Juos rengs įvairių meno rūšių profesionalai: teatro, šokio, šiuolaikinio cirko, muzikos, o žiūrovai bus kviečiami užimti vietas VIP ložėse – savo balkonuose arba patogiai įsitaisyti savo kiemuose.
Šį šeštadienį Eigulių mikrorajone koncertuos neseniai savo dainų albumą „100 AŠ“ išleidęs aktorius ir atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. D.Vaitiekūnas „Kaunas 2022“ renginiuose dalyvauja jau ne pirmą kartą – pernai „Istorijų festivalyje“ jis pristatė muzikinį pasakojimą „Slabotkės vyšnelė“.
„Labai džiaugiuosi, kad muzika kiemuose artimiausią savaitę suskambės net du kartus. Šeštadienį 13.30 val. Kaune Eigulių mikrorajone, kur pasirodysime kartu su gitaristu Kęstučiu Vaitkevičiumi, o kitą trečiadienį su ritmo grupe – Lazdynuose Vilniuje, kur vyks festivalis „Vilnius – atvira muzikos salė“, – sakė kūrėjas.
15min pokalbis su D.Vaitiekūnu – apie netradicines erdves pristatyti savo kūrybą, iššūkius, džiaugsmus ir Kauną.
– Kokios mintys kilo, kai sulaukėte pasiūlymo koncertuoti daugiabučių kiemuose? Kuo jums jis pasirodė įdomus, patrauklus?
– Visų pirma apsidžiaugiau dėl to, kad šie metai man yra kūrybos pristatymo metai – per pastaruosius dvejus metus sukūriau tikrai nemažai. Išleidau albumą „100 AŠ“ ir džiaugiuosi bet kokia galimybe dalintis savo kūryba.
Prasminga idėja yra suteikti galimybę gyvenamųjų rajonų, ypač kurie yra toliau nuo centro, žmonėms išgirsti gyvos muzikos grupes, pamatyti meno pasirodymus. Kartais tokius, į kuriuos jie patys, ko gero, neprisiruošia nueiti, neturi finansinių galimybių arba informacija tais šaltiniais, kuriais naudojasi, jų nepasiekia.
Kai kurie galbūt pirmą kartą gyvenime pamatys tokius profesionalius šokėjus, kurie pasirodys Kauno Eigulių festivalyje, o Vilniaus mikrorajonų gyventojai turės galimybę išgirsti vienus iš kokybiškiausių ir labai aukšto lygio – net 24 gyvos muzikos projektus. Labai džiaugiuosi, kad tarp jų atsidūrė ir mano kūryba.
Man, kaip kuriančiam žmogui, yra labai gera prisidėti prie tokių iniciatyvų. Taip pat man atrodo, kad edukuoti, šviesti žmones tokiais projektais yra labai prasminga. Parodyti, kad Lietuvoje egzistuoja ne tik muzika, kuri skamba per komercinius televizijos, radijo kanalus. Kad muzika turi gerokai platesnes ribas ir apskritai kultūra yra gerokai toliau už tai, ką rodo televizija arba apie ką rašo interneto portalai.
– „Kultūra į kiemus“ – kai atlikėjas ateina pas žiūrovą, o ne atvirkščiai. Ar dėl to nėra nejaukumo: juk tai nėra jūsų publika, o kas žino, gal kažkas iš balkono jus pamatys, išgirs pirmą kartą?
– Tai buvo kita aplankiusi mintis. Galvojau apie tai, kaip man reikia pasiruošti šiems koncertams, nes jie iš tiesų šiek tiek kitokie.
Pats esu užaugęs tipiniame sovietiniame daugiabutyje, teko gyventi ir bendrabučio tipo bute Panevėžyje. Tad man kiemo kultūra – tradicinio postindustrinio daugiabučio kiemo kultūra – labai gerai pažįstama. Man atrodo, kad daugelis iš mūsų stengiasi nuo tos kultūros pabėgti, nes ji kelia negatyvias asociacijas. Bent jau man – pilkuma, žmonės. Tam tikra prasme gal primena ir kultūrinį, ir mentaliteto skurdą.
Dabar, mano nuomone, tokie kultūriniai atsigręžimai – tiek „Kaunas 2022 iniciatyvos, tiek ir „Vilnius – atvira muzikos salė“ – šiek tiek reabilituoja mūsų santykį su tokiais kiemais. Reabilituoja socialinę ir kultūrinę aplinką, kurioje užaugome, tarsi vykdo reabilitacinį ir terapinį procesą persvarstant savo santykį su postsovietinių ir postindustrinių buvusių fabrikų darbininkų gyvenamųjų rajonų aplinka. Tai labai sveika, labai sveikintina ir galbūt turėtų mus gydyti, kalbant apie savo santykį su postsovietine patirtimi. Taip pat įnešti šiuolaikinį prieskonį, galbūt ir priimti praeitį, aplinką, kuri mus formavo, įgalinti save ją keisti, turtinti.
Mano paskutiniųjų metų kūrybos kryptis yra apie orumą būti savimi ir „100 AŠ“ albumas yra apie tai. Manau, kad ši muzika ir mano dainos kiemuose gali suskambėti prasmingai. Kaip jas išgirs ir priims žmonės, kurie ateis į koncertą – čia jau kitas dalykas.
Kaip atlikėjui ir kuriančiam žmogui man tikrai yra savotiška nesaugumo ir ne komforto būsena – tu ateini į aklą pasimatymą su žiūrovais, kuri tavęs, galbūt, net nepažįsta. Prisistatai jiems pirmą kartą, žinodamas, kad dažnai tai kitokį santykį su kultūra ir muzika turintys žmonės, nei įprastinė tavo auditorija. Bet čia ir yra didysis grožis, ir stebuklas.
Kiekvienas kontekstas, kai tu koncertuoji, muziką ir tekstą priverčia skambėti visiškai kitaip. Visada, keliaudamas į erdves, kurios yra nepažįstamos, sau primenu – mano specialybė nėra apie saugumą.
Kūrybinės kryptys, kurias aš renkuosi, dažnai balansuoja ant žanro ribų, vaikštau žanro paribiais. Tekstai dažniausiai būna neįprasti tradicinei popmuzikai. Visada yra savotiška provokacija priversti klausytoją šiek tiek daugiau įsiklausyti į tekstą.
Daina, jos forma man yra tyrinėjimo objektas. Dainose galima išgristi idėją arba išklausyti istoriją, kurios dažniausiai nėra labai įprastos tradiciniam pop atlikimui.
Man įdomu ir aš atvira širdimi eisiu pas tuos žmones, dovanosiu jiems savo kūrybą ir bandysiu užmegzti su jais dialogą. Nejaukumas yra to dalis, bet didžiausias stebuklas, kai ryšys užsimezga ir tada nejaukumas dingsta.
Mūsų darbas taip pat yra kalbėtis su žmonėmis, megzti dialogą su tais, kurie nebūtinai yra nusiteikę draugiškai.
– Kur jums dainuoti jaukiausia?
– Visada patys jaukiausi pasirodymai būna su žmonėmis, kurie tave žino, mėgsta, mintinai moka tavo dainas ir yra pozityviai nusiteikę. Kai taip nutinka – tai didelė dovana ir šventė atlikėjui. Bet mūsų darbas, bent jau kaip aš jį suprantu, yra pasakoti žmonėms istorijas, skleisti idėjas ir nebūtinai tiems, kurie tave įsimylėję ir ateina tavęs pašlovinti.
Mūsų darbas taip pat yra kalbėtis su žmonėmis, megzti dialogą su tais, kurie nebūtinai yra nusiteikę draugiškai. Būtent tokie projektai kaip „Kultūra į kiemus“ arba „Vilnius – atvira muzikos salė“ tuo yra labai prasmingi.
Kol sėdime komforto zonoje ir susitinkame tik su tais žmonėmis, kuriuos pažįstame ir klausome tik tos muzikos, kurią gerai žinome – nevyksta kaita, apsikeitimas idėjomis, nevyksta kultūrinė evoliucija. Mes netobulėjame.
Tokios patirtys suteikia galimybę išlipti iš komforto zonos ir patikrinti, kiek tu gali pasiekti, kaip gebi susikalbėti su žmogumi, kuris čia atėjo atsitiktinai.
– Kaip rinkotės repertuarą „Kultūrai į kiemus“? Ar skambės dainos iš naujojo jūsų albumo „100 AŠ“?
– Taip, skambės. Rinkausi vertindamas, kas galėtų geriausiai skambėti ir kokias temas būtų galima gvildenti su žiūrovais.
Atliksiu dainą, kuri gali būti suprantama daugeliui žmonių, gyvenusių postsovietinėje realybėje. Tai daina „Kaupikas“ – apie tai, kaip mes kaupiame „šmuktes“, kartais be reikalo. Taip pat dainą „Propagandistas“, kuri pašiepia mitus apie tai, ką daro LGBT žmonės. Kaip jie „naikina pasaulį“ ir kaip „griauna visuomenę“. Tai ironišku, sarkastišku ir absurdo požiūrių kampais atliekamas kūrinys.
– Kas jums yra Kaunas ir kokios jo spalvos labiausiai patinka? Kokios erdvės?
– Kaunas man visada asocijuojasi su aistringu žiūrovu. Gal dėl to, kad kai pradėjome karjerą su grupe „Liūdni slibinai“, mūsų pats aistringiausias, labiausiai emocijų neslepiantis klausytojas buvo Kaune. Kaune teko lankytis ir vėliau. Šio miesto publika yra ypatinga. Santykis su ja man yra labai savitas ir svarbus.
Dar Kaunas asocijuojasi su tuo, kad stengiasi save kultūriškai reabilituoti. Apie šį miestą yra daug klišių, stereotipų, nuostatų. Man atrodo, kad „Kaunas 2022“ prie šių stereotipų naikinimo labai prisideda. Taip pat Kaunas asocijuojasi su konservatyviu požiūriu į meną ir taip pat atrodo, kad dabar jau yra virsmas.
O erdvės? Neturiu specifinių erdvių. Iš vaikystės atsimenu Žaliakalnį, nes ten gyveno mano draugė. Ir, aišku, Slabotkė – Vilijampolė. Apie ją esu pastatęs spektaklį „Slabotkės vyšnelė“ ir tai mano ankstyvą vaikystę menanti vieta ir vieta, kuri kūrė pirmąsias asociacijas su Kaunu.
– Jūsų nuomone, kas yra Europos kultūros titulas miestui: įvertinimas, įpareigojimas, šventė, atsakomybė?
– Pats miestas kuria šio titulo prasmę. Matosi, kad Kaunas yra prisiėmęs labai didelę atsakomybę už tai, didžiulį įsipareigojimą ir sukūręs daug įvairių „viršuždavinių“ ne tik reprezentuoti kultūrą, bet ir ją kurti. Man įdomu, koks Kaunas taps po kultūros sostinės metų ir kaip bus užpildyta kultūrinė abstinencija, jei tokia atsiras.
Miestas per paskutiniuosius kelis metus įprato turėti kūrybingą, autentišką, save reflektuojantį kultūrinį gyvenimą. Ir visiems kultūros lauko žmonėms, su kuriais kalbuosi, tai įdomu – kas nutiks su Kaunu? Koks jis liks? Ko norės žiūrovas? Ar jis pasiges kultūros? Ar tas erdves, stygių kažkas užpildys?
– Su „Kaunas 2022“ esate pažįstami nuo Istorijų festivalio, kai surengėte muzikinio pasakojimo pasirodymą ir pasakojote savo karantino patirtis bei tetą Genutę. Šis pasirodymas Kaune jums buvo pirmasis, tačiau vėliau jį rodėte ir kitur. Jis rado vietą jūsų gerbėjų širdyse?
– Muzikinio pasakojimo pasirodymas „Slabotkės vyšnelė“ buvo kurtas kaip vienkartinis, skirtas „Istorijų festivaliui“. Jo trukmė turėjo būti apie 20 minučių ir juo norėjau paliesti temą apie Kauno atmintį.
Bet nutiko taip, kad pati medžiaga pradėjo kalbėti už save daugiau, nei buvo galima tikėtis ir tapo artima, atpažįstam reikalinga didesniam žmonių ratui. Dabar jo trukmė – ne 20 minučių, o valanda ir 20 minučių. Vietoje vieno buvo jau 11 pasirodymų, tarp jų – ir Niujorke.
Man atrodo, kad šis kūrinys gyvuos ir toliau. Labai džiaugiuosi, kad jis Vilniuje rado namus – „Kito kampo“ kavinės baro rūsyje ir tapo teatro „Kitas kampas“ spektakliu, o man jame padeda Kirilas Glušajevas. Iš muzikinio pasakojimo jis tapo spektakliu.
Labai džiaugiuosi jo likimu, didžiuojuosi ir tikiuosi, kad jis galės nukeliauti į kitus miestus. Visada laukiu pasiūlymų ir atvyksiu papasakoti ir į kitus miestus, kur tik žmonės norės. Dar džiugu, kad dainos ir muzika, kurie buvo sukurti šiam pasirodymui, rado vietą mano naujame albume, tapo dainomis apie orumą, pratęsė kūrybines mintis ir nagrinėjamas temas.
Beje, jei turite idėją, kur šį kūrinį galima „apgyvendinti“ Kaune – parašykite man. Nes aš vis dar mąstau apie tai.
Birželį kultūra savo kiemuose džiaugsis Eigulių, Dainavos, Šančių gyventojai, liepą projektas aplankys Panemunę, Centrą ir Gričiupį. Rugpjūtį – laikas Žaliakalniui, Petrašiūnams, Vilijampolei, o rugsėjį „Kultūra į kiemus“ finišuos Aleksote.
Projekte viso sezono metu pasirodys atlikėjai Dominykas Vaitiekūnas, Kabloonak, Jurga Šeduikytė, „Kūjeliai“, Vytautas V. Landsbergis, svečiai iš Vokietijos „Umme Block“, ukrainiečiai „YeS Duet“. Vasarą savo kiemuose gyventojai pamatys ir 17 parodų bei 13 šiuolaikinio šokio pasirodymų, iš kurių dalį atliks svečiai iš Japonijos, kitus – Šiuolaikinio šokio asociacijos nariai Agnietė Lisičkinaitė, Lukas Karvelis, Adrian Carlo Bibiano ir Džiugas Kunsmanas, Šeiko šokio teatras, Vilma Pitrinaitė, trupė „Nuepiko“ ir kiti.
Nebus pamiršti ir mažiausieji gyventojai, kurie bus kviečiami gaminti dinamiškas burbulų formas, aitvarus ir muzikuoti.
