Architektas P.Konkulevičius – medinio paveldo puoselėtojas, kuris populiarina medžio meistrystės tradiciją, skatina pažinti medinių pastatų detales, moko prevencinės priežiūros ir restauracijos savais resursais, pats restauruoja ir prižiūri paveldėtą medinį šeimos namą Žaliakalnyje, kaupia griaunamų Kauno medinių namų dekoro ir konstrukcinių detalių rinkinį.
Architektas su bendraminčiais puoselėja mintį įkurti centrą, kuriame apie restauraciją savais resursais būtų konsultuojami istorinių pastatų gyventojai, taip pat sudarytos sąlygos jiems patiems atlikti įvairius darbus su specialisto priežiūra ir konsultacijomis. Taip pat centre būtų siekiama bei skatinama naudoti, savaip interpretuoti dokumentuojamas architektūrines detales, jų motyvus.
Viena detalė iš šimtų
Ką mums liudija senosios medžio meistrystės palikimas ir išsaugotos Kauno pastatų mažosios architektūros detalės? Ką išmetame, o ką galime pritaikyti šiandien? Kaip galime apjungti ir darniai naudoti seną naujame? O gal seni elementai gali tapti naujais ir kontekstualiais motyvais architektūroje? Į tokią diskusiją Kauno centriniame pašte kauniečius neseniai pakvietė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ ir architektas P.Konkulevičius.
Renginio metu taip pat buvo galima apžiūrėti dalį P.Konkulevičiaus sukauptos kolekcijos, kurioje – ne tik durys, smulkūs interjero ir dekoro elementai, bet ir autentiškos furnitūros ir kitos detalės iš tarpukario Kauno.
Pasak architekto, istorija iš Minties rato gatvės – tik viena detalė iš šimtų, iliustruojanti, kaip nesaugome savo paveldo, jau nekalbant apie mažiau saugomus, bet architektūriniu požiūriu vertingus statinius, jų elementus.
„Kalbant apie tą patį Minties gatvės rato medinuką, neišsaugoti ir vertingi rąstai. Žemės ūkio rūmuose, keičiant langus, išmesta dalis buvusių langų rankenėlių, kurios yra modernizmo architektūros akcentas, o štai paskutinis V.Putvinskio gatvės medinukas yra sugriautas neišsaugant ten buvusios taip pat vertingos kraičio skrynios.
Estai elgiasi visai priešingai, ten tokios detalės yra surenkamos, vėliau jas galima įsigyti restauruojant naujus statinius, jų elementus. Tam buvo skurta net speciali svetainė. Pats stebiu Vokietijos rinką, kur paveldosauginiai akcentai „Ebay“ platformoje kainuoja ne 10 ar 20 eurų. Tuo tarpu mes lengva ranka šias vertybes išmetame, nors galėtume jas panaudoti net ir naujame statinyje.
Iš griaunamų medinukų surinkime detales, jų tikrai prireiks. Juk tai liks net tik dabarčiai, bet ateities kartoms. Viskas priklauso nuo mūsų visų poelgių ir vienas aš tikrai visko nesugebėsiu išgelbėti. Nors, kiek turiu laiko, stengiuosi tą daryti: būna, važinėju ratais ir stebiu, kada, ką ims griauti. Tada ieškau statybininkų, kurie griaus, tariuosi su jais, tačiau viskas priklauso tik nuo jų malonės. Kažkoks absurdas“, – kalbėjo P.Konkulevičius.
Informacija – skurdi
Architektas P.Konkulevičius sako, kad svarbu diskutuoti ne tik apie medinės architektūros išsaugojimą, tačiau ir apie meistrystę. Tariant kitaip – žmonėms turi būti sudaryta galimybė senuose saugomuose ir nesaugomuose objektuose darbus atlikti patiems, su specialisto konsultacijomis ir priežiūra. Tai nėra draudžiama, tačiau kaip tą daryti – informacijos labai nedaug.
„Jei žmonės nori ką nors restauruoti, tvarkyti savomis jėgomis – informacija yra skurdi. Diskusijos metu taip pat norėjau akcentuoti, kad žodis paveldas neturėtų skambėti kaip galvos skausmas, o turint žinių daugelį dalykų galima pasidaryti pačiam“, – kalbėjo architektas
P.Konkulevičiui antrino ir programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorius Žilvinas Rinkšelis: „Taip, paslaugas teikiančių yra, tačiau jei žmogus paveldo statusą turinčiuose namuose nori darbus atlikti pats – jam trūksta žinių.“
Taip, pasak Ž.Rinkšelio, tokio pastato savininkas atsiduria užburtame rate: pats, net ir norėdamas, daryti negali dėl informacijos stokos, o restauracijos paslaugų teikėjų paslaugos kainuoja daug.
„Mes kalbame apie pastatų, detalių išsaugojimą. Viskas labai gražu, bet... Vieno namo Žaliakalnyje savininkai, norėdami jį restauruoti, susidūrė su realybe – vien lango restauravimas kainuoja tūkstantį eurų. O langas ne vienas, tarkime – jų septyni arba dešimt. Kas tada? Ir kiek žmonių Lietuvoje, kuriems priklauso paveldo objektas, gali mokėti tokias sumas?“ – teigė P.Konkulevičius.
Jei žmonės darbus galėtų atlikti patys, sako P.Konkulevičius, galimybė išsaugoti paveldą būtų didesnė. Be to, tarkime, Japonijoje pati meistrystė yra laikoma paveldu. Jos tradicijas svarbu būtų atgaivinti ir Lietuvoje. O kodėl šių žinių nepritaikius net ir šiuolaikinėje architektūroje?
Dažų kvapas – pamirštas
Architektas pasakoja ir savo istoriją, kai ėmėsi rūpintis prosenelių namu Žaliakalnyje. „Kai pradėjau remontus, supratau, kad nėra kas tinkuoja, kas pataria kaip restauruoti, kad reikia vežti pas restauratorius ir tada kainos išauga. Jei bute visko daug – tai tampa labai brangu. Tada supratau, kad situacija Lietuvoje yra tragiška, ypač kai ėmiau lyginti su Latvija ir Estija. Ten informacijos pakanka.“
Restauruodamas savo prosenelių namą architektas peržiūrėjo nemažai filmuotos medžiagos „YouTube“ platformoje anglų ir vokiečių kalbomis, domėjosi, kur galima įsigyti medžiagų rekonstrukcijai. „Supratau, kad nėra sudėtinga, nėra brangu tokius darbus atlikti, bet žmones reikia mokyti, pateikti jiems informaciją“, – sakė pašnekovas.
Kai žmonės imdavo apžiūrinėti dažus, aš sakiau: nereikia žiūrėti, reikia uostyti.
P.Konkulevičius pateikė ir konkretų pavyzdį: tinkavimo darbus. „Keista išties. Lietuvoje paveldo objektų yra daug, atrodytų, kad būtų galima vietoje įsigyti tinkavimui reikalingų medžiagų, bet jų nelabai rasi. Tada kyla dar vienas klausimas: su kokiomis medžiagomis yra tvarkomi paveldo objektai? Paaiškėjo, kad paveldosauginiai objektai yra restauruojami šiuolaikinėmis medžiagomis“, – sakė pašnekovas.
Dar viena istorija – apie dažus. Į susitikimą su kauniečiais centriniame pašte architektas atsinešė linų sėmenų dažų, kuriuos įsigijo Latvijoje: „Kai žmonės imdavo apžiūrinėti dažus, aš sakiau: nereikia žiūrėti, reikia uostyti. Didžioji dalis žmonių neįsivaizduoja, kaip kvepia tikrieji dažai. Tai visiškai pamirštas kvapas.
Būtent tokiais natūraliais dažais yra nudažyta nemažai Latvijos medinukų. Tai tvarumo, ekologijos pavyzdys.“
Išeitis – specialus centras
Ž.Rinkštelis pastebi, kad nors informacinis vakuumas yra, tačiau ir lietuvių kalba jau galima rasti kelis vaizdo siužetus, kaip restauruoti langus. „Pildosi informacija. Bet, net ir žiūrint filmuotą medžiagą, yra baltų dėmių ir kai kurių niuansų nesupranti. Reikia realios praktikos, bandyti objektuose, kad žmonės suprastų visą procesą nuo pradžios iki pabaigos“, – kalbėjo Ž.Rinkšelis.
„Būtų nuostabu, kad atsirastų tam skirtas centras. Jei tau iškyla klausimai, tu nežinai, kaip padaryti – nuėjęs matai gyvai, gali konsultuotis. Be to, tokiame centre galėtų būti galimybė gauti visą su paveldu, su restauracijos medžiagomis susijusią informaciją. Tokie centrai yra ir Latvijoje, ir Estijoje“, – sakė P.Konkulevičius.
Namas taps per daug sandarus ir jis „neveiks“, ims pelyti, atsiras drėgmė, o mes nesuprasim, kas nutiko ir kodėl.
Ne tik apie medinės, tačiau apie visos tarpukario architektūros bei jos detalių saugojimą Kaune garsiai kalbama jau daug metų. Pasak Ž.Rinkšelio, stebint visą situaciją matyti ir teigiamų tendencijų.
„Tikrai per paskutinius porą metų vien pagal gyventojų restauruojamus langus matai, kad žmonės nutaria pasilikti senus langus ir juos restauruoti, o ne keičia plastikiniais. Požiūris keičiasi.
Negalima tikėtis, kad to sieks visi, tuo labiau, kad daug jau yra prarasta. Siekiame ir norime kuo didesnio sąmoningumo, edukacijos. Yra nemažai niuansų, tarkime, į seną namą atnešdami naujas technologijas mes iš nežinojimo galime jį sugadinti – namas taps per daug sandarus ir jis „neveiks“, ims pelyti, atsiras drėgmė, o mes nesuprasim, kas nutiko ir kodėl“, – kalbėjo Ž.Rinkšelis.
Detales neigia šiuolaikinė architektūra?
Tokių detalių, kurioms reikia specifinių žinių, teigė Ž.Rinkšelis ir P.Konkulevičius – daugybė, pradedant nuo namo fasado ir baigiant, pavyzdžiui, baldų rankenėlėmis. Ypač įvairiomis detalėmis yra turtingi Žaliakalnio medinukai.
„Aš kartais galvoju, kodėl mes nesaugome, nevertiname detalių, kodėl mums tokios gražios tik lygios lentos? Gal kalta būtent šiuolaikinė architektūra, kuri atmeta dekoratyvumą? Gal reikėtų šiek tiek pergalvoti, sugrįžti prie tam tikro dekoratyvumo ir senąsias detales, profilius pritaikyti šiuolaikinei architektūrai“, – svarstė P.Konkulevičius.
Beveidė minimalistinė architektūra, teigė abu pašnekovai, nėra tai, kas domintų Kauno svečius iš užsienio: „Gal mums reikėtų vėl grįžti prie senų detalių, bandyti atrasti jas iš naujo, nes architektūra visiškai nusiminilizavo. Paimkim bet kokį šiuolaikinį Kauno objektą ir leiskim atspėti: kur jis? Tai gali būti Japonija, Vokietija, Anglija, Amerika. Visas pasaulis. O jei tarpukario medinuką? Jis išskirtinis. Mes kitiems esame įdomūs būtent savo išskirtinumu. Kuo mes kitokie, kuo mes unikalesni – tuo įdomesni pasauliui. Niekas nevažiuoja į Lietuvą pamatyti kažko panašaus, kas yra Paryžiuje ar Berlyne.
Kodėl mes negalime šiuolaikinės architektūros sukurti su senomis profilio lentomis? Būtų puiki šiuolaikinė architektūra. Aš nesakau, kad reikia gyventi sename trobesyje ir kankintis su primityviu šildymu, bet senose detalėse yra daug idėjų ir galima sugalvoti 100 plius vieną variantą ne tik fasade, bet ir interjere. Kodėl negali būti šiuolaikiniame interjere ar kokiame pastate tarpukario meto rankenos? Jos nuostabios“, – kalbėjo pašnekovai.
Koks namas yra tvarus?
Viešoje erdvėje dažnai kalbama apie tvarumą. Pasak Ž.Rinkšelio, pats medinuko griovimo faktas jau yra netvarus. Be to, retai kas susimąsto, kad šiuolaikiniai namai, net ir aukštos energetinės klasės, nėra tokie tvarūs.
„Vienas iš pavyzdžių: niekas nepaskaičiuoja, kiek energijos reikia statybose naudojamai akmens vatai. Esu skaitęs, kad norvegai padarė tyrimą ir įvertino šiuolaikinio namo procesą nuo statybinių produktų gamybos iki namo pastatymo. Išvada, kad namas atsiperka po 50 metų – tiek metų jis nėra tvarus, nes labai daug energijos išeikvota jį statant.
Bet jei aš pastatau medinuką, dedu langus su stiklo paketu, o šildymui naudojamas šilumos siurblys oras-vanduo, to medinuko energetinio efektyvumo klasę galima įvardinti A++. Neišnaudoju daug energijos jo statybai, medienoje yra sukauptas anglies dvideginis ir jis šildomas šilumos siurbliu. Tvarumo esmė yra medžiagose“, – sakė P.Konkulevičius.
Pasak pašnekovų, medinukų ateitis Kaune galėtų būti piešiama gerokai šviesesnėmis spalvomis, jei mieste būstų skiriamas dėmesys informacijos teikimui, atsigręžta į meistrystę, pagaliau – įkurtas specialiai tam skirtas centras.
Jei jums artimos P.Konkulevičiaus ir Ž.Rinkšelio idėjos, jei norite prisidėti prie architektūros ir jos detalių išsaugojimo, galite susiekti el. paštu zilvinas@kaunas2022.eu ir p.konkulevicius@gmail.com
