Apie naujausias darbo su auditorijomis tendencijas kalbamės su trijų Europos kultūros sostinių – „Leuvardeno-Fryzijos 2018“ Olandijoje ir būsimųjų „Novi Sad“ Serbijoje bei „Kaunas 2022“ – atstovais: Jelle Burggraaff, Milica Rašković ir Daiva Citvariene.
Kultūra – tiltas tarp bendruomenių
Programos „Atminties biuras“ kuratorė D.Citvarienė pastebi, kad šiandien kultūros organizacijos vertinamos nebe pagal turimų eksponatų kiekį, bet pagal tai, ar jos yra atviros, draugiškos, suprantamos ir fiziškai pasiekiamos savo lankytojams. Anot jos, neatsitiktinai imama kalbėti apie atsakingą kultūros organizaciją, kurios visa veikla yra nukreipta į auditorijas. Tokia organizacija palaiko nuolatinį dialogą su savo lankytojais, yra pasiekiama fiziškai, socialiai ir kultūriškai, kuria inovatyvias programas bei nuolat tobulėja.
J.Burggraaff auditorijų įtraukimo svarbą įžvelgia ir europinėje kultūros sostinių politikoje: „Nuo didelių kultūros infrastruktūros objektų finansavimo prieita prie požiūrio, kad pasitelkiant kultūrą galima nutiesti tiltus tarp skirtingų, dažnai smarkiai atitolusių, bendruomenių.“
Šis pokytis, anot pašnekovo, atsiskleidžia ir kultūros sostinių šūkiuose – „Atvira bendruomenė“ („Leuvardenas-Fryzija 2018“) ar „Kartu!“ („Plovdivas 2019“).
Kalbant apie auditorijos įtraukimo į kultūrinį gyvenimą būdus, Leuvardeno atstovas dalijasi savo organizacijos požiūriu: „Vienas svarbiausių mūsų tikslų buvo stiprinti priklausymo bendruomenei jausmą, todėl pasitelkėme strategiją – suteikti bendruomenėms galimybę dalyvauti pagrindinės kultūros sostinės programos vystymo procese. Taip pat aktyviems piliečiams ar bendruomenėms suteikėme įrankius patiems imtis projektų įgyvendinimo atvirojoje kultūros sostinės programoje.
Be kita ko, sukūrėme fizinę susitikimų erdvę – informacinį centrą, kuriame žmonės galėjo diskutuoti apie savo projektų idėjas; organizavome išvažiuojamąsias dirbtuves visame Fryzijos regione, kur norintys galėjo gauti profesionalią pagalbą, vystant savo kultūrinių renginių idėjas“, – vardija pašnekovas.
Tokios vietos, kaip senos gamybinės patalpos ar pilys, buvo pritaikomos kūrybinei veiklai ir renginiams.
M.Rašković teigia, kad būtent naujų erdvių menui, kultūrai įsteigimas Novi Sade lemia didžiausią pokytį ir sėkmę įtraukiant auditorijas. „Pas mus vietų, kuriose gali būti kuriama ir pasirodoma, labai trūko, todėl inicijavome programą „Kultūros stotys“ (angl. Culture Stations). Jos rėmuose tokios vietos, kaip senos gamybinės patalpos ar pilys, buvo pritaikomos kūrybinei veiklai ir renginiams.
Žmonių įsitraukimo ir šių erdvių lankomumo rodikliai patvirtina, kad tokios iniciatyvos mūsų miestui ir jo apylinkėms tikrai reikėjo“, – sako kultūros sostinės „Novi Sad 2021“ programų vadovė.
Auditorijos įtraukimo formulės nėra
D.Citvarienė pritaria, kad įvairių auditorijų įtraukimas yra vienas svarbiausių šiuolaikinės kultūros organizacijos tikslų, todėl pirmasis žingsnis šiame darbe – identifikuoti didžiausius barjerus, skiriančius bendruomenę ir kultūros organizaciją.
„Ar mūsų darbo valandos tinkamos lankytojams? Ar įėjimas kviečiantis ir matomas? Ar rampos ir laiptai patogūs? Ar aprašymai įskaitomi ir suprantami? Galiausiai, ar organizacijos pristatomas turinys aktualus auditorijoms? Ar joje remiami bei skatinami socialiniai ryšiai, ar sukuriamos sąlygos bendrauti, leisti laiką su šeima, draugais?“ – vardija kuratorė.
Jos teigimu, patirtis rodo, kad nėra vieno recepto, paskatinančio auditorijas dalyvauti kultūroje. Vis dėlto, ekspertai sutinka, kad svarbiausia – nuolatiniai lankytojų tyrimai ir metodiškas eksperimentavimas. Ne mažiau svarbu – pagarbus dialogas bei ilgalaikių santykių su savo auditorijomis vystymas.
Ar mūsų darbo valandos tinkamos lankytojams? Ar įėjimas kviečiantis ir matomas? Ar rampos ir laiptai patogūs?
Pašnekovas iš Olandijos J.Burggraaff tvirtina, kad „Leuvardeno-Fryzijos 2018“ organizacijos auditorijų įtraukimo strategijos buvo rezultatyvios: net 68 proc. regiono gyventojų jautėsi įtraukti į kultūros sostinės programą, net dešimtadalis visų gyventojų savanoriavo renginiuose.
Atviroji programa, kurios vystymas buvo patikėtas bendruomenėms, virto į daugiau nei 400 renginių (palyginimui – pagrindinę Leuvardeno kultūros sostinės programą sudarė 60 įvykių).
Visa keičiančios technologijos?
Kad ir kokią visuomenės gyvenimo temą paliestume, neišvengiamai pokalbis pasisuks apie technologijas. Ne išimtis ir auditorijų įtraukimas. Entuziastingai technologijas naudojanti visuomenė paskatino į šią teritoriją leistis ir kultūros organizacijas.
D.Citvarienė mini asmenukių bumą, kuris jau tapo ir veiksminga rinkodaros komunikacijos platforma. Daug muziejų aktyviai skatina fotografuotis parodose, skelbia „asmenukės muziejuje“ dienas, rekomenduoja instagramiškus eksponatus – šį sąrašą būtų galima tęsti.
Lankytojų nuotraukos suvokiamos ne tik kaip sklaidos įrankis, bet ir kaip nauja interaktyvumo skatinimo forma. Būtent tokiais tikslais auditorijų plėtroje besispecializuojanti kompanija „Museum Hack“ vienoje iš Metropoliteno muziejaus Niujorke ekspozicinių salių fotografuoja ekskursijų dalyvius, kurie „kalbina“ skulptūras.
„Fotografiją iš šio muziejaus, darytą „Museum Hack“ ekskursijos gidės, parsivežiau ir aš. Tai – vienas smagiausių prisiminimų iš šio apsilankymo“, – įspūdžiais dalijasi „Kaunas 2022“ kuratorė.
Anot jos, viena sėkmingiausių muziejų reklamos kampanijų pasaulyje laikoma to paties Metropoliteno (angl. The Metropolitan Museum of Art (Met)) fotografijų konkursas „It's Time We Met“. Kiekvienas nusifotografavęs muziejuje galėjo savo fotografijas įkelti į socialinius tinklus, o atrinktos nuotraukos buvo naudojamos muziejaus reklaminėje kampanijoje: „Išlošė ir muziejus, sulaukęs nepaprastai didelio lankytojų dėmesio, ir lankytojai, tapę tokio garsaus muziejaus reklaminiais veidais.“
Vis dėlto, anot pašnekovės, technologijos atveria ne tik naujas komunikacijos galimybes. Jos prisideda ir prie kultūros demokratizacijos, nes suteikia galimybę tyrinėti, mokytis ir dalyvauti net neišeinant iš namų, skatina gilesnį lankytojų įsitraukimą.
„Mūsų su kolegomis iš „Kaunas 2022“ kurtas virtualus atsiminimų iš Kauno archyvas, patalpintas internete, adresu atmintiesvietos.lt, yra kaip tik toks pavyzdys. Tai – ir miesto tyrinėjimo platforma, edukacijos įrankis, ir galimybė dalyvauti, turėti savo balsą miesto pasakojime“, – sako D.Citvarienė.
Pašnekovė iš Serbijos M.Rašković technologijų panaudojimą Novi Sade vertina santūriai, tačiau vardija, kad jų organizuojamuose renginiuose auditorijai pritraukti naudojamos 3D vaizdo projekcijos (angl. video mapping), kultūros infrastruktūros objektų sklaidai pasitelkiami virtualios realybės (VR) sprendimai, taip pat įrašinėjamos garso knygos miesto bibliotekoms, skirtos auditorijai su klausos negalia.
Auditorijų įtraukimui pasitelkia istorijas
Minėta „Museum Hack“ (JAV) kompanija taip pat apibrėžia, ko reikia gerai ekskursijai: charizmatiško gido, interaktyvių veiklų ir geros istorijos. Pašnekovės nuomone, tai yra esminiai raktažodžiai, siekiant sėkmingo auditorijų įsitraukimo į kultūrą, o technologijos, nors ir svarbios, tačiau geros istorijos nepakeičia.
„Sukūrėme keletą audiovizualinių maršrutų, kurie apie miestą pasakoja ne faktais, pavardėmis, bet įtraukiančiu pasakojimu. „Dvasios gidas po senąjį Kauną“ ir „Gilus Kaunas“ – tik išmaniojo telefono ir ausinių reikalaujantys maršrutai, tačiau jie suteikia galimybę be muziejininko, istoriko ar gido pažinti savo miestą, pažvelgti į jį kitu žvilgsniu, jį jaukintis.
Taigi, technologijos mums leidžia nauju būdu įtraukti auditorijas, o kultūra tampa žymiai atviresnė“, – sako D. Citvarienė.
Praktikoje įgytos žinios
Kalbėdamas apie svarbiausias auditorijų įtraukimo pamokas, kurias patyrė dirbdamas su „Leuvardeno-Fryzijos 2018“ kultūros sostinės programa, J.Burggraaff pirmiausia akcentuoja laiko faktorių.
„Tvirtas ryšys su auditorija neatsiras per porą savaičių – reikia ilgo ir nuoširdaus darbo, – sako vadovas. – Kitas iššūkis, kuris kyla, atveriant visas duris į kultūrą, yra kokybės klausimas, todėl, atiduodami renginius į bendruomenių rankas, mes juos poravome su profesionaliais kūrėjais ar prodiuseriais.“
„Leuvardeno-Fryzijos 2018“ atstovas atkreipia dėmesį ir į lūkesčių valdymą: kai renginių yra labai daug, neįmanoma visų lygiaverčiai išreklamuoti, todėl tenka rinktis – apie tai renginių autoriai turėtų sužinoti iš anksto, kad vėliau netektų nusivilti dėl per mažo dėmesio savo organizuotam įvykiui.
„Novi Sad 2021“ programų vadovė M.Rašković pastebi, kad didžiausios kliūtys auditorijų įtraukimui jų mieste yra išankstinis žmonių nepasitikėjimas, neigiamas nusiteikimas, skepticizmas ir nežinojimas.
Tvirtas ryšys su auditorija neatsiras per porą savaičių – reikia ilgo ir nuoširdaus darbo.
„Pas mus žmonės bijo, kad jais bus pasinaudota, todėl gana santūriai įsitraukia į naujas veiklas, nepakankamai supranta ir „viešosios erdvės“ sąvoką, todėl jos ir nevertina“, – pasakoja M.Rašković
„Kaunas 2022“ kuratorė D.Citvarienė apibendrina, kad auditorijų įtraukimo tema Lietuvoje dar labai jauna: trūksta profesionalių auditorijų tyrimų, studijų šia tema, o auditorijų vystymas dažnai suvokiamas tik kaip lankytojų skaičiaus didinimas. Vis dėlto, anot jos, nepaisant sisteminių barjerų, didžiausia kliūtis, kuri trukdo įtraukti ar įsitraukti į kultūrą, yra barjerai, esantys mūsų galvose.
Kaip šiuos skiriančius barjerus paversti tiltais, jungiančiais skirtingas bendruomenes, bus diskutuojama gegužės 23–24 d. Europos kultūros sostinės forume, Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre. Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas. Registracija vyksta interneto svetainėje: forumas.kaunas2022.eu.
