Pokalbis su Kasparu – apie tai, kuo mūsų gyvenimus gali pakeisti menas, apie jo paties atradimus bei ko jis paklaustų žinomos menininkės Yoko Ono, jei rudenį jam pavyktų su ja susitikti.
– Kasparai, kaip į Tavo gyvenimą apskritai atėjo kūryba ir kodėl? Kaip manai, tave pasirinko ji ar tu – ją?
– Ko gero, negalėčiau konkrečiai įvardinti momento, kada kūryba atėjo į mano gyvenimą. Man atrodo, kad ji visada buvo šalia. Kiek save prisimenu, visada kažką piešdavau, lipdydavau, konstruodavau, fantazuodavau ir panašiai.
– O kodėl tapyba?
– Nesu tikras, ar tai tikrai tapyba. Galbūt kažkas tarpinio tarp piešinio ir tapybos. Galiausiai, aš vis dėlto esu „vizualas“, nors be galo mėgstu muziką ir vaikystėje labai mėgau šokti. Bet piešimas bei tapymas man natūraliausia saviraiškos forma.
– Jei tektų trimis žodžiais apibūdinti savo kūrybą, kokie tie žodžiai būtų?
– Gana atsargiai žiūriu į bandymus apibūdinti tokius nesugaunamus dalykus, kaip kūryba. Tai visada lieka tik bandymu apčiuopti kažką paviršiuje. Žinau tik, kad mano kūrybos variklis dažnai būna intuityvus impulsas, inspiruotas asmenine patirtimi. Kitaip tariant, menas man yra pasaulio pažinimo įrankis. Todėl svarbiausia mano asmeninis santykis su inspiracijos objektu ir kontekstas, kuriame tas santykis vyksta. Tie trys žodžiai galėtų būti citata iš neseniai matyto filmo: „Drąsiau, drąsiau, drąsiau.“
– Šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė, o viena iš pirmųjų čia pristatytų parodų buvo Yoko Ono instaliacija. Tu esi nutapęs du šios menininkės portretus. Kaip tavo akiratyje atsirado Yoko Ono? Mačiau, kad esi tapęs ir kitų menininkų portretus – kodėl būtent menininkai?
– Būdamas 10 metų pradėjau intensyviau domėtis menu, kultūra ir, žinoma, natūraliai atradau daug įdomių asmenybių. Yoko Ono portretai nutapyti šiuo laikotarpiu ir dedikuoti asmeniškai šiai puikiai menininkei. Jos pasaulėjauta mane sužavėjo.
Bet piešimas bei tapymas man natūraliausia saviraiškos forma.
Portretai buvo kuriami kaip dovana iš Lietuvos ir turėjo būti padovanoti mano draugų interviu su Yoko Ono metu. Tačiau pandemija sujaukė šiuos planus. Apie Yoko sužinojau domėdamasis Jono Meko kūryba ir mane maloniai nustebino jų draugystės faktas bei tai, kad ji kilusi iš mano mėgstamiausios šalies Japonijos. Viename iš portretų fone panaudojau jos frazę „Just breathe“, kuri, mano galva, talpina savyje gyvenimo esmę.
– Rudenį bus pristatyta Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“. Norėtum įteikti menininkei šiuos portretus?
– Žinoma, norėčiau pamatyti šią legendinę asmenybę iš arti. Man būtų garbė įteikti jai šiuos portretus.
Turbūt turėčiau daug klausimų apie jos kūrybą, pasaulėžiūrą, nes esu tikras, kad ji turi labai vertingų įžvalgų. Dar man būtų įdomu visokios banalybės – ką ji mėgsta valgyti, kaip ilsisi, koks jos mėgstamiausias sezonas, spalva, daina. Ir, aišku, būtų labai smalsu, ar jai patinka mano tapyti portretai. Bet nežinau ar išdrįsčiau to paklausti (juokiasi).
– Kodėl tavo darbuose yra žmonės – kuo tau įdomus portretas? Kas žmogaus veide yra išraiškingiausia?
– Aš mėgstu piešti portretus, o žmogaus veidas yra vienas įdomiausių objektų. Jame – emocijos, reakcijos, proporcijos ir panašūs dalykai, kuriuos įdomu stebėti. Žmogaus veidas kinta priklausomai nuo jausmų, amžiaus, apšvietimo ir kitų dalykų. Labai sunku „pagauti“ veidą, tačiau labai įdomu bandyti tai padaryti.
– Kokį savo nutapytą žmogų labiausiai norėtum sutikti ir kodėl?
– Žmonės, kuriuos piešiau, visi mane kažkuo patraukė, tad norėčiau susitikti su kiekvienu iš jų. O jei jau reitinguoti, tai norėčiau pabendrauti su Marina Abramovič. Mane įkvepia ir stulbina jos galia ir atsidavimas. Žinau, kad ji buvo Kaune, tačiau aš norėčiau sutikti ją ne minioje, o kur nors tuščiame kambaryje ir galbūt tiesiog kartu patylėti. Manau, jos energija yra tokia stipri, kad net nereikia žodžių.
Aš mėgstu piešti portretus, o žmogaus veidas yra vienas įdomiausių objektų.
– Marina Abramovič – vienas iš naujausių tavo darbų? Kodėl ėmeisi tapyti šią menininkę?
– Naujoje darbų serijoje jungiau žinomus pasaulyje darbus bandydamas išgauti naujus kontekstus.
Darbas, kuriame vaizduojama Marina, vadinasi „Art soup“. Jame apjungti du meno kūriniai – Marinos Abramovič „Artist is present“ ir Andy Warhol „32 Campbells soup cans“.
M.Abramovič performanse, kuris vyko Modernaus meno muziejuje Niujorke, ji po vieną kvietė nepažįstamus žmones atsisėsti priešais ją ir žiūrėti jai į akis tiek, kiek nori. Dažnai žmonės pradėdavo verkti ir likdavo priblokšti savo reakcijų. Visus nustebino, kaip tokio paprasto veiksmo atlikimas gali sukelti tokį stiprų emocinį atsaką?
Mane šis kūrinys sužavėjo savo išgryninta forma ir labai giliu turiniu. O įtaigaus meninio spektaklio fone pavaizduoti Andy Warhol „Campbell“ sriubos skardines buvo sąmoningas siekis perkelti garsiausio amerikiečių menininko kūrinį į metaforišką lygmenį. Kasdienybėje įprastos skardinės čia simbolizuoja užkonservuotus jausmus, kuriuos vieną po kito performanso metu „atidarinėja“ autorė, išlaisvindama viduje slypintį turinį ir identifikuodama jos „skonį“. Šiuo atveju sriubos „skoniu“ tampa išgyvenama emocija. Iš pažiūros panašios skardinės – performanso dalyviai – pasirodo esančios skirtingos ir autentiškos asmenybės.
– Tapai ne tik portretus. Kaip į tavo mintis ateina kūrinių temos?
– Kaip minėjau, domiuosi Japonijos menu bei kultūra, tad mano kūryboje galima rasti japoniškų motyvų. Vaikystėje žavėjo samurajai, vėliau manga, anime, taip pat labai patinka šiuolaikinis ir tradicinis japonų menas. Na ir visi jau turbūt pastebėjo, kad mėgstu piešti katinus. Tai mano mylimiausi gyvūnai. Manau todėl, kad mano charakteris kažkuo taip pat „katiniškas“. Naujausioje savo darbų serijoje ieškojau naujų kontekstų, jungdamas žinomus meno kūrinius.
Na ir visi jau turbūt pastebėjo, kad mėgstu piešti katinus.
– Esi surengęs savo parodų. Galėtum papasakoti, kiek jų buvo, kada, kokios?
– 2019 metais apie mano kūrybą buvo išspausdinta publikacija žurnale „Nemunas“. Tai padrąsino mane į savo kūrybą pažvelgti šiek tiek rimčiau. Pirmoji mano paroda įvyko Vilniuje, galerijoje „Argentum“. Per žiemą prisikaupė nemažai darbų ant drobių, piešiniai ant indų bei drabužių ir atsirado galimybė juos eksponuoti. Tai buvo tiesiog pasižaidimas draugų rate, bet netikėtai paroda tapo sėkminga ir susilaukė nemažai dėmesio. Gavau pakvietimų į televizijos laidas, interviu.
Tų pačių metų rudenį sulaukiau konkretų pasiūlymo parodyti savo darbus Klaipėdoje, meno kavinėje „10 tiltų“.
Šiemet kovą Vilniuje įvyko mano trečioji personalinė paroda, kurioje eksponavau dvi naujas darbų serijas. Vienoje iš jų, jungdamas tarpusavyje žymius meno kūrinius, išgaunu naujus, o kitoje vaizduojami mano mylimi katinai. Savo darbus eksponuoju dar ir Instagramo paskyroje, tad norintys pamatyti mano darbus gali juos pamatyti.
– Kokie menininkai tave įkvepia ir kodėl?
– Mane įkvepia daug menininkų. Gal net galima sakyti, kad visi man žinomi menininkai mane kažkuo įkvepia. Sunku būtų išskirti, nes kiekvienas duoda kažką unikalaus. Tarkime, man labai patinka Francis Bacon tapybos stilius, Maurizio Cattelan įžūlumas, Yoko Ono mindfulness, Marinos Abramovič jėga, Jono Meko vizualinė poezija, Ai Weiwei aktyvizmas, Damien Hirst produktyvumas ir taip toliau. Visi šie žmonės ir jų kūryba padeda atrasti naujus jausmus, suvokimus ir rakursus bei kurti savo pasaulėjautą.
– Jei rytoj galėtum atsidurti bet kokiame pasaulio muziejuje ar galerijoje, kas tai būtų?
– Ko gero tai būtų MoMa Niujorke. Po to „Tate Modern“ Londone ir nacionalinėje galerijoje. Tada gal - Peggy Guggenheim modernaus meno muziejus Venecijoje. Norėčiau apsilankyti kažkurioje, o geriausia visose, Gagosian galerijose. Dar Prado muziejuje Madride, taip pat „Galleria degli Uffizi“ Florencijoje, o iš ten turbūt jau pagaliau patraukčiau ir į Luvrą. Dar visai norėčiau kažkada apsilankyti „Art Basel“ meno mugėje. Pavyzdžiui, Hongkonge. Ir visose kitose puikiose meno vietose, kurių dar nežinau.
– Ką jauti tapydamas?
– Įvairiai. Būna įkvėpimo momentų, kai idėja, rodos, įkrauna visą kūną, būna, kad pasiklysti savo mintyse arba spalvose ir tiesiog dirbi, kol „pramuša“. Kai dirbu, neanalizuoju savo jausmų, tiesiog būnu „pasinėręs“ į procesą, kuris dažnai yra intuityvus. Žinau tik, kad didelis malonumas yra atsikelti ryte ir pamatyti ant sienos darbą, kuriam pats neturi priekaištų. Taip būna ne dažnai, bet dėl to verta stengtis.
– Kaip menas gali pakeisti pasaulį ir ar gali?
– Tai labai geras ir labai sudėtingas klausimas. Globaliai mąstant menas gali ir keičia, bet tik tą dalį, kuri nori keistis. Jeigu žmogus ar visuomenė turi estetinių ir etinių poreikių, menas gali tapti stipriu pasaulėžiūros kūrimo įrankiu. Tačiau jeigu žmogus yra abejingas vertybėms ir tobulėjimui – tai tas pats, kas groti simfoniją akmenims. Kažkur giliai, molekulėmis, jis turbūt tas vibracijas patiria, bet sąmoningame lygmenyje tai nieko nereiškia.
Aš asmeniškai, žinoma, noriu tikėti, kad menas keičia pasaulį, ypač kai girdžiu kokį nors žmogų pasakojantį apie savo jausmus išgyvenus vieną ar kitą kūrinį. Tada suprantu, kad tai realu. Tačiau dar yra poveikio laipsnis, tarkim tapyba turbūt turi gerokai mažesnį poveikį, nei muzika, o kinas yra dar įtaigesnis. Tačiau, kaip minėjau, viskas prasideda nuo žmogaus, kuris atsiveria meno patirčiai arba ne.
Aš asmeniškai, žinoma, noriu tikėti, kad menas keičia pasaulį.
– Ką tapysi rytoj?
– Esu skolingas paveikslą vienai savo nuostabiai draugei. Buvau atidėjęs šį darbą, kol ruošiausi parodai. Dabar noriu sukurti kažką gražaus jai ir jos baltai vilai prie jūros.
