Anot sociologo, kiekviename iš mūsų telpa du pasauliai – on line ir off line. Akivaizdu, jog virtualus gyvenimas, užimantis nemažą dalį mūsų laiko, daro įtaką gyvenimui atsijungus nuo interneto. Virtualybė turi ir pliusų, ir minusų, ir nenumatytų pasekmių. Buvimas on line daug paprastesnis, nereikalaujantis tiek pastangų, kiek off line, užtenka spustelėti mygtuką, kad rastum informaciją, užmegztum pokalbį, įsigytum daiktą etc. Z.Baumanas išskyrė tris galimas, teorines netektis, sukeltas virtualaus gyvenimo. Pirma – socializacijos kvalifikacijos stoka, kai sumažėja tikro bendravimo akis į akį. Antra – kantrybės stoka. Virtualiai viskas pasiekiama labai greitai ir dinamiškai, šiuolaikiniams vaikams jau sunku susikaupti prie knygos, mat ten niekas nejuda. Sociologas palygino on line veikimą su tirpia kava, kurią užpylus vandeniu iškart gali gerti. Trečia – dėmesio stoka. Mes liaujamės kaupti galvose informaciją, nes žinome, kad bet kada galime ją rasti internete, tačiau kartu ir apskritai atprantame ją analizuoti, smegenys aptingsta. Šiuolaikiniai studentai neatsimena nė savo pačių metų pradžioje rašytų darbų, o juo labiau cituotų autorių. „Tai nėra geras ženklas nei asmeninėms, nei visuomenės žinioms ateityje“, – teigė sociologas.
Kyla klausimas, ar galima tam užbėgti už akių. „Nėra receptų“, – sakė Z.Baumanas ir pridūrė, jog tikrai nesiūlo atsikratyti kompiuterių. Tai jau mūsų gyvenimo dalis, kurios neįmanoma ignoruoti. Savo patarimą pats pavadino „banaliu“, sakydamas, jog svarbu aiškinti vaikams, ką jie gauna ir ką praranda dėl buvimo on line, skatinti skaityti popierines knygas, bendrauti su kitais vaikais, mąstyti savarankiškai. Tačiau tai nebūtinai duos norimą rezultatą, sakė sociologas, primindamas, jog kai Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, taip pat vyravo didžiulis sutrikimas, baimė dėl lengvai prieinamų, pigių spaudinių. Tačiau tai atvedė prie netikėtų pasekmių – knygų spausdinimas atvėrė kelią reformacijai (Biblija nustojo būti elitiniu leidiniu), ją sekė kontrreformacija, religiniai karai. Taigi pasekmės ateityje gali būti tokios, kurių šiandien nenumatome.
Internetas ir politika
Internetas keičia ne tik mūsų privačius gyvenimus, bet turi reikšmės ir politiniu lygmeniu. Pasak Z.Baumano, tai galima traktuoti dvejopai. Gali būti toks kaip pagrindinis Voltero apsakymo „Kandidas“ veikėjas, kuris buvo optimistas, nuolatos manė, kad viskas gerai. Arba galima būti įtariam, niekuo nepasitikinčiam kaip Kasandra iš „Iliados“. Taigi kandidiška įžvalga apie politikos pokyčius būtų, jog internetas įgalina tiesioginę demokratiją, leidžia žmonėms kurti didelio masto socialinius judėjimus. Kasandriška – internetas sukuria patogumo zoną, iš kurios nenorime išeiti. Gatvėje gali sutikti ir nepalankų, nepatinkantį tau žmogų, tuo tarpu virtualioje sferoje paprasta tokių išvengti. Kaip ketvirtą galimą grėsmę Z.Baumanas įvardijo prarandamą galimybę kalbėtis su kitaip mąstančiais, kitos pasaulėžiūros žmonėmis. Jis priminė, jog pirmasis popiežiaus Pranciškaus interviu buvo vienam pagrindinių, gana antiklerikališkam italų dienraščiui „La Repubblica“. Pontifikas kalbėjosi su jo steigėju bei redaktoriumi Eugenio Scalfari, kuris yra ateistas. Tai parodo, kad popiežiui svarbi dialogo galimybė, sakė profesorius.
Šiandien trikojis, ant kurio laikosi visuomenė, svyruoja.
Visgi, pasak Z.Baumano, interneto įtakos demokratijai nereikėtų per daug sureikšminti: pilietiškumo krizė ankstesnė nei masinis naudojimasis internetu. Įprastai visuomenė laikosi ant trijų dėmenų – karių, darbininkų bei mokesčių mokėtojų. „Šiandien trikojis, ant kurio laikosi visuomenė, svyruoja“, – sakė sociologas. Kariai (kuriuos reikėtų suprasti plačiau nei karininkus, tai būtų ir advokatai, gydytojai) sudaro nedidelę dalį visuomenės ir nėra reikšmingi politiškai. Darbininkai Vakarų šalyse yra ne vietiniai žmonės, o imigrantai, taigi neturi visų pilietinių teisių – taip pat negali daryti jokios įtakos politikai. Anot Z.Baumano, mokesčių mokėtojai irgi nerūpi politikams, jie suinteresuoti tik investuotojais.
Internetas šioje situacijoje yra tik priemonė piliečiams išreikšti savo nepasitenkinimą, kuris kyla dėl visai kitų priežasčių. Tokiose šalyse kaip Izraelis, Turkija, Rusija vidurinioji klasė, darbininkai, sukuriantys ekonominę gerovę, yra vietiniai ir nepatenkinti, jog politikai nekreipia į juos dėmesio, ten režimai daugiau ar mažiau autoritariniai. Tačiau sociologas nelinkęs jų demonstracijų vadinti revoliucijomis, nes valdžia su protestuojančiais gali susitarti, ką nors duodama, pažadėdama. Protestai po 2009 metų prezidento rinkimų Irane buvo vadinami „Twitterio revoliucija“, tačiau tyrinėtojas Jevgenijus Morozovas išsiaiškino, jog iš tiesų Teherane vos daugiau nei du šimtai žmonių tuo metu turėjo priėjimą prie interneto, didžioji dalis buvo pakviesti į protestus tiesiog beldžiantis į jų namų duris.
Komunikacijos problema
Dar viena profesoriaus išsakyta įžvalga – apie komunikacijos tarp intelektualų ir likusių piliečių trūkumą. Pasak jo, dabar egzistuoja naujas klasių pasidalijimas – yra skrajojanti ir žeme šliaužiojanti klasės. Anksčiau intelektualai turėjo aiškią misiją šviesti visuomenę, puoselėti tautiškumą etc. Tuo tarpu šiais laikais intelektualai, politikai – elitas – yra itin uždari. Z.Baumanas paminėjo kolegę dėstytoją, anot kurios, nors ir keliauji po visą pasaulį, visur kalbi angliškai, valgai prancūziškas salotas, o po paskaitos gauni tokius pačius klausimus. Trūksta savitumo, žinojimo, ką galvoja kiti piliečiai, kokie jų poreikiai. Nediskutuojame, kas yra demokratija, viešas interesas, kad visi esame atsakingi už bendrą sugyvenimą. Šioje vietoje buvo paminėtas žurnalistų vaidmuo, jie gali būti tais tarpininkais, galinčiais sumažinti atotrūkį.
Praėjusį mėnesį Z.Baumanas buvo pakviestas į projekto „Meet the Media Guru“ („Susitik medijos guru“) renginį ir, pasak filosofo Leonido Donskio, jis ir yra tas žmogus, kuris kuria bendrą kalbą tarp mokslo žmonių ir kitų piliečių. Ne veltui šis sociologas įvardijamas kaip „public intellectual“, tai viešas asmuo, neužsidarantis akademiniame dramblio kaulo bokšte, daug keliaujantis po pasaulį ir skaitantis paskaitas. Viešnagės Lietuvoje metu skaitytos paskaitos Vilniaus bei Vytauto Didžiojo universitetuose.
Naująsias komunikacijos technologijas reflektuojančiam sociologui – 88 metai. Jis yra 57 knygų bei daugiau nei 100 mokslinių straipsnių autorius. Tai buvo jau antrasis jo vizitas Lietuvoje, pirmą kartą jis čia lankėsi 2010 metais. Lietuviškai galima skaityti tris jo knygas: „Vartojamas gyvenimas“, „Globalizacija: pasekmės žmogui“ bei „Likvidi meilė: apie žmonių santykių trapumą“. Šiais metais pasirodė bendra Z.Baumano ir L.Donskio knyga anglų kalba „Moralinis aklumas: jautrumo praradimas likvidžioje modernybėje“, į lietuvių kalbą dar neišversta.
