„Esame ant naujos europinės paramos slenksčio, tačiau paskutiniu metu girdimos diskusijos verčia mus sunerimti, kad kultūra vėl gali atsidurti valstybės gyvenimo paraštėse. Mes negalime ramiai žiūrėti ir laukti, kol kažkas kitas priims sprendimus – kultūros atstovų balsas turi būti išgirstas, – pabrėžė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. – Šiandien galime įvertinti dešimties metų europinės paramos patirtį – per tą laiką kultūra apskritai nebuvo finansuojama. Tik tam tikrai pjūviais kai kurie kultūros objektai galėjo gauti paramą per turizmą, žemės ūkį, aplinkos pasaugą, tačiau tiesioginių instrumentų plėtoti kultūrines paslaugas mūsų valstybėje nebuvo sukurta. Todėl kultūros sektoriui labai svarbu ne tik gauti paramą, bet taip pat tą paramą sutelkti vienose rankose – geriausia tai pavesti Kultūros ministerijai.“
Mes negalime ramiai žiūrėti ir laukti, kol kažkas kitas priims sprendimus – kultūros atstovų balsas turi būti išgirstas.
Praėjusių metų patirtis, kai kultūros paveldo objektams ES struktūrinę paramą skirstė kitos ministerijos, lėmė daugelį ydingų sprendimų ir neefektyvaus lėšų panaudojimo pavyzdžių.
„Dažnai kultūros paveldo objektai stovi avarinės būklės ir nyksta, o tuo tarpu šalia dygsta nauji pastatai toms pačioms kultūros reikmėms. Pavyzdžiui, prezidento Antano Smetonos pagrindiniai rūmai jau pradėti restauruoti, bet dar daug dvaro pastatų laukia restauratorių rankos, o už kilometro statomas visiškai naujas amatų centras, – pasakojo D.Varnaitė. – Dar vienas šokiruojantis pavyzdys – Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, kuri turizmo reikmėms gavo paramą kariliono įrangai (pačiam karilionui neužteko) ir vieno bokšto dažymui. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad jis turi būti dažomas barokine rožine spalva – taigi viena bažnyčios dalis bus nudažyta skirtinga spalva...“
Anot kultūros paveldo saugotojų, daugybės iškilių Lietuvos paveldo objektų išsaugojimas reikalauja skubios finansinės paramos. Restauracijos laukia dešimtys dvarų, rūmų, piliaviečių, kurios tik pradėtos tvarkyti. Pavyzdžiui, skelbiama, kad šeštadienį lankytojams po restauracijos atveriama Panemunės pilis, tačiau sutvarkytas tik vienas jos korpusas, o kiti dar nepradėti tvarkyti.
Susirūpinusi ir Lietuvos bibliotekininkų bendruomenė – bibliotekų pastatai griūna, kultūrinės veiklos beveik nefinansuojamos, jau nekalbant apie darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.
„Mūsų statinių būklė kai kur net tragiška – Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteka jau 50 metų remontuojama, Kauno apskrities biblioteka nerenovuota nuo 1987 metų, Skuodo biblioteka įrengta gyvenamosiose patalpose – ir tokių pavyzdžių daugybė, – sakė bibliotekininkų atstovas Petras Zurlys. – Tai nėra tik kultūros bendruomenės, bet visų žmonių reikalas, kad ir toliau dvasiškai neskurstume.“
Parama būtina ir apie šimtui Lietuvos muziejų – ne tik jų pastatų renovacijai, bet ir naujų ekspozicijų įrengimui.
„Kai kultūra nebuvo finansuojama tiesiogiai, mes, muziejininkai, tai pajutome akivaizdžiai. Tarkim Ūkio ministerija gali skirti lėšų pastatų renovacijai, bet niekas nekalba apie muziejų ekspozicijas – kiek galima žiūrėti tas pačias! Ne Ūkio ministerija turi užsiimti kultūros ugdymu. Muziejininkai pasiruošę užpildyti muziejus nauju turiniu, bet tam reikia pinigų“, – pabrėžė Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza.
Suprantama, kad Susisiekimo, Žemės ūkio ar Ūkio ministerijoms nesinori paleisti europinių lėšų, tačiau kultūrai turi būti suteiktas prioritetas, ji turi gauti savo dalį. Jeigu ne, kultūros žmonės išeis į gatves.
„Netinkamas europinės paramos skirstymas lėmė daug kuriozinių atvejų – aplink ežerus pridygo kaimo turizmo sodybų, nors šalia jų griūna dvarvietės, nyksta genofondiniai sodai, parkai, gėlynai. Ir jokia institucija neįtraukia tokių objektų į prioritetų sąrašą, – piktinosi Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus. – Suprantu, kad Susisiekimo, Žemės ūkio ar Ūkio ministerijoms nesinori paleisti europinių lėšų, tačiau kultūrai turi būti suteiktas prioritetas, ji turi gauti savo dalį. Jeigu ne, kultūros žmonės išeis į gatves.“
Lietuvos restauratoriams atstovaujantis Arūnas Boruta pabrėžė, kad dėl ydingos sistemos, kai kultūros paveldui skiriamas lėšas administruoja kitos ministerijos, nukenčia kultūros objektai.
„Kai tyrimai finansuojami tik iš dalies, neatskleidžiama tikroji kultūros paveldo vertė arba tyrimus savo lėšomis atlieka patys restauratoriai. Lietuvoje nėra kompleksinio požiūrio į kultūros paveldo išsaugojimą, restauratoriaus profesijos tobulinimą. Turint kryptingą politiką, galima būtų ne tik išsaugoti vienus didžiausių Lietuvos išteklių, bet ir sumažinti bedarbystę, suburti bendruomenes, sumažinti emigracijos mastus“, – aiškino A.Boruta.
Su juo sutiko ir Lietuvos archeologijos draugijos tarybos pirmininkas Vykintas Vaitkevičius.
„Kai nėra kompleksinio požiūrio, tenka pamatyti, kaip kelininkai, platindami kelią, ardo dviejų tūkstančių metų kapus“, – apgailestavo archeologas.
Vilniaus klubo atstovas, verslininkas Romualdas Bakutis pabrėžė, kad kalbant apie kultūrą nereikėtų bijoti kalbėti ir apie pinigus, kurie jai kurti ar išsaugoti yra būtini.
„Kultūra yra valstybingumo pagrindas, todėl visomis jėgomis sieksime, kad politikai teisingai susitartų ir nepaliktų kultūros podukros vietoje – kad gautume paramos ir jos nereikėtų prašinėti iš kitų ministerijų“, – reziumavo kultūros atstovai.
