Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad nepasitiki LNOBT vadovu G.Kėvišu, paaiškėjus, jog LNOBT pagal sutartis su G.Kėvišo sūnaus Martyno įmone „Riverside music LTD“ pernai surengė tris žymių solistų ir orkestrų pasirodymus Vilniuje. Iš viso koncertų organizatoriui sumokėta 390 tūkst. eurų. Kokia dalis atiteko atlikėjams, neskelbiama.
G.Kėvišas pats sutarties nepasirašė, tai už jį padarė jo pavaduotojas. Viešųjų pirkimų tarnyba ir Specialiųjų tyrimų tarnyba tokį veiksmą vadina nepakankamu, jog būtų išvengta korupcijos rizikos. Be to, paaiškėjo, kad minėtiems sūnaus įmonės organizuotiems koncertams pats G.Kėvišas yra prašęs sostinės savivaldybės paramos.
Visgi tiek pateikiami faktai, tiek ministrės pareiškimai ne visiems kultūros žmonėms atrodo pakankamai įtikinami.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Sigutė Stonytė teigia, kad tai kūrybiškas, organizuotas, eksperimentų meno srityje nebijantis žmogus, turintis ypatingą gebėjimą pritraukti ryškius kūrėjus ne tik iš užsienio, bet ir iš visos Lietuvos: „Jis visada labai džiaugiasi jaunais, daug pasiekusiais lietuvių solistais, kurie jo dėka grįžta į sceną – tai Edgaras Montvidas, Justina Gringytė, Kostas Smoriginas. G.Kėvišas vertina jaunų žmonių talentą kurti.“
Remdamasi ilgamete darbo su G.Kėvišu patirtimi ji sako, kad teatro generalinis direktorius – ne tik asmuo, kuris sėdi savo kabinete ir pasirašinėja sutartis. G.Kėvišui visada buvo svarbus žmogiškasis faktorius, aukšta bendravimo su darbuotojais kultūra.
„Esu meno žmogus, kuris visą gyvenimą atidavė operos scenai. Teatre būna visko, tačiau per 30 savo karjeros LNOBT metų nė karto nepatyriau jokių asmeniškumų ar nesusipratimų. Būtent generalinio direktoriaus kompetencijos dėka repertuare atsirado itin sėkmingi spektakliai, užsimezgė kūrybinis bendradarbiavimas su tokiomis asmenybėmis, kaip Anthonis Minghella, Robertas Wilsonas, Günteris Krämeris. Niekada nuošalėje neliko ir lietuvių kūrėjai – Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus. Jiems buvo sudarytos sąlygos pristatyti savo spektaklius“, – teigė ji.
Teatro generalinis direktorius – ne tik asmuo, kuris sėdi savo kabinete ir pasirašinėja sutartis. G.Kėvišui visada buvo svarbus žmogiškasis faktorius, aukšta bendravimo su darbuotojais kultūra.
Neskuba teisti, pasitiki vadovu
S.Stonytės dabartinė situacija, kuomet, jos nuomone, iškraipomi faktai ir manipuliuojama turima informacija, netenkina: „Neturiu teisės nuteisti žmogaus – su kita G.Kėvišo veikla susipažinusi nesu. Jei tai ir vyksta, norėčiau, kad viskas būtų atvira, skaidru, paremta konkrečiais faktais, o ne vien emocingais žiniasklaidos šūksniais. Visada pasitikėjau G.Kėvišu, savo ruožtu, ir jis visada pasitikėjo žmonėmis, su kuriais dirbo. Pasitikėjimas ir pagarba – tai pamatinės bendravimo su darbuotojais savybės, kurių generalinis direktorius niekada neišsižadėdavo. Kaip kūrybinė asmenybė, Nacionalinės premijos laureatė, užaugau būtent vadovaujant G.Kėvišui.“
G.Kėvišą gina ir Kultūros ministerijos premijos ir tarptautinių konkursų laureatas Liudas Mikalauskas. Jis patikino LNOBT dirbantis tik pirmą sezoną, tad tikrai nėra paveiktas jokių galimai suinteresuotų asmenų.
„Su gerb. Kėvišu daugiau yra tekę bendrauti įvairiuose užsienio renginiuose, reprezentuojančiuose Lietuvos kultūrą. Negalima nepastebėti šio žmogaus indėlio pristatant Lietuvą patiems iškiliausiems muzikos pasaulio asmenims, tokiems kaip kompozitorius Krzysztofas Pendereckis, viena svarbiausių pasaulio muzikos vadybos atstovių Elzbieta Penderecka, Izraelio nacionalinės operos vadovė Hanna Munitza, įžymių pasaulio festivalių „Festival Ljubljana“, „Beethoven festival“ vadovai.
Su tokiomis asmenybėmis dar ilgai neturės galimybių dirbti joks kitas Lietuvos meno vadybininkas. Tai išskirtinai apibūdina turimus teatro vadovo ryšius ir neįkainojamą jų naudą Lietuvai“, – įsitikinęs L.Mikalauskas.
Solisto teigimu, prieš pradedant viešai kritikuoti arba atstatydinti jį iš pareigų būtina įvertinti, jog tai gali būti stiprus smūgis Lietuvos kultūros reprezentacijai pasaulio kultūros elito akyse.
„Raginu ministeriją, prieš imantis neapgalvotų veiksmų, nuodugniai įvertinti esamą situaciją ir tik po to ją tinkamai spręsti“, – pasiūlė L.Mikalauskas.
Nepakanka vien nepasitikėjimo
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Arūnas Malikėnas G.Kėvišą vertina kaip Lietuvoje nepakeičiamą meno vadybininką, kuris sugebėjo į teatrą atvežti daugybę iškiliausių pasaulio režisierių, dirigentų ir atlikėjų.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Arūnas Malikėnas G.Kėvišą vertina kaip Lietuvoje nepakeičiamą meno vadybininką.
„Tie atlikėjai sukūrė pas mus tokį meninį lygį, jog galime konkuruoti su pasaulyje garsiais teatrais. Nematau jokios kitos alternatyvos teatro vadovo vietai užimti, kuri bent sugebėtų išlaikyti esamą meninį lygį, nekalbant apie jo plėtrą. Praradę Gintautą Kėvišą, prarasime ir neįkainojamus ryšius, kurie ypač naudingi teatrui operos pasaulyje.
Išklausiau kultūros ministrės poziciją. Manau, nepakanka vien nepasitikėjimo, vertinant tokį išskirtinį meno vadybininką pasaulio mastu. Reikia atlikti išsamų tyrimą ir visiems aiškiai pasakyti, ar buvo padaryta kas netinkama, ar ne. Tai per daug svarbi asmenybė, kad mes galėtume jo taip lengvabūdiškai atsisakyti“, – įsitikinęs A.Malikėnas.
„Metų operos vilties“ laureatas Tomas Pavilionis teigia, kad generalinis direktorius visuomet geranoriškai išklausydavo, atsižvelgdavo į prašymus, jį, kaip jauną atlikėją, paremdavo.
„Jo vadovavimo laikotarpiu niekada nesijaučiau nuskriaustas, o atvirkščiai – būtent jis suteikė galimybių išvykti stažuotis ir tobulintis užsienyje, niekada tam neprieštaravo, netgi atvirkščiai – iš teatro meistriškumo kursams gaudavau stipendiją. G.Kėvišas pakėlė mūsų teatro meninį lygį ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu“, – įsitikinęs T.Pavilionis.
Šiam pritarė ir „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Joana Gedmintaitė, patikinusi, jog G.Kėvišo vadovavimo laikotarpiu teatras tapo populiarus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Generalinio direktoriaus pakviesti iškiliausi pasaulio operos meno profesionalai sukuria unikalią galimybę tobulėti kaip solistui. Visi garsūs ir iškilūs meno kūrėjai kilsteli teatro kūrybinę kartelę dar aukščiau. Mano manymu, teatro reprezentavimas ir pasiekimai meno kūrybinėj plotmėj turi itin aukštą vertinimą bei atgarsius. Visa tai leidžia teatrui būti vienose gretose su kitais žinomais Europos operos teatrais“, – pabrėžė „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas Mindaugas Jankauskas.
Įtaria neskaidrius sandorius
Apie tai, kad G.Kėvišas nebegali dirbti teatre, prabilo premjeras Saulius Skvernelis, teatro vadovą trauktis ragina ir kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson, Seimo opozicija, dalis valdančiųjų.
Politikai dėl G.Kėvišo prašytos paramos sūnaus rengtam koncertui yra kreipęsi į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisiją (VTEK), taip pat inicijuotas kreipimasis į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) prašant įvertinti G.Kėvišo šeimos narių turto ir pajamų pagrįstumą.
LNOBT vadovas yra deklaravęs turtą ir pajamas, tačiau deklaracija nėra vieša. Jis žadėjo paviešinti tiek savo pajamų deklaraciją, tiek teatro sutartis su sūnaus įmone, tačiau kol kas to nepadarė.
Prokurorai šiuo metu vykdo atnaujintą tyrimą dėl LNOBT scenos rekonstrukcijos darbų skaidrumo. Remdamasi tuo, kovo 14 d. kultūros ministrė oficialiai paprašė Finansų ministerijos neįtraukti nuo 2006 m. vykdomo LNOBT investicinio projekto scenai rekonstruoti į Valstybės investuojamų projektų sąrašą 2017 m. Tai reiškia, kad anksčiau planuotas tęstinis finansavimas ilgamečiam projektui yra suspenduojamas. Iš viso darbams buvo skirta apie 22 mln. eurų (sąmata patvirtinta dar 2008 m.), jau panaudota 15 mln. eurų. Šiais metais valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatyme šiam projektui buvo numatyta 1,74 mln. eurų.
