Beveik savaitę užsieniečiai ir prie jų prisijungę lietuviai tyrinėjo keturis Kauno centro kvartalus ir rengė jų ateities vizijas. „Office De Architectura“ architektai tapo mokyklos dėstytojais, o apie tai, ką tiksliau veikė istoriniame „Pienocentro“ pastate, kur vyko dirbtuvės ir paskaitos, bei keturiuose centro kvartaluose, pasakoja Andrius Ropolas, kuris yra ne tik praktikuojantis architektas, bet ir kritikas bei žurnalistas.
– Koks buvo jūsų vaidmuo programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokykloje – ar daugiau talkinote iš užsienio atvykusiems dėstytojams, ar dirbote su studentais?
– Vasaros mokykloje teko dirbti kartu su Edward Denison ir Hannah Corlett, mokytojais iš Didžiosios Britanijos, Bartleto architektūros mokyklos (Londono universiteto koledžas).
Lietuviškoji komandos dalis atliko visą pasiruošimą, parinko nagrinėjimui tinkamus kvartalus, surinko medžiagą, parengė aprašymus, o svečiai iš Jungtinės Karalystės siūlė proceso eigą, užduotis studentams ir planavo pateikimą. Proceso metu man teko padėti tiek patiems studentams, tiek Edwardui ir Hannah patariant dėl vietos specifikos, siūlant atkreipti dėmesį į mažiau pastebimus vietos niuansus ir ypatybes.
– Ko jūs pats, jūsų kolegos išmokote iš vasaros mokyklos dalyvių? Kokie metodai, pristatyti britų, jums buvo nauji, pasirodė vertingi?
– Ši mokykla buvo įdomi patirtis tiek man, tiek visai komandai. Ypač sužavėjo Bartleto mokytojų nuoširdus atsidavimas ir profesionalus požiūris. Jie čia atvažiavo nusiteikę dirbti ir netausodami jėgų bandė kuo daugiau savęs atiduoti studentams. Vertingiausia turbūt buvo stebėti jų greitą reakciją į besikeičiančias situacijas ir lankstumą. Procesas ir pateikimo reikalavimai kito organiškai, matant dalyvių stipriausias ir silpniausias savybes. Kas pusdienį buvo iš naujo aptariamas teisingiausias kelias siekti rezultato.
Dauguma vasaros dalyvių buvo ne architektai – paveldosaugininkai, sociologai, kultūros ir nekilnojamojo turto specialistai, todėl buvo įdomu bandyti atrasti visiems suprantamą kalbą ir metodiką. Dalyvių įvairovė leido diskutuoti architektams neįprastomis temomis ir bandyti į aplinką žiūrėti akcentuojant nebūtinai architektūrinius elementus.
– Kaip manote, ar tokia mokykla turėtų vykti kasmet? Ar pakako visuomenės įsitraukimo, susidomėjimo, o gal tai nebuvo vienas tikslų?
– Ši vasaros mokykla buvo pirmoji. Tik pasibaigus pristatymams prasidėjo kalbos apie pasirengimą dar didesnei ir ambicingesnei mokyklai kitąmet. Kaunas turi daug ką pasiūlyti užsienio specialistams ir tai labai aiškiai pasimatė šios projekto metu, todėl būtų prasminga ateinančius keletą metų rengti tokią vasaros mokyklą.
Visuomenės įsitraukimas nebuvo esminis pirmosios mokyklos tikslas. Proceso metu mes bendravome su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos, savivaldybės atstovais, aplankėme keletą modernistinių namų ir butų, bendravome su jų gyventojais. Pati mokykla buvo tik pirmas žingsnis platesnių diskusijų link, tačiau jos rezultatus visuomenei planuojame pristatyti vėliau. Taip pat su jais supažindinsime rugsėjį vyksiančios mokslinės konferencijos „Modernizmas ateičiai“ dalyvius.
– Gal galėtumėte tiems, kuriems neteko dalyvauti parengtų idėjų pristatyme, trumpai papasakoti, kuo jums patiko, pasirodė vertingos kiekviena jų? Ar jos įgyvendinamos?
– Visos vasaros mokykloje pasiūlytos idėjos iš esmės yra realios. Tai buvo vienas iš tikslų – kurti ne tik smagias utopijas, tačiau šalia galvoti apie racionalumą, žmonių srautus, triukšmo lygius, parkavimo problemas ir galimą ekonominę logiką.
Keturios komandos pateikė keturias idėjas, kurios gali būti replikuojamos skirtinguose kvartaluose. Pirmoji komanda siūlė miesto centro tankinimo idėją, kaip vienoje vietoje galima suderinti intensyvius žmonių srautus ir ramų, privatų gyvenimą.
Antroji vertė pažvelgti į žaliuosius Kauno šlaitus ir siūlė kurti naują gyvenamąjį kvartalą šlaite su bendruomenės erdvėmis V.Putvinskio gatvės kiemuose.
Trečioji komanda domėjosi neužstatytų erdvių potencialu miesto centre ir svarstė galimybę sukurti naują slaptą parką vieno kvartalo viduje, tankinant kvartalo perimetrą.
Ketvirtoji komanda abejojo Kauno centro kvartalų dydžiu ir siūlė padalinti vieną jų pusiau, taip atveriant vidinę erdvę naujoms galimybėms.
Visos šios idėjos yra aktualios ir svarbios Kaunui, todėl verta rimtai galvoti apie tolimesnį jų vystymą.
– Ar smarkiai skiriasi tai, kaip Kauną mato lietuviai, ir kaip – atvykėliai profesionalai, kurie, kaip taisyklė, apie šį miestą žino visai nedaug arba nieko? Ar lietuviai „savininkiški“, tai yra, ar buvo bandymų koreguoti pirmąjį įspūdį?
– Dalis lietuvių buvo iš kitų miestų, todėl taip pat galėjo žvelgti į aplinką naujomis akimis. Galbūt užsieniečiai yra šiek tiek jautresni kai kurioms detalėms, kurios mums atrodo tokios įprastos, kad mes jų net nepastebime. Kai kurios komandos kalbėjo apie kioskus ir senas pašto dėžutes – elementus, kurių lietuviai gali nė nepastebėti.
Galbūt užsieniečiai yra šiek tiek jautresni kai kurioms detalėms, kurios mums atrodo tokios įprastos, kad mes jų net nepastebime.
Mokykla dirbo tik penkias dienas, todėl norėdami kuo efektyviau siekti rezultato, mes iš anksto pateikėme tam tikras kryptis, kurios turėjo padėti dalyviams atrasti miestą negaištant laiko klajonėms tamsoje. Tačiau dalyviai galėjo laisvai interpretuoti mūsų pateikiamą informaciją ar siūlymus versti aukštyn kojomis, todėl, nors turėjome įtakos pirmajam įspūdžiui, rezultatai priklausė nuo dalyvių.
– Kuris pastatas ar kompleksas, jūsų nuomone, Kaune šiuo metu reikalauja didžiausio dėmesio ir pastangų?
– Visiškai apleista tema yra Vilijampolė ir jos medinis paveldas. Tai neįtikėtinai daug potencialo ir istorijos turintis miesto rajonas. Galbūt tai ne visai siejasi su modernistinio miesto tema, tačiau ten vyko daugybė įdomių procesų, kurie gali padėti išryškinti įvairiaspalvę miesto istoriją, apimančią daug daugiau nei tik viduramžius ir progresyvųjį modernizmą.
– Ar yra receptas, kuris žodį „paveldas“ padarytų patrauklesniu verslininkams, NT vystytojams?
– Apie tai mes daug diskutavome mokyklos metu. Verslininkams labai svarbu gera infrastruktūra, įskaitant ir automobilių parkavimo klausimą, kurio dažnai neįmanoma įgyvendinti nežiūrint į aplinką kompleksiškai.
Paveldo pastatai galėtų tapti patrauklesni jeigu miestų centruose išdygtų koncentruotos daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės, skirtos dirbantiems paveldo pastatuose. Taip pat kalbėjome apie įvairius mechanizmus, kurie užtikrintų finansinį medinių pastatų patrauklumą.
Jeigu mediniai pastatai taip pat turėtų išskirtines teises, kurias galėtų parduoti, tuomet jie galbūt taptų labai patrauklūs investuotojams.
Pavyzdžiui kai kuriose šalyse pastatai turi oro teises, kurias gali perleisti kitiems pastatams. Jeigu mediniai pastatai taip pat turėtų išskirtines teises, kurias galėtų parduoti, tuomet jie galbūt taptų labai patrauklūs investuotojams.
– Kauno modernizmo architektūra jau įrašyta į UNESCO preliminarųjį sąrašą, tikimasi, kad per keletą metų jį gaus ir pagrindiniame Pasaulio paveldo sąraše. Kokią vertę matote UNESCO ženklinime? Galbūt ir minusus?
– Šiuo metu Kaune svarbiausia ne pats UNESCO titulas, bet procesas jo siekiant. Šio proceso metu tenka labai giliai nagrinėti miestą, daug tartis, kartais keisti įstatymus, kad UNESCO galėtume parodyti, jog turime išsamų miesto paveldo supratimą ir strategijas darbui su juo.
Modernizmo atveju itin svarbu progresyvumo jausmas, todėl Kauno atveju UNESCO nereikštų aklo saugojimo, veikiau – aiškias taisykles, nurodančias, kaip miestas toliau turi ir gali progresyviai vystytis. Tuo turėtų būti itin susidomėję ir nekilnojamo turto vystytojai, kurie dažnai skundžiasi dėl neaiškių ir nuolat kintančių taisyklių dirbant su paveldo objektais.
Vieninteliai pavojai gali būti galinčios rastis spekuliacijos nekilnojamo turto kainų prasme, tačiau tam galima užbėgti už akių aiškiai bendru susitarimu apibrėžiant ir nustatant taisykles.
