Rašytojo Mykolo Sluckio atminimui bus parodytas Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmas

Į devintą dešimtį įžengusį rašytoją filmo autoriai filmavo gimtosiose vietose, teigiama išplatintame pranešime spaudai.
 
„Veždamiesi rašytoją į vaikystės Pumpėnus, svarstėme, ar atpažins Mykolas Sluckis savo, mažytį Lietuvos miestelį, kurio centre buvo žydų krautuvėlės, sekmadieniais į bažnyčią ir turgų suvažiuodavo aplinkinių kaimų ir vienkiemių ūkininkai. Nebeliko nei žydų krautuvėlių, nei pačių žydų, medines lūšneles pakeitė mūriniai namai, vežimus – mašinos“, – sako filmo autoriai.
 
Kokias knygas galėjo parašyti Mykolas Sluckis, važinėjęs vaikystėje su tėvu, keliaujančiu amatininku, gyvulių odų išdirbėju, po tuos Lietuvos miestelius, gyvenęs juose, matęs tuos žmones, jei ne istoriniai pokyčiai kitaip sudėlioję tautų ir žmonių santykius ir likimus.
 
Tai vaikystės patirtis atsispindi jau pirmoje M. Sluckio apsakymų knygoje „Aš vėl matau vėliavą“ – patirtis įgyta apšaudžius Palangos pionierių stovyklą pirmomis karo dienomis, patirtis vaiko įgyta kare ir evakuacijoje, o kartu sąlygota laikmečio, kuris diktavo ką rašyti ir kaip rašyti. Nors tai vyko visur aplink – naujos gyvenimo sąlygos diktavo naujus santykius, naujus išgyvenimo ir gyvenimo būdus. Tik vėliau, jau romane „Laiptai į dangų“ tai prasiveržė dramatiškomis kolizijomis ir dramatiškomis atomazgomis. Vėlgi, sąlygas diktavo laikmetis – buvo taip vadinamas „atšilimo“ laikas, kai cenzūra atleido vadžias.
 
Laikmetis diktuoja daugumos žmonių poelgius – tik vienetai sugeba pasipriešinti, išlikti savimi ir būti nesutrypti.
 
Anksčiau bibliotekų lentynos su M. Sluckio knygomis užimdavo daugybę lentynų – virš dešimties apsakymų knygų, virš 20 apysakų ir romanų, tiek pat vaikiškų, išlaikiusių ne vieną leidimą. Dabar – vos kelios knygos. Tik namuose jo knygos – ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis užima visą sieną.
 
Kadaise, 70-tais jis buvo įvardijamas lietuvių literatūros novatoriumi dėl šiuolaikinės tematikos, vidinio žmogaus pasaulio atskleidimo, kaip rašytojas, vienas pirmųjų ėmęs naudoti vidinį monologą, kritikuojantis biurokratizmą, sumiesčionėjimą – jo knygos buvo skaitytojų laukiamos ir graibstomos, nes jose buvo tai, apie ką dar nebuvo galima atvirai kalbėti, apie ką vėliau jau 80-90-tais drąsiai prakalbo ir kiti. O tuo metu „Adomo obuolys“, „Uostas mano – neramus“, „Saulė vakarop“ ir kitos buvo verčiamos į kitas kalbas, reprezentavo šiuolaikinę lietuvių literatūrą.
 
Dabar – tyla. Pastaruoju metu ir rašytoją užklupusios negandos, sunki žmonos liga. 
 
Kur tas uostas, kuriame ilsisi audrų apdaužyti laivai? Visą gyvenimą juk įtemptai dirbta, juk iš tikro – neeilinio talento rašytojas. Tik gal vieniems talentas ir likimas leidžia peržengti savo laikmečio ribas, kiti – lieka savame laikmetyje. O gal mes patys nemokame atsirinkti?
 
„Ir vis tik įdomu pasižvalgyti su rašytoju po jo gyvenimo vietas ir žemę. Jie išeis ir nebus kas papasakoja apie tą laiką“, – pristatydami filmą sakė Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius.