „Saulės ir jūros“ muziką?
L.Lapelytė: Man atrodo, mes visos turėjome ganėtinai aiškų įsivaizdavimą, kaip ta muzika turėtų skambėti. Nusprendėme, jog ji jokiu būdu negali būti sudėtinga ar sunki, nes žiūrovai mato labai skaidrų vizualinį paveikslą. Todėl ieškojau lengvumo, muziką rašiau tik balsams ir sintezatoriui – instrumentui, kuris savo paprastumu mano pasąmonėje asocijuojasi su paplūdimiu, gal net kokiais vestuvių muzikantais (juokiasi).
– „Saulę ir jūrą“ pristatėte ir Dresdene. Kokių reakcijų sulaukėte ten?
R.Barzdžiukaitė: Dresdene buvome pakviestos kurti vokiškąją šio darbo versiją, todėl pasikeitė ir pats kūrinys. Visų pirma, erdvė buvo kur kas kameriškesnė.
L.Lapelytė: Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), kur įvyko operos premjera Vilniuje, buvo balto kubo erdvė, kuri tarsi neturėjo savos istorijos. Dresdene pasirodymas vyko buvusiame kino teatro pastate ir, palyginus su NDG, veikiau kūrė pigaus paplūdimio efektą.
V.Grainytė: Kuriant vokišką versiją pasikeitė ir personažai. Kai kurias moterų partijas atliko vyrai ir atvirkščiai. Vietoje dvynukių turėjome dvynius.
R.Barzdžiukaitė: O po premjeros organizatoriai mums atsiuntė tik teigiamas recenzijas, neigiamas, galbūt, pasiliko sau (juokiasi).
– Kokioje erdvėje Venecijos bienalėje bus pristatoma „Saulė ir jūra“?
R.Barzdžiukaitė: Venecijoje erdvės ieškojome labai intensyviai: lankėmės bažnyčiose, galerijose, gyvenamųjų namų laiptinėse...
L.Lapelytė: Pačios buvome nustebusios ir net kiek nusivylusios, kad Venecijoje, kuri garsėja savo architektūra, neradome tiek daug mūsų operai tinkamų erdvių, kiek tikėjomės. Vieną erdvę radome, tačiau ji kol kas dar nepatvirtinta.
– Jei Venecijos bienalėje eksponuojama meno instaliacija, klausimų, kaip ir kada ją pamatyti potencialiam lankytojui dažniausiai nekyla. O kaip bus su jūsų opera? Kaip dažnai, kaip ilgai lankytojai galės su ja susipažinti?
L.Lapelytė: Galima sakyti, jog tai bus performanso paviljonas, pasirodymas neturės pradžios ir pabaigos, bus veikiau tęstinė instaliacija. Opera bus atliejama anglų k.
R.Barzdžiukaitė: Tik kis žmonių tankis paplūdimyje, kaip kad iš tiesų yra atėjus prie jūros – vieną kartą paplūdimį gali rasti sausakimšą, kitą kartą šiek tiek tuštesnį. Toks yra dabartinis mūsų planas.
V.Grainytė: Tačiau reikia turėti omenyje, kad lietuvių atlikėjai negalės visą bienalės laiką gyventi Venecijoje, nes visi turi darbus ir šeimas, todėl reikės įvesti atlikėjų rotaciją ir turėti gal net tris sąstatus. Svarstome, jog galbūt bienalėje operą galėtų atlikti vokiečiai, su mumis dirbę Dresdene, taip pat lietuviai, galiausiai, planuojame susipažinti su vietiniais ir juos taip pat įtraukti į veiksmą.
R.Barzdžiukaitė: Šiuo metu galvojame, kad paviljonas galėtų veikti keturias valandas per dieną.
Tai bus performanso paviljonas, pasirodymas neturės pradžios ir pabaigos, bus veikiau tęstinė instaliacija.
– Pristatyti operą kaip tęstinę instaliaciją tikriausiai reikalauja nemenkų finansinių išteklių.
R.Barzdžiukaitė: Gauname paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, šiuo metu ieškome ir kitų finansavimo šaltinių. Iki optimalaus varianto mums trūksta dar pusės tiek, kiek turime dabar.
L.Lapelytė: Svarbu paminėti, kad biudžetas, kurį gauname iš Lietuvos, yra skirtas ne tik pačiam meno kūrinio sukūrimui ir įgyvendinimui, jis apima visą administraciją, keliones, galų gale, paviljono nuomą.
R.Barzdžiukaitė: Vienas iš galimų finansavimo modelių – privatiems rėmėjams siūlyti mecenuoti tam tikrą personažą. Jei rėmėjas finansiškai prisidės, tuomet tas personažas ir bus Venecijoje.
L.Lapelytė: Kadangi paviljone reflektuojamos temos ir idėjos nėra lokalios, priešingai, labai universalios, tikimės, kad ir mecenatai neapsiribos tik rėmėjais iš Lietuvos. Viliamės lėšų pritraukti tarptautiniu mastu.
