Basia gimė 1928 m. Baltarusijoje, Vitebske. Kartu su tėčiu Zeliku Zaičiku ir mama Brocha Zaičik, broliu Abramu bei dviem seserimis – Rachil ir Sulamif – iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Vitebske. Namuose buvo daug kalbama apie mokslo svarbą bei vaikų išsilavinimą.
„Turėjome nuosavą namą, sodą, daržą. Mano tėtis buvo aukštos kvalifikacijos stalius. Vitebskas buvo puikus miestas. Visko ten buvo. Ir universitetai, ir institutai, ir teatras“, – kalbėjo B.Šragienė, savo namų ir prisiminimų duris atvėrusi programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ platformos „Atminties biuras“ kuratoriams.
Pasak „Kaunas 2022“ atstovų, į Kauną atvykusios B.Šragienės istorija yra kiek kitokia – ji gimė Vitebske, karo metais teko evakuotis iš bombarduojamo miesto į Rusijos gilumą.
„Basios šeimos istorija liudija daugelio žydų šeimų likimus, kurie Antrojo pasaulinio karo metu traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą, o vėliau savo gyvenimus kūrė Lietuvoje, Kaune”, – sakė platformos „Atminties biuras“ kuratoriai.
Iš namų išvijo karas
Basios šeima visuomet laikėsi žydiškų tradicijų, gamino košerinį maistą.
Gyvent Baltarusijoje buvo sunku, ir maisto trūko dar neprasidėjus karui. 1941-aisiais šeimai teko palikti namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis griovė ne tik pastatus. Labiausiai kentėjo žmonės. Basia pasakojo, kad vis prasidėjus kariniams veiksmams į Raudonąją armiją buvo paimta jos sesuo, kuri kaip tik baigė trečiąjį medicinos studijų kursą.
„Raudonajai armijai labai trūko visko. Seserį paėmė kaip gydytoją. Visą karą ji prabuvo, liko gyva. Dar buvo brolis, kuris iki karo spėjo baigti mokyklą, ir iš karto buvo paimtas į kariuomenę. Kare brolis buvo labai smarkiai sužeistas. Nežinau, kaip jis liko gyvas?“, – kalbėjo B.Šragienė.
Prasidėjus karui Basios tėtis prie namų ėmė kasti rūsį – tam, kad šeima turėtų kur pasislėpti.
„Bet vokiečiai jau ėjo. Kalbos nebebuvo, kad galima likti, nes pusė miesto dega“, – pasakojo moteris. Basia prisimena tėvo žodžius: „Reikia kuo greičiau nešdintis iš čia, nes žūsim.“ Nors Basia buvo dar vaikas, tačiau iki šiol ji prisimena ir išėjimą iš namų. Tada tėvas užrakino namą, prieš tai paėmė porą lagaminų. Tada užkalė duris ir į kišenę įsidėjo plaktuką: „Galvojo – sugrįš“.
Miestas – kaip fakelas
Viskas aplinkui skendėjo liepsnose. Evakuotis nebuvo kaip. Šeima pasuko link geležinkelio stoties, tačiau ir čia matėsi liepsnos.
„Mes ėjome kaip pabėgėliai, jautėmės kaip pabėgėliai. Nepamenu, kiek kilometrų. Kai mes išėjome iš miesto, girdėjosi tik sprogimai. Mūsų gatvėje netoli. Fakelai, sakom, spėjome išeiti iš miesto“, – kalbėjo B.Šragienė.
Šeima į Rusijos pusę traukėsi pėsčiomis ir traukiniais. Kiek kilometrų teko nueiti – moteris neprisimena.
„Bet kada mes išėjome iš miesto, girdėjosi tik sprogimai. Mūsų gatvėje, netoli. Miestas atrodė kaip fakelas. Spėjome išeiti“, – kalbėjo B.Šragienė.
Kaunietės atmintyje lyg kino vaizdai likę tuščios didelės geležinkelio stotys, kur per iškultus langus košia vėjas, tarsi iš niekur niekam skamba telefonai, o žmonių aplinkui – nėra: „Kaip sapne atsimenu. Buvome alkani, daugybė tokių, kaip mes“.
Po ilgų kelionių šeima apsistojo netoli Uralo kalno, netoli Orenburgo (buvusio Čkalovo).
„Iki kolūkio, esančio apie 60 km nuo Orenburgo, keliavome jaučiais, arklių nei jokios technikos nebuvo. Žemę arė karvės. Galite įsivaizduoti, kiek tokia karvutė duoda pieno, kai turi dirbti už arklį?
Kolūkyje buvo avių, vištų. Visus darbus dirbo moterys, nes vyrai buvo paimti į karą. Laikėsi, nes turėjo savo ūkį, pačios darydavosi avikailio aulinius, skaras, kojines, puskojines ir visa kita. Nieko kito iš miesto, net degtukų neturėjo“, – apie savo patirtis pasakojo B.Šragienė.
Baigė medicinos studijas
Pasibaigus karui šeima grįžo į Vitebską, tačiau savo namų neberado – prieš karą medinis miestas dabar buvo visiškai sugriautas.
Savo gimtajame Vitebske penkias klases baigusi B.Šragienė mokslus tęsė Rusijoje, technikume, o vėliau, jau sugrįžus į Baltarusiją, Minske baigė medicinos studijas.
Tačiau net ir sunkiausiais metais ji nepaleido mokslų. „Nors aš buvau baigusi tik 5 klases, bet mūsų šeimoje visi mokėsi, visi skaitė, buvo knygų, o namuose per visą sieną kabėjo didelis geografinis žemėlapis. Užuot žaidę kortomis, sugalvojome žaidimą, kurio metu kas nors pasakydavo kokią nors raidę, o kiti turėdavo pasakyti miesto pavadinimą, prasidedantį ta raide. Mes gyvenome kultūringai ir aš buvau gerokai labiau išsilavinusi“, – pasakojo Basia.
Po studijų Minske jauna specialistė gavo paskyrimą dirbti į Vilnių, 1956 metais iš ten persikėlė gyventi į Kauną.
„Vasarą Laisvės alėja būdavo pilna žmonių. Net ant suoliukų nebūdavo kur atsisėsti. Alėjoje juokdavosi žmonės, vaikščiodavo jaunimas, kalbėdavosi nuo pat ryto iki vakaro. Rodėsi, kad vasarą niekas nedirbdavo. Žmonės patys linksmindavosi, dainuodavo, muzika skambėdavo.
Netoli Soboro buvo ir vaikiška kavinė „Pasaka“, kurią mėgo ir mano vaikai. Labai patiko pasakų motyvais vitražas. Eidavome į kino teatrus „Kanklės“, „Laisvė“, „Romuva“, dramos bei muzikinius teatrus.“ – pasakojo B.Šragienė.
Basios vyras Šmuilis Šragė išgyveno Šiaulių gete, buvo Antrojo pasaulinio karo veteranas. Vyras mirė būdamas 91 metų.
Visa B.Šragienės istorija ir videopasakojimas: http://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-b-sragiene/
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.
Šimtmečius Kaune gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Tačiau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi?
Programoje numatyta įvairių projektų – nuo parodų, spektaklių iki istorinių leidinių. Bet pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį – susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Renkamos įvairių tautybių kauniečių istorijos pildo kolektyvinės Kauno miesto ir rajono atminties archyvą svetainėje www.atmintiesvietos.lt. Tai medžiaga tolimesniems bendruomeniniams, meniniams, edukaciniams ir moksliniams projektams, ieškantiems būdų pažinti, susigrąžinti ir įamžinti nublankusią daugiakultūrę vietos praeitį.
