„Tai panašėja į kažkokią madą. Būdamas šiuolaikiškas, turi apie tai žinoti. [...] Bent jau koncepcijų lygmenyje – taip, dabar tai mada“, – mano Baltijos gyvenimo meno labdaros ir paramos fondo streso valdymo programų mokytojas A. Buivolas. Vis dėlto pats jis teigia per jogą įveikęs gilią krizę ir išmokęs darniai gyventi su savimi.
Šventa vieta tuščia nebūna
„Akivaizdu, kad ten, kur atsiranda kažkokia spraga, plyšys, tuštuma, tai [atsiranda ir] tokia šventa vieta, o šventa vieta tuščia nebūna“, – svarstydamas, kodėl žmones patraukia Rytai, sako bažnyčios istorikas P. Subačius.
Paklaustas, kodėl krikščioniška kultūra neužima tos vietos, jis pasakoja, kad ji buvo intensyviai persekiojama 50 metų, o nuo Prancūzų revoliucijos krikščionybė apskritai yra nuolatinis kritikos objektas. „XIX a. pabaigoje tai atėjo ir į Lietuvą. Tiesą pasakius, ir po 1926 metų perversmo valstybinė politika krikščionims nebuvo palanki, ir prieš karą, o ką jau kalbėti apie okupacijų laiką“, – sako P. Subačius.
Jo teigimu, žmogus yra religinė būtybė, tad dvasiniai ieškojimai jam yra būdingi iš prigimties. „Jeigu jis negali tų ieškojimų troškimų patenkinti savos kultūros tradicijoje, jos nebuvo, nebuvo terpės, nuo vaikystės diegiami tam tikri dalykai, o ieškojimai prasidėjo brandžiame amžiuje, ištikus kažkokiai egzistencinei ar sveikatos krizei, tai su kuo susiduria žmogus tokioje situacijoje, tas jį paskatina, paragina, tas, [...] žinoma, natūraliai žmones ir patraukia“, – įsitikinęs profesorius.
„Kai gerai jautiesi, nieko nereikia sakyti“
A. Buivolas sako, kad į jogą jį pastūmėjo viena sutikta mergina. Iš pradžių jis teigia nė nemanęs tuo užsiimti, tačiau jogą praktikuoti pasiūliusi mergina atrodžiusi laiminga. „Dabar aš galvoju, kad tai buvo viena iš svarbesnių priežasčių – ji atrodė labai įtikinamai. Buvo aišku, kad ji gerai jaučiasi su žmonėmis, jaučiasi gerai su savimi. Tai perduodama per būseną. Gali žarstyti koncepcijas apie bet ką, bet aš matau, kaip jautiesi. Jei jautiesi gerai, nieko nereikia sakyti“, – teigia jogos mokytojas.
Kalbėdamas su krikščionimis jis sako niekada nepajutęs nieko panašaus: „Nueini į bažnyčią, šneki su žmonėmis, kurie praktikuoja tą religiją, ir nepajauti iš jų to, ko tau reikia. Kalbi su tuo žmogumi ir supranti, kad taip jaustis nenorėtum. [...] Jis kalba labai protingai, bet jaučiasi ne taip, kaip tu norėtum jaustis.“
Tuo metu P. Subačius tvirtina sutinkąs gana daug laimingų krikščionių, dalyvaujančių savanorių akcijose, užsiimančių piligrimyste, kruvinomis kojomis einančių Santjago de Kompostelos katedros link. Net ir tokiomis sąlygomis jie esą jaučiasi labai laimingi.
„Bet aš negaliu prieštarauti, kad nuėjus (ypač į provincijos) miestelio bažnyčią paprastą dieną ar net sekmadienį gali matyti daug liūdnų veidų, daug inercijos, veikimo iš įpročio“, – pripažįsta P. Subačius. Jis mano, kad orientalizmas plinta nes nereikalauja įsipareigoti. Tuo metu krikščionybė yra sistema, kuri apima visą žmogaus gyvenimą, tai esą nuoseklus mokymas.
Krikščionis, praktikuojantis jogą?
O ar įmanoma suderinti skirtingų tradicijų praktikas, pavyzdžiui, būti krikščionimi ir praktikuoti jogą? Profesoriaus P. Subačiaus manymu, tai – sudėtinga problema. „Daryti pavienius, fizinius pratimus galima bet kam, bet kada ir bet kaip. Bet akivaizdu tai, kad [...] tai yra ir dvasinė praktika. Jei tai ir dvasinė praktika (o jei tai nuolatinė praktika, ji neišvengiamai tampa ir dvasine), tada anksčiau ar vėliau pasaulėžiūrinis konfliktas iškyla“, – teigia P. Subačius.
Tačiau A. Buivolas tikina, kad Rytų praktikos paprasčiausiai leidžia jaustis geriau, išmoko save stebėti realiame laike. „Kitaip sakant, joga moko skirti dėmesio kūnui, protui, kvėpavimui. Ir pamatyti visą mechaniką be aukštų materijų, religijų, koncepcijų. [Ji moko] pradėti gyventi su savo kūnu ir suvokti jį pačiam, ne per koncepcijas“, – pabrėžia jogą praktikuojantis vyras.
Anot jo, žmogaus protui reikia padėti, nes mūsų dėmesys yra nuolat nukreiptas į išorę. „Mano energijos ir dėmesio vektorius visada yra kažkur nuo manęs, kažkur „ten“. Kažkuriuo metu paprasčiausiai pradeda trūkti energijos. Joga moko grąžinti dėmesį į save, susivokti savyje: kas vyksta kūnui, kas darosi prote ir ką su tuo daryti“, – aiškina A. Buivolas.
P. Subačiaus nuomone, praktikuoti svetimų kultūrų religijas, domėtis, kas vyksta kitur, galima, taip galima ieškoti ir atsakymų į svarbiausius egzistencijos klausimus. „Bet tie atsakymai yra patikimi tik tada, kai jie yra sistemiški. Tai, kas naujai ateina, ateina fragmentais, o ne kaip visuma, visą gyvenimą apimantys dalykai. Ir galbūt čia yra [...] didžiausias trūkumas – kai žmonės, pasigavę vieną ar kitą naujovę, laikinai susižavėję vėliau gali būti labai nusivylę“, – įspėja profesorius.
