Į Stiklių gatvę išeinančio pastato lange įrengtoje vitrinoje eksponuojamas Irinos Guzenberg sudarytas Vilniaus geto planas, lietuvių ir anglų kalbomis parengta tekstinė informacija ir monitoriuje nuolat besisukanti virtuali paroda. Parodoje panaudotos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugomos nuotraukos ir dokumentai, kurie suskirstyti į keturias temas: „Suvaržymų pradžia“, „Geto įkūrimas“, „Gyvenimas gete“ ir „Geto likvidavimas“. Medžiagą atrinko LGGRTC Genocido aukų muziejaus specialistai, informacinės vitrinos projektą parengė ir įgyvendino UAB „ŽVK“.
Didžiosios ir Stiklių gatvių kampe esantis pastatas, kuriame šiuo metu įsikūręs LGGRTC, yra glaudžiai susijęs su Vilniaus žydų tragedija nacių okupacijos metais. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, savaitė iki Vilniaus žydų suvarymo į getą, 1941 m. rugpjūčio 31 d., du civiliai apsirengę vyrai užėjo į vieną šio namo butų ir pro jo langą iššovė į kitoje gatvės pusėje prie įėjimo į „Pano“ kino teatrą stovėjusius vokiečių kareivius. Vėliau tie patys vyrai išbėgo į gatvę šaukdami, kad šaudė name gyveną žydai. Kartu su vokiečių kareiviais jie įsibrovė į žydų butą ir išsitempę du žmones sušaudė juos vietoje. Tai buvo signalas pradėti pogromą ir suimti Stiklių, Mėsinių, Gaono, Žydų, dalies Vokiečių, Strašūno, Šiaulių ir Ligoninės gatvių gyventojus žydus. Areštų banga truko dvi dienas. Tūkstančiai suimtųjų žydų buvo varomi į Lukiškių kalėjimą, o vėliau į Panerius ir ten sušaudyti. Rugpjūčio 31-osios dienos akcija buvo pavadinta „Didžiąja provokacija“, nes, kaip parodė vėlesni įvykiai, ja buvo siekiama paruošti senamiesčio rajoną būsimam žydų getui.
Vilniaus getas buvo įsteigtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Jame gyveno apie 40 tūkst. įkalintų žydų. Iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta daugiau nei pusė iki karo Vilniaus mieste gyvenusių žydų. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibo karo“ prieš Sovietų Sąjungą ir išaugus darbo jėgos poreikiui, 1941 m. gruodį–1943 m. kovą masinės geto kalinių žudynės nebuvo vykdomos. Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Tomis dienomis į Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Vilniaus mieste dar buvo palikta dirbti įvairiose vokiečiams svarbiose įstaigose 2–3 tūkst. žydų, kurie buvo išžudyti pirmomis 1944 m. liepos dienomis, kai prie Vilniaus priartėjo Raudonoji armija. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2–3 tūkst. Vilniaus miesto žydų.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas žydų genocido aukų atminimo įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku rugsėjo 23-ioji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos žydų genocido diena. Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį, 2013 m. paskelbti Vilniaus geto atminimo metais.
