„Šie metai miestui itin svarbūs. Golvėjus visada buvo garsus talentingais žmonėmis ir unikaliomis idėjomis, o dabar gavo tokį didelį šansą ir platformą visas idėjas įgyvendinti“, – sako šį miestą prisijaukinusi lietuvė.
– Emilija, kokie keliai ir kada jus atvedė į Airiją? Ir kodėl būtent į Airiją?
– Emigruoti į Airiją neplanavau. Iš pradžių ketinau studijuoti teatro meną Lietuvoje. Atvažiavau čia trumpam, aplankyti savo buvusios paauglystės meilės. „Atostogos“ užsitęsė jau 13 metų. Per šiuos metus pamilau šį kraštą, taip pat naują žmogų, su kuriuo linksmai ir užtikrintai bandome įkopti į visus gražiausius kalnus.
Į Golvėjų atvažiavau studijuoti TV ir filmo kurso, į kurį, po didelės atrankos, patekau išimties tvarka. Stojamiesiems reikėjo pristatyti trumpametražį filmą, bet as atvežiau septynias nuotraukas. Jos praėjo atranką. Matyt, jau tada mano darbai krypo link fotografijos.
– O Lietuvoje irgi fotografavote?
– Lietuvoje nedirbau fotografe, bet labai dažnai su mamos „Zenitu“ juosteles pyškindavau. Už pirmus susitaupytus pinigus įsigijau pirmąjį savo „Canon“ fotoaparatą. Pirkau jį iš JAV, o tada man buvo apie 14 metų.
– Koks apskritai jūsų gyvenimo ir karjeros kelias: kaip pasirinkote ir kodėl fotografiją?
– Fotografijos – kaip karjeros – pati nepasirinkau, ji atėjo labai per aplinkui, pati prisistatė per laiką.
Po koledžo baigimo pradėjau dirbti filmų aikštelėse, įvairiose pozicijose. Čia teko išbandyti įvairius darbus. Ne dėl to, kad negalėjau pasirinkti, kuriuo keliu eiti, bet dėl to, kad man viskas visada buvo labai įdomu, norėjau išbandyti visko kuo daugiau.
Labai aiškiai prisimenu gluminanti ir jaudinantį jausmą, kuris apimdavo stebint ryškaluose mirkstantį fotopopierių.
Kalbant apie fotografiją, patys pirmieji mano prisiminimai yra dar iš mano tėčio tamsaus kambarėlio, raudonoje šviesoje darant brangias nuotraukas.
Dar būnant kokių ketverių metų mane mama pastatydavo ant taburetės ir aš tėvams „padėdavau“ ryškinti ir fiksuoti. Vis dar turim kalnus subraižytų mano kūrinių albumuose.
Mano tėtis yra skulptorius ir dailininkas, mama su visapusiška menine gyslele, tad ir man menai turbūt įaugę nuo gimimo.
Labai aiškiai prisimenu tą gluminantį ir tuo pačiu neapsakomai jaudinantį jausmą, kuris apimdavo stebint ryškaluose mirkstantį fotopopierių, lėtai ryškėjant formoms, blankioms spalvoms ir galiausiai atsirandant pilnam vaizdui. Aš vis dar tai matau kaip mažą stebuklą.
– Ką jums pačiai reiškia fotografija?
– Fotografija man yra kaip geroji vaizdų medžioklė. Nuotraukos – kaip trofėjai – kabinami ant sienų, tik dėl jų, kaip tikroje medžioklėje, niekas nemiršta.
Fotografijos išliekamoji vertė yra neišsemiama, jei nuotrauka, žinoma, padaryta gerai. Nuotrauka yra taikliai sustabdytas laikas, intymiai išreikšta emocija, užfiksuotas judesys, intelektualiai perduota svarbi žinutė, praplėstas akiratis. Tai kūryba.
– Dirbate ir kino filmuose, TV studijose. Ar galite kiek daugiau papasakoti apie savo darbą?
– Jau penktus metus TV aikštelėje filmuojame ilgiausiai besitęsiantį airišką serialą „Ros na Run“, kurį transliuoja nacionalinis Airijos kanalas TG4. Čia pradėjau dirbti kameros asistente, o po dviejų sezonų man kažkas pasakė, kad operatore aš netapsiu, nes nemoku airių kalbos. Pradėjau lankyti pamokas ir įrodžiau, kad galiu suprasti tiek, kiek reikia, ir jau dvejus metus esu pirma užsienietė moteris kameros operatorė.
Nors šis darbas dažnai romantizuojamas, bet filmavimas TV studijoje yra pakankamai sunkus ir itin greito tempo, mokytis iš klaidų reikia ne kada nors vėliau, o tą pačią akimirką. Bet tai man labiausiai ir patinka. Kasdien išmokstu naujų dalykų, dirbu su puikia komanda.
Serialo filmavimas – kasmet, po pusmetį. Kitą pusę metų dirbu renginių ir muzikos fotografe ir su „Super 8“ filmais. Sveikas balansas tarp judančių vaizdų ir, kaip aš vadinu, „plokščiojo“ formato yra vienas kitą papildantys ir neleidžiantys pabosti.
– O kokie darbai, projektai buvo įsimintiniausi?
– Prieš aštuonerius metus fotografavau „Super8Shots“ festivalį ir buvau pakviesta išmėginti 8 mm formato filmą. Iš karto šį formatą įsimylėjau. Tai begarsė filmo juosta, kuri buvo plačiai naudojama nuo 1950-ųjų metu, daugiausia – filmavimui namuose, gamtoje ar kelionių metu.
Pradėjau dirbti su Julien Dorgere, „Super8Ireland“ studijos savininku, kuris tapo labai geru draugu ir išmokė daugybės šio formato filmų gudrybių, atvėrė neišsemiamų senųjų dekadų archyvų duris. Tai – vienas unikaliausių būdų pasinerti į žmonių gyvenimo istorijas. Kadangi filmas begarsis, tad tai, ką matai, gali interpretuoti savaip.
Apskritai įsiminintiniausi tie projektai ir darbai, kurie leidžia keliauti ir dirbti su vis naujais žmonėmis.
Visada renkuosi dirbti su judančiais projektais ir imuosi darbų, kurie yra artimiausi mano širdžiai. Didžiąją dalį mano „fotografinės širdies“ užima muzikos fotografija. Techniškai tai visada didžiulis iššūkis tarp nesustojamai besikeičiančių šviesų, atlikėjų ir jų nenuspėjamų judesių.
Paskutiniuosius porą metu fotografavau muzikos ir kultūros renginius, festivalius. Ir iki tol visuomet labai mėgau lankytis renginiuose, o dabar juose ir dirbu.
– Ar turite labiausiai įsimintinų nuotraukų? Kokios jos? Kas apskritai yra pavykusi nuotrauka? O kas yra įdomi nuotrauka?
– Dažniausiai man patinka pavirsti į nindzę ir fotografuoti žmonių reakcijas, kai jie to net nenumano. Laviravimas ir žmonių psichologijos bazinis supratimas irgi labai padeda, kai reikia per sekundės dalį nuspręsti, ar galima vieną ar kitą situaciją fotografuoti.
Tiesa, fotografijoje mandagumas labai toli nenuves. Reikia pasitikėti savimi, žinoma, neprarasti takto ir tinkamo elgesio.
Labai dažnai skaudančia širdimi žiūriu, kaip kolegos fotografai akiplėšiškai šoka į veidus, taip gadindami mūsų, gerųjų nindzių ir vaizdų medžiotojų vardus.
Įsimintiniausios nuotraukos man yra gatvės, žmonių gyvenimo momentai ir situacijos.
Keliavimas man – didžiausia gyvenime aistra, kurios idealus partneris yra mano objektyvas. Smagiausios fotografavimo dienos tada, kai keliauju viena, kai važiuoju dviračiu, bėgioju ar laipioju kalnuose.
Be jokio plano leidžiu sau pasiklysti naujose ir nematytose vietose, kur fotografijomis rašau savas istorijas. Mano smalsumas gyvenimui matosi ir nuotraukose. Daug temų, daug besikeičiančių subjektų.
Vykusia nuotrauka vadinčiau tą, kuri kelia diskusijas, klausimus, kuri informuoja, o gal tiesiog nuramina akį. Man atrodo, kad fotografija yra toks žaismingas ir tuo pačiu rimtas dalykas, kad kiekvienas itin skirtingai tai mato ir priima. Todėl taisyklių, kas yra gera ar įdomi nuotrauka, gali būti labai daug.
Mano smalsumas gyvenimui matosi ir nuotraukose.
– Dirbate su Europos kultūros sostinės komanda. Kaip į ją patekote, koks konkrečiai jūsų darbas šiame projekte?
– Pernai „Galway 2020“ pakvietė dirbti su jais. Jiems tiekiu nuotraukas ir fotografuoju jų renginius, pagrindinio programos viršelio avytė taip pat buvo patekusi į mano objektyvą.
Šiuo projektu buvau susidomėjusi nuo pat pradžių, vos tik buvo pateikta paraiška dėl Europos kultūros sostinės vardo.
Vasario 8 dieną Golvėjaus centre susivienys dauguma regioninių miestelių, o jų gyventojai ruošia didelį ir interaktyvų ugnies ir mušamųjų instrumentų pasirodymą. Šie metai miestui yra svarbūs. Jis visada garsėjo talentingais žmonėmis, unikaliomis idėjomis, o dabar pagaliau gavo didelį šansą ir platformą savo idėjas įgyvendinti.
– Patį miestą jūs taip pat prisijaukinote? Ar jį vadinate savo namais?
– Golvėjus niekada dėmesiu nesiskundė, jis abejingų nepalieka, čia nuolat daug turistų, vyksta festivaliai ir renginiai.
Atsipalaidavusio ir linksmo stiliaus miestą perpus skiria srauni upė, krantus skalauja Atlanto vandenynas, kuriame maudomės visus metus.
Connemara regionas nepakartojamas savo spalvomis ir netikėtais vaizdais, kurie mane įkvepia. Ar Golvėjus man namai? Namai man visas pasaulis ir ten, kur geriausiai jaučiuosi tuo metu.
Šis miestas vis dar yra vieta, kur visą laiką noriu sugrįžti ir čia jaučiuosi laiminga. Tiesa, tai gana nedidelis miestas. Todėl labai dažnai keliu sparnus. Keliauju ir darbo reikalais, ir savo malonumui.
– 2022 metais Europos kultūros sostine taps ir Kaunas. Domitės tuo, kas vyksta Kaune, kalbant apie pasiruošimą kultūros sostinės metams?
– Esu laiminga, kad sutikau ir susipažinau su „Kaunas 2022“ komanda. Praėjusiais metais čia lankėsi „Kaunas 2022“ atstovės. Jų draugiškumas, užsidegimas, inovatyvus požiūris tiesiog užkrečiantys! Tada ėmiau domėtis ir tuo, kas vyksta Kaune. Pasirodo, jog yra daug įdomių ir gražių renginių.
Mane labai žavi, kaip rimtai Kaunas ruošiasi 2022-iesiems metams, kiek dėmesio skiriama pačiam miestui ir jo gerinimui, istorijai, paveldui.
Kaunui mes pasiūlėme „Galway2020“ projektą 8mm filmų tema, o kauniečiai juo susidomėjo bei prie šios idėjos prisidėjo.
Tad dar šiais metais atvešime į Kauna dalelę Golvėjaus – archyvinių ir šių dienų vaizdų ir garsų 8 mm filmu formatu. Kaune vykstančių renginiu metu filmuosime modernų miestą ir šiuos vaizdus parvesim į Airiją. Šis projektas tuo nesibaigs, tai unikalus formatas, nes bet kokiu laikmečiu ir bet kurioje šalyje jį galima pritaikyti savaip. Juk fotografija ir filmas yra universaliausia pasaulio kalba.
