Drezdeno šiuolaikinio meno centro organizuojamos bienalės pagrindinė tema prasidėjo klausimu apie kvotą, augimo ribas ir pandemijos kontekste bienalė apsistojo ties pavadinimu „Breathturn“ (kvėpavimo posūkis). Ji apima tokias sąvokas kaip kvota, tikslas, BVP, (nebe)augimas, upės, srautai, srovės.
Planuojamos trys pagrindinės tarptautinės bienalės parodos: 2021 metais Drezdene ir 2022 metais – Kaune ir Budapešte.
Lietuvai Drezdene atstovaus Aleksas Andriuškevičius, Aurelija Maknytė, Mindaugas Gapševičius, Gabrielė Gervickaitė, Bronė Sofija Gideikaitė, Lukas Eugenijus Kolmogorcevas, Irma Leščinskaitė, Julija Pociūtė, Remis Ščerbauskas, Arturas Valiauga ir Daina Vanagaitė-Belžaikienė.
***
Kartais mes elgiamės kaip robotai, bet norime pasijusti gyvūnais. Kaip mes galime kvėpuoti ir permąstyti darbą ir malonumą, meną ir pramonę, politiką ir poeziją, kai viskas teka vienas į kitą, tarsi upeliai į upę? Ar visa planeta yra mūsų namai, ar tik mūsų užimti kvadratiniai metrai?
Norėdami rasti naujų krypčių ir išvengti aklaviečių, turime kvėpuoti kitaip. Turime pakeisti savo požiūrį ir atkreipti dėmesį į tuos, kurie yra mūsų regėjimo lauko ribose: netinkamus, engiamus ir nežinomus, taip pat biosferas, pastatus ir socialines erdves. Kaip mes sugyvename su žmonėmis, gyvūnais ir sudėtingoje aplinkoje?
Kartais atrodo, kad esame pakliuvę į srovę, prieš kurią beprasmiška kovoti, tačiau plaukimas prieš srovę atrodo kaip niekada svarbus, nes neturime tiek laiko, kiek paprastai reikėtų tokiems esminiams kultūros pokyčiams.
Meno vaidmuo šiame kontekste yra probleminis: ar jis turėtų būti priemonė ugdyti jautrumą ir empatiją gilesniam šių klausimų supratimui? O gal tai būtų jau meno laisvės apribojimas? Ar menas yra išsivysčiusio pasaulio prabanga, kurią pirmiausia reikėtų panaikinti, kai sumažiname vartojimą ir apribojame materialinius poreikius? O gal priešingai, tai yra svarbiausia priemonė norint išgyventi ir išlaikyti viltį bauginančiame pasaulyje?
Į šiuos klausimus menininkai iš viso pasaulio ieškos atsakymų šių metų „OSTRALE Biennale O21“.
Viena iš lietuvių menininkų – tarpdisciplininio meno atstovė Gabrielė Gervickaitė – dalyvaus atskirame bienalės projekte, kur iš keturių šalių atrinkti menininkai kurs jūriniuose konteineriuose.
G.Gevickaitė atsiliepė į Drezdeno šiuolaikinio meno centro „Ostrale“ ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paskelbtą atvirą kvietimą.
– Gabriele, esate viena iš menininkų, kurie kurs jūriniuose konteineriuose. Koks tai bus projektas? Kodėl nutarėte sudalyvauti atvirame kvietime?
– Menininkai kartas nuo karto „žvejoja“ pakvietimus. Tai galimybė susitikti naujų žmonių, užmegzti meninius ryšius bei išbandyti save naujoje vietoje.
Dalyvausiu bienalės rėmuose rengiamoje menininkų rezidencijoje rugsėjo mėnesį. Ten turėsiu galimybę sukurti meninę instaliaciją jūriniame konteineryje, kuris kartu su kitais (viso bus sukurti keturi skirtingų menininkų iš skirtingų šalių) atkeliaus ir į Kauną 2022 metais (kaip vienas iš Europos kultūros sostinės renginių – aut. past.).
Darbai bus sukurti specialiai instaliacijai. Pagrindinė mano instaliacijos idėja – žmogus, jo vidus, jausmai, patirta tam tikra situacija, o konteineris kaip atminties archyvas.
– Esate ir Niujorke inicijuotos tarptautinės virtualios menininkų rezidencijos „UN/MUTE-10002“ dalyvė. Kokia ši patirtis jums pačiai? Ir ar žodžių junginiai „virtuali paroda“, „virtualus renginys“ dar nepradėjo varginti? „OSTRALE Biennale O21“ bus išskirtinė ir tuo, kad bus vienas pirmųjų realių įvykių po ilgo karantino?
– Pirmą kartą dalyvavau virtualioje rezidencijoje. Ir taip, labai įmanoma pavargti nuo virtualios aplinkos. Kita vertus, labiau galime pavargti nuo nežinomybės, kas bus toliau, kaip gyvensime, kokie laukia apribojimai, kada viskas pasidarys laisviau, kada galėsime nevaržomai keliauti ir pan.
Manau, kad internetas pasitarnavo sukuriant galimybes pamatyti, pabūti ar apsilankyti ten, kur gal paprastai negalėtum atsirasti dėl tam tikrų priežasčių. Šiuo atveju dėl pandemijos. Ir tai turėtų būti kaip galimybė, o ateityje dar labiau išvystyta sistema, ypač žmonėms, turintiems mažiau galimybių pasiekti nepasiekiamus dalykus.
Ši rezidencija buvo inicijuota dėl pandemijos suvaržymų. Buvo pakviesta net dvidešimt menininkų, gyvenančių Niujorko mieste ir Europoje. Mes nepažinojome vieni kitų. Per tris mėnesius dešimt porų sukūrė koloboracinius meno kūrinius. Mano porininkė buvo menininkė Yi Hsuan Lai ir mes iš tikrųjų labai gerai sutarėme. Netikėjau, kad nepažįstant ir niekada nesutikus žmogaus, galima taip „susilipdyti“. Tikrai įspūdinga ir turtinga patirtis.
Labai laukiu šios bienalės, labai laukiu susitikimų ir kelionių.
– Apskritai, kuo kitokios yra tokios tarptautinės patirtys, kito pasaulio erdvės?
– Man asmeniškai tai yra galimybė keliauti ir pamatyti naujų dalykų, sutikti įvairius ir įdomius žmones. Tai ir tam tikros nuomonės formavimas, išlaisvėjimas, kai pasidarai tolerantiškesnis kitiems, atlaidesnis sau. Galima gauti daug kūrybinių impulsų. Ir, žinoma, tai galimybė parodyti save, užmegzti kultūrinius ryšius.
– Esate sakiusi: kosminė operacija. Man dirbtuvė yra operacinė, kur pjaustau torsais tampančias lipnias juostas, perdėlioju organus ir kaulus. Nagrinėdama santykį tarp kūno kaip medijos ir chirurgijos proceso kaip performanso, konstruoju kiborgišką organizmą.
„Visi žinome Fridos Kahlo istoriją – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai per autobuso avariją ją pervėrė metalinis strypas ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielę patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi nuo vaikystės“, – tai citata iš teksto apie jus portale 7md.lt. Kada nutarėte būti menininke ir rinktis šias studijas?
– Nuosekliai kurti kūno tematika pradėjau būdama Vilniaus dailės akademijoje magistrantūros studijose. Kūno atminties archyvas priminė apie turėtas medicinines patirtis. Tai buvo kaip impulsas, paskata pasinaudoti savo asmeniniu išgyvenimu ir jį transformuoti į meno kūrinį. Kurti visada traukė, todėl ir pabandžiau įstoti į Dailės akademiją.
– Vienų ar kitų patirčių savo gyvenime turi kiekvienas, tačiau ne kiekvienas jas „integruoja“ į savo darbą ar kūrybą. Jūs pasirinkote žmogaus ir medicinos santykį. Kodėl?
– Medicininės patirtys man yra labai artimos. Man, kaip kūrėjai, įvairūs kūniški transformaciniai procesai, instrumentai, detalės, formos, spalvos yra labai įdomūs. Pabandžiau su tuo kažką padaryti. Darau lyg šiolei. Šiuo metu mane apskritai domina įvairių kūnų santykiai, situacijos, kaip jie vieni su kitais bendrauja, kas yra stipresnis, kas mažiau galingesnis, o kas daro įtaką.
2021 m. „OSTRALE Biennale O21“ bus pristatoma daugiau nei 140 menininkų iš 34 šalių – Vokietijos, Lietuvos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos, Serbijos, Turkijos, Indijos, Šiaurės Makedonijos, Singapūro, Italijos, Prancūzijos, Togo, Nyderlandų, Rusijos, JAV, Lenkijos, Austrijos, Kinijos, Ukrainos, Slovėnijos, Moldovos, Čekijos, Bulgarijos, Suomijos, Bangladešo, Liuksemburgo, Azerbaidžano, Peru, Kosovo, Airijos, Norvegijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės.
