Europos Sąjunga – lūžio taške?
Medijų platformos „Are We Europe“ įkūrėjas ir vadovas Mick ter Reehorst teigė, jog net ir uždarius sienas, europiečiai lieka susiję tvirtais saitais, nes mes gyvename globalioje kultūroje. Vis tik, pasak M.ter Reehorst, pirmosiomis pandemijos dienomis stebėti, kaip šalys uždaro sienas, buvo liūdna.
Jam antrino ir diskusijoje dalyvavęs politikos geografas Giuseppe Porcaro, dirbantis plėtros ir valdymo vadovu Briuselyje įsikūrusiame ekonomikos tyrimų institute „Bruegel“. Tiesa, jis teigė, kad laikui bėgant situacija keičiasi, o dabar Europa ir Europos Sąjunga yra kryžkelėje.
„Plėtojantis krizei, radosi skirtingi naratyvai. Išgyvenome evoliuciją nuo pirmųjų atsitraukimų iki dabartinės situacijos, ką ypatingai gerai pamatėme praėjusią savaitę, kai E. Macronas ir A. Merkel paskelbė apie potencialų susitarimą dėl 500 mlrd. eurų vertės [ekonomikos] gaivinimo fondo, kurio pamatu taptų dotacijos, o ne paskolos. <...>
Tai rodo ir kitą istorijos pusę – kad Europos Sąjunga kaip politinis projektas yra lūžio taške: viskas gali pasisukti labai blogai, bet kartu šios krizės akivaizdoje galime atlikti ir tuos veiksmus, kurie galbūt taps istoriniais“, – teigė G.Porcaro.
Kaip COVID-19 pandemija veikia tarptautinius kultūros projektus?
Lietuvos kultūros instituto, atsakingo už Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje, direktorė Aušrinė Žilinskienė teigė, jog koronavirusas turėjo gniuždantį efektą kasdieniam instituto darbui – nuo kovo mėnesio beveik visos vykdomos tarptautinės veiklos buvo sustabdytos arba nukeltos.
„Pirminis šokas privertė permąstyti programas ir ieškoti naujų kelių, kaip būtų galima spręsti šią situaciją. Kultūros bendruomenė šiuo metu yra labai aktyvi ir ragina žmones dalintis idėjomis, kaip būtų galima išlaikyti kultūros tarptautiškumo aspektą.
Pagrindinė tarptautinės kultūros sąvoka – mobilumas. Mobilumas reiškia ne tik keliavimą ar pasirodymą užsienio šalyse. Mobilumas reiškia idėjų cirkuliaciją, įkvėpimą menininkams ir bendrystę kuriant. Šiandien turime klausti, kaip išlaikyti šį mobilumo aspektą, kai uždaromos sienos“, – sakė A.Žilinskienė.
Anot A.Žilinskienės, koronavirusas gali paskatinti kultūrinę izoliaciją, sumažėjusį tarptautinių programų skaičių ir mąžtantį finansavimą joms: „Todėl kultūrinis sektorius, ypatingai mažesnių šalių, turi aktyviai ginti kultūrinio bendradarbiavimo idėją.“
Kaip teigė „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Čižauskienė, nors norėtųsi teigti, kad Kauno – Europos kultūros sostinės programai, kaip ir kitoms tarptautinėms programoms, dabartinė situacija pavojaus nekelia, reikia pripažinti, kad rizika egzistuoja.
„Turint omenyje, kad yra vykdomi tam tikri mobilumo ribojimai ir mes nežinome, kiek ilgai jie truks, būsime atsargesni planuodami tarptautinius projektus ar projektus, kurie iš esmės yra grįsti tarptautiniu bendradarbiavimu“, – kalbėjo A.Čižauskienė.
Anot jos, randasi baimė, kad vis labiau užsidarysime savo lokaliuose ar regioniniuose burbuluose, tačiau drauge nereikia pamiršti ir to, kad skaitmeninės galimybės tarptautinį bendradarbiavimą gali dar labiau išplėsti.
„Šiandien auga jau egzistuojančių tinklų ir tarptautinių platformų, programų svarba. <...> Jos turės labai didelę įtaką tam, kaip tarptautinis bendradarbiavimas plėtosis toliau. Kartu atsiranda erdvės naujoms platformoms, skirtoms kultūros operatoriams, menininkams, kurios galėtų būti ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės“, – sakė A.Čižauskienė.
Ar dėl koronaviruso daugiau dėmesio skirsime vietos kultūrai?
„Culture Zone Wrocław“ tarptautinių ryšių vadovė Paulina Maloy diskusijoje sakė, jog koronavirusas tarptautinėms kultūros organizacijoms gali turėti milžinišką efektą ir neabejoja, jog dabartinė situacija verčia daugiau dėmesio skirti vietos kultūrai.
„Daug kas mini, kad šiuo pagrindiniai klausimai yra tokie: kaip pasaulis atrodys po koronaviruso ir kaip žmonės dėl to jausis? Manau, tai vertinti dar per anksti, bet manau, kad gali rastis nepasitikėjimo – ir dėl to, kad sienos buvo laikinai užvertos, ir dėl baimės, kad virusas dar nėra iki galo įveiktas. <...> Gali keistis žmonių susidomėjimo [kultūra] laipsnis. O taip pat, deja, ekonomiškai ir politiškai gali rastis pokyčių, kurie gali skatinti gręžtis išimtinai į tai, kas vyksta šalies viduje. <...>
Šiuo metu sektoriuje didesnis dėmesys yra kreipiamas į vietos iniciatyvas dar ir dėl to, kad tai glaudžiai susiję su ekonomika – menininkus, kūrybininkus smarkiai paveikė ši krizė, o vietos valdžia, žinoma, ieško būdų, kaip jiems ir mums, kultūros darbuotojams, padėti“, – sakė P.Maloy.
Vis tik ji teigia, jog šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, svarbu pabrėžti, kad kultūra neturi sienų, o „kuo daugiau dalinsimės, tuo daugiau visi iš to gausime.“
„Tai neturi būti lokalumo ir tarptautiškumo kova. Į visas suinteresuotas šalis turi būti atsižvelgiama, nepamirštant ekonomikos, kuri, manau, turės milžinišką įtaką viskam, kas šiandien vyksta kultūroje, bei politikos. Visi šie trys faktoriai yra taip persipynę, kad turime rasti naujus sprendimus, kurie leistų įgyvendinti mūsų turimus tikslus, bet tuo pat metu neprieštarautų vieni kitiems“, – sakė P.Maloy.
Politologai vis garsiau kalba apie tai, jog koronaviruso pandemija skatina nacionalizmą. Ar tai gali atsiliepti globaliai kultūrai?
G.Porcaro teigia, jog nacionalizmas ir kultūra visada turėjo glaudų santykį – dalis nacionalizmo yra bendros nacionalinės kultūros kūrimas, o pati kultūra gali tapti keliu randantis nacionaliniams judėjimams, siekiant įtvirtinti kalbą ir pan.
„Šiuo metu kelčiau klausimą, ar sienų uždarymas ir žvilgsnis, nukreiptas į vidų, ką pamatysime daugelyje sričių – nuo ekonomikos iki politikos – paveiks tai, kaip suprantame kultūrą šiandien. Viena vertus, dabar matome įprastos tvarkos sutrikdymą, kita vertus, matome, jog akseleruojama ta dinamika, kuri veikė dar prieš pandemijos įsigalėjimą, ypatingai tose šalyse, kurios buvo labiau paveiktos dabartinės krizės.
Pavyzdžiui, Italijoje politiniame lygmenyje pastebimas pakankamai stiprus nacionalistinis lygmuo. Man neramu dėl to, kad pandemija tai dar labiau sustiprins“, – sakė G.Porcaro.
Online ir analoginė kultūra?
Komentuodamas per karantiną suintensyvėjusį kultūros produkcijos migravimą į skaitmenines erdves, Mick ter Reehorst teigia, jog kultūrines patirtis perkelti į virtualybę yra ypač sunku, o ir vargu ar verta. Tačiau kultūros migravimas online, anot jo, yra puiki išeitis dėl to, kad mažina žmonių būtinybę keliauti.
„Ir pati pandemija gali tapti proga daugeliui institucijų, renginių, konferencijų pergalvoti formatus bei tai, ką jos daro“, – M. ter Reehorst.
G.Porcaro diskusijoje kėlė klausimą, ar greta kultūros persikėlimo į skaitmeninę erdvę nevertėtų pagalvoti ir apie analoginių kanalų atgaivinimą.
„Ne taip jau seniai, prieš 25-30 metų, mes turėjome sienas, neturėjome interneto, tačiau vis tiek vystėme tarptautinį bendradarbiavimą. <...>
Prisimenant 2000-ųjų pradžią, galima paminėti JAV muzikos grupę „The Postal Service“. Tai nebuvo grupė, kuri fiziškai susitikdavo ir kurdavo kartu – jos nariai dalindavosi įrašais, siųsdami juos vienas kitam paštu, ir galiausiai išleisdami juos drauge. Įdomu, ar kitokios priemonės, analoginės priemonės, tokios kaip paštas, gali veikti šiandien, tai jungiant, pavyzdžiui, su online kultūra?“, – svarstė G.Porcaro.
