Kultūra miestui labai reikalinga, tik jai kaip visada – trūksta finansavimo. Niekas ir neprašo tūkstančių už savo darbą, tikriausiai pakaktų bent kiek padoresnės algos ir didesnio dėmesio kultūrai. „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė sako, kad kultūros darbuotojai dažnai pasisotina entuziazmu. Tačiau kas, jeigu ne jų gerumas ir šviesumas neleis sunykti ar sustabarėti Šiaulių miesto dvasiai?
Šiauliečiai asmeniškai padėkoja
„Laiptų galerija“ geriausio kultūros centro nominaciją gavo jau antrą kartą (pirmoji gauta 2006 m). J. Ališauskienė nemano, kad savi darbai yra kažkuo išskirtiniai – tikriausiai visose ataskaitose buvo daug puikių kultūros centrų darbų. „Savas kūrinys, kaip ir savas vaikas, yra pats gražiausias, tad viskas, ką darome, mums patinka ir mes tuo tikime. Štai mes reaguojame į gerus miestiečių atsiliepimus ir apskritai gerą, šiltą žodį. Lankytojai, klausytojai, žiūrovai po renginio visuomet kam nors iš mūsų padėkoja. Kai dar gauni gerus vertinimus iš žmonių, tai ir atrodo, kad buvome verti dalyvauti konkurse“, – sako direktorė.
Pasak jos, būtent „Laiptų galerijos“ privalumas – parodinė veikla. Jeigu ateini į skaitymus ar koncertą, gali pamatyti parodą. Bet svarbiausia, kad galerija gyvena ne nuo koncerto iki koncerto, ne nuo pasirodymo iki pasirodymo. Ateini iš ryto, susitvarkai – ir lauki, kas ateis į parodą, šalia to, jei vakare laukia renginys.
Tarp mūsų nėra profesionalių režisierių, muzikantų, vadybininkų. Ričardas Jakutis – ekskunigas, jo išsilavinimas – teologijos mokslai, yra filologų, istorikų, pati jauniausia – kultūrologė su magistro laipsniu.
Kaip pasakojo J. Ališauskienė, „Laiptų galerijos“ darbuotojų sudėtis yra pakankamai įdomi. Tai leidžia darbuotojams būti kur kas imlesniems naujovėms. Vienas siūlo – kiti pritaria arba ne, teikia savo pasiūlymus, vizijas, kitaip sakant, iš savo pusės pažvelgia į pasiūlymą. „Tarp mūsų nėra profesionalių režisierių, muzikantų, vadybininkų. Ričardas Jakutis – ekskunigas, jo išsilavinimas – teologijos mokslai, yra filologų, istorikų, pati jauniausia – kultūrologė su magistro laipsniu. Pasitaiko ir idėjų konfliktų, o tai kultūrinei įstaigai yra labai gerai. Mes visada mąstome kryptingai ir ieškome naujovių. Platus darbuotojų akiratis – jie koncentruojasi ne tik ties savo užduotimis, tad projektai peržvelgiami iš visų pozicijų. Komisija stebėjosi darbuotojų kvalifikacija ir sudėtimi“, – sakė direktorė.
2009-2013 m. ataskaitos turinys taip pat netikėtas ir įdomus. Pirmasis konkurso nuostatų punkto uždavinys – profesionalaus meno sklaida. Komisijai patiko, kad galerija laikosi savo planų, neaplenkia tradicinės dailės ir pirmąkart darbus eksponuojančių dailininkų. Parodos dažnai profesionalios, kurios turi rezonansą visoje Lietuvoje. Renginių ciklo metu ir ne tik poetų tekstus skaito aktoriai įvairiose miesto erdvėse – bulvare, autobusuose. Koncertai taip pat išsiplečia ir keliauja į kitas miesto erdves. Muzikos projektai kuriami bendraujant ir bendradarbiaujant su miesto neformalaus ugdymo įstaigomis. Salėje per metus pristatomi respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai, moksleiviai. „Laiptų galerijos“ folkloro ansamblis „Salduvė“ yra pačios aukščiausios kategorijos ir, kaip sakė direktorė, nuolat ieško inovacijų.
Daug kas nustebo, kad per metus galerija išleidžia po du-tris leidinius. Tai tarsi suvenyriniai leidinukai, katalogai. „Stengiamės palikti savo veiklos pėdsakų. Džiaugiamės, kad su moksleiviais pavyksta bendradarbiauti. Profesionalių parodų per metus padarome 25-27. Moksleiviai, dailės studijų auklėtiniai, studentai, tautodailės ir liaudies menininkai, neturintys profesionalaus menininko statuso žmonės gali čia atidaryti savo parodą“, – aiškina J. Ališauskienė. Ir čia dar ne darbų pabaiga – būtų galima vardyti ir vardyti.
Bus idėja – atsiras pinigų
„Aš labai tikiu, kad jeigu tu tik turi gerą idėją – pinigų visuomet atsiras. Nes mes negalime pasigirti, kad gyvename sotų gyvenimą be rūpesčių. Kultūroje niekuomet nebus absoliutaus finansavimo“, – sako direktorė.
Pasak jos, kultūros darbuotojams ir apskritai visiems, kurie kažką daro, stygius tik skatina dirbti ir ieškoti sprendimų. Tad „Laiptų galerija“ rašo projektus, kreipiasi į ministeriją, miesto Kultūros skyrių, ieško kitų rėmėjų.
„Man atrodo, kad paramos dažniau negauname negu gauname. Bet viskas, ką suplanuojame, įvyksta. Skaudu buvo, kai neseniai atmetė vieną mūsų projektą. Galbūt ne taip mes jį aprašėme? Matyt, nemokėjome projekte įrodyti, kad tai yra svarbu“, – teigia direktorė.
Tad dabar darbuotojai džiaugiasi, kad bent nebevarva per stogą, kad suremontuota veranda, kuri galėjo kone sugriūti. Šiandien pastatui reikalingiausias šiluminis mazgas, nauji langai, durys. „Manau, kad miestui yra garbės reikalas P. Bugailiškio namus sutvarkyti. Tuomet sąlygos ir vaizdelis būtų kitoks. Kadangi mieste finansinė ir ekonominė situacija nėra gera, tai ne išimtis ir mes“, – sako direktorė.
Trūksta pinigų iki metų galo išmokėti atlyginimams, net ir avansams. „Nuo birželio 1 d. dirbsime keturių darbo dienų savaitę. Dalies darbuotojų atlyginimas – minimalus. Bus keturios darbo dienos, bet kas yra numatyta strateginiame plane, mes turime vis tiek įvykdyti.
Ir atlyginimas bus už faktiškai dirbtą laiką. Kažkaip išgyvename. Su visais darbuotojais sutariame, jie supranta, kad situacija yra tokia, kokia yra. Planavome iki rugsėjo, bet teks ir į spalį „įlįsti“ su tomis keturiomis dienomis“, – aiškina J. Ališauskienė.
Tad „kultūrininkai“ turi gyventi entuziazmu. Nes darbas niekaip netelpa į oficialias valandas. „Žmonės užsibūna ilgiau, po koncertų juk prašo pakartojimų, mes norime ir atlikėjams padėti „nuleisti garą“ – pasiūlome kavos ar arbatos. Galų gale po koncertų ar parodų reikia apsitvarkyti, juk kitą dieną ateis žmonių. Tos darbo valandos labai dažnai prasitęsia“, – aiškina direktorė. O ir baltos sienos galerijoje bent 3-5 kartus per metus perdažomos, kad visada vyrautų švara.
Pinigų trūksta visur, kur tik bakstelėsi pirštu. Kasmet, atrodo, tik veržkis ir veržkis diržą. Bet kiek gali tverti žmogus? Juk jam reikia gyvenimo prasmės ir kokybės pajautos.
„Kad ir kokia būtų sunki ekonominė padėtis, kad ir kaip sunkiai gyventumėme, bet jeigu nebus normalaus požiūrio į kultūrą, gyventi bus dar blogiau. Žmogui turi likti viltis, galimybė pasiklausyti aukštos prabos muzikos už dešimt litų – veltui ar pusvelčiui. Jam reikia ne tik išgyventi, bet ir gyventi plačiąja prasme. Kas žino, gal namuose jis sotus tik makaronais, bet mūsų dėka turi galimybę ateiti į koncertą“, – teigia J. Ališauskienė.
Galerija laikysis „aukšto pilotažo“
Miesto laukia tokie kultūros renginiai, kurie turėtų ir nustebinti, ir patikti miestiečiams. Laukia Aleksandro Vozbino paroda per „Šiaulių Monmartro Respubliką“. Šiauliečių mėgstamos kalėdinės miniatiūrų parodos. Atvyks Vilniaus styginių kvartetas „Mettis“. Skaitys Šiaulių aktoriai ir miestiečių pamėgtas Andrius Bialobževskis. Planuojamas Birutės Mar monospektaklis „Literatūriniame žiemkelyje“, kuris vyks galerijos scenoje. Rolandas Kazlas skaitymuose dalyvaus drauge su varinių pučiamųjų instrumentų kvintetu. Ir dar daugybė dėmesio vertų renginių.
Čia atvykęs menininkas turi jausti, kad juo domisi žmonės. Mes stengiamės, kad jis būtų gerai pristatytas, domimės, ko jam reikia, nes jam irgi reikia motyvacijos.
„Laiptų galerija“ gyvena nuolatiniame kultūros vyksme ir visada stengiasi pretenduoti į elitinę kultūrą, tačiau tai nereiškia, kad ji adresuojama tik kultūros elitui.
Kaip pasakoja direktorė, galerija visada siekia „aukšto pilotažo“ ir stengiasi savo veiklos nepaversti absoliučiai komercine, į ką paprastai orientuojasi kūrybinės industrijos. Čia kone asmeniškai svarbus ir menininkas, ir lankytojas, žiūrovas.
„Kai kurie teatrai – komerciniai: susibėgo, padarė lengvai suvartojamą kultūrą ir uždirbo. Geram autoriui turi būti kas nors garantuota, sakykime, dailininkui – kad nupirks kokį darbą iš parodos. Čia atvykęs menininkas turi jausti, kad juo domisi žmonės. Mes stengiamės, kad jis būtų gerai pristatytas, domimės, ko jam reikia, nes jam irgi reikia motyvacijos“, – aiškina J. Ališauskienė. Tikriausiai direktorė nepastebėjo, kad ir jos „ačiū“, tariamas visiems po koncertų, per parodų atidarymus ir kitur, visada skamba natūraliai ir asmeniškai, tarsi būtų dėkinga kiekvienam asmeniškai.
„Kad ir kokia būtų sunki ekonominė padėtis, kad ir kaip sunkiai gyventumėme, bet jeigu nebus normalaus požiūrio į kultūrą, gyventi bus dar blogiau. Žmogui turi likti viltis, galimybė pasiklausyti aukštos prabos muzikos už dešimt litų – veltui ar pusvelčiui“, – sako J. Ališauskienė.
„Laiptų galerija“ gyvena nuolatiniame kultūros vyksme ir visada stengiasi pretenduoti į elitinę kultūrą, tačiau tai nereiškia, kad ji adresuojama tik kultūros elitui. Kaip pasakojo direktorė, galerija visada siekia „aukšto pilotažo“ ir stengiasi savo veiklos nepaversti absoliučiai komerciška, į ką paprastai orientuojasi kūrybinės industrijos.
