„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir 15min tęsia istorijų ciklą apie Kaune gyvenančius tautinių mažumų atstovus.
Sulaukia klausimų apie savo kilmę
Dvasininkas sako mylintis Kauną, lietuviškumą ir dar – lietuvišką folklorą. K.Pankrašovas dažnai sulaukia klausimų apie savo kilmę.
„Mano kilmė rusiška, esu slavas. Labai dažnai manęs klausia: kas tu, juk nei rusas, nei lietuvis. Tuo tarpu Rusijoje man sako: tu ne rusas, o Lietuvoj – tu ne lietuvis.
Todėl aš save visuomet įvardinu taip: slavas, gyvenantis Lietuvoje. Aš esu rusas, mano šaknys yra rusiškos, bet aš myliu Lietuvą, nesijaučiu čia svetimas. Per visus savo 42 metus dėl to neturėjau bėdų. Nežinau, bet man atrodo, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Jei tu myli, tai kaip tavęs nemylės?“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Dvasininkas sako, jog labai mėgsta Kauno senamiestį – su jo bažnyčiomis, vienuolynais, gatvelėmis, taip pat – Panemunę.
„Gal net negaliu išskirti tam tikros vietos, kur man labiausiai patinka. Man visas Kaunas patinka“, – kabėjo jis.
Lietuvoje – septintoji karta
K.Pankrašovas gimė jau Kaune, o jo tėvai Fiodoras Pankrašovas ir mama Sofija Pankrašova – pakaunėje. Vienas – Narėpų, kitas – Užusalių kaimuose.
„Mano šaknys yra gan įvairios, tikriausiai galima pasakyti taip, nes tėvelis buvo sentikis, o mama ortodoksė stačiatikė. Mamos šaknys siekia Uralą, o tėvelio – Peterburgą, kai sentikiai savo laiku bėgo nuo Petro pirmojo priespaudos, tai yra iš Peterburgo priemiesčio.
Rusijoje man sako: tu ne rusas, o Lietuvoj – tu ne lietuvis.
Lietuvoje aš esu septintoji karta. Galiu pasakyti, kad mūsų šeima tikrai žino, kas yra tremtis, nes savo laiku mamos giminė atkeliavo į Lietuvą dėl tremties. Kruonyje buvo sukilimas, jis buvo numalšintas. Tie žmonės, kurie sukilo prieš carą, buvo surinkti ir išsiųsti į Užuralę. Tenykščiai žmonės taip pat, tikriausiai, kažkuo nusidėjo, todėl buvo atkelti į Lietuvą. Tokiu būdu mes ir patekom į Lietuvą“, – pasakojo K.Pankrašovas.
Sūnūs buvo „padalinti“
„Meilė neturi ribų. Tėvelis pamilo stačiatikę, stačiatikė pamilo sentikį, nors tais laikais tai nebuvo gerai. Šeima, aišku, buvo prieš (tėvelio). Mamos buvo žymiai tolerantiškesnė, pasakė – myli, tai mylėk. Na, ir tokiu būdu atsiradau aš“, – kalbėdamas apie savo mamos ir tėvo pažintį pasakojo K.Pankrašovas.
K.Pankrašovas mokėsi mokykloje, kuri buvo Žaliakalnyje ir greta labai gražios sentikių bažnyčios. Be Konstantino, šeimoje augo dar vienas sūnus – Aleksandras. Šeimoje juodu „padalino“ – Aleksandrą tėvai pakrikštijo sentikių bažnyčioje, o Konstantiną – stačiatikių.
„Užaugau religingoje šeimoje. Mama buvo praktikuojanti, tėvelis, tikriausiai, mažiau. Bet aš nuo vaikystės žinau, kas tai yra bažnyčia, kas tai yra Dievas ir kas yra nuostabus bažnytinis gyvenimas“, – kalbėjo pašnekovas.
„Mes nebuvome išsibarstę po pasaulį“
K.Pankrašovo vyro atmintyje iki šiol gyvi vaikystės priminimai. „Buvo nuostabu, kai susirinkdavo visa šeima. Aišku, tai dažniausiai būdavo pas močiutę kaime, per Velykas, per Kalėdas. Kaip ir dabar. Bet tų švenčių galbūt buvo šiek tiek daugiau ir mes nebuvome išsibarstę po visą pasaulį, kaip, deja, yra dabar“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Konstantinas kilęs iš gausios šeimos – iš tėvo pusės yra apie 150 žmonių, iš mamos pusės – ne ką mažiau. K.Pankrašovui į atmintį įsirėžusi dar viena detalė.
Per įvairias šventes ar atmintinas dienas, nors surinkdavo apie 30–40 žmonių, maistas būdavo ruošiamas, ne superkamas parduotuvėse.
„Susirinkdavo prieš dvi–tris dienas iki šventės ir moterys kažką veikdavo. Balandėlius sukdavo, cepelinus ruošdavo, duoną ar pyragus kepdavo. Tai buvo nuostabus laikas, visa vaikystė, ji buvo apsupta ir liūliuojama meilės, taikos ir tai iš tiesų yra nuostabu. Ko trūksta dabar? Trūksta ramybės. Malkomis kūrenamas pečius, daržas, laukai, miškai – dabar nesuspėjama viso pamatyti. Visi skuba, bėga, deja, bet taip yra“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Diakono vaikystės prisiminimuose – ir Kaunas. Šeima gyveno šalia zoologijos sodo ir per Ąžuolyno parką eidavo į cerkvę.
Ko trūksta dabar? Trūksta ramybės.
„Net pamenu vasaros rytus, kai langai praviri, ir girdi, kaip riaumoja liūtai. Dar Dainų slėnis, Pažaislio vienuolyno ansamblis, kur tokia ramybė ir taip gera“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Žaliakalnis – įvairiatautis
Prisimindamas savo vaikystės Žaliakalnį, K.Pankrašovas sako, kad čia nebuvo tik lietuviai ar rusai – buvo ir daug baltarusių, ukrainiečių.
„Sentikiai, kaip ir ortodoksai stačiatikiai, yra įvairiataučiai. Nors darželyje buvo lietuvių kalba, tačiau kai mokiausi mokykloje – rusų kalba“, – sakė K.Pankrašovas.
Jis prisimena, kad kartu su juo mokėsi nemažai ukrainiečių ir baltarusių, ir visi vaikai bendraudavo tarpusavyje.
„Nebuvo taip, kad užsisklęstume – jei tu rusas, tai bendrauji tik su rusais. Taip buvo neįdomu. Bet, vėlgi, aš manyčiau, kad tai priklauso nuo žmogaus, nuo jo vidaus. Man visuomet buvo viskas įdomu, niekada nenorėjau sėdėti namie, reikėjo kažkur eiti, kažką užkalbinti, bendrauti, draugauti. O Žaliakalnis buvo fantastiškas: namai įvairūs, visos gatvės nevienodos ir nepanašios viena į kitą. Žaliakalnis yra kitoks nei visas Kauno miestas“, – gerų žodžių rajonui, kuriame užaugo, negailėjo K.Pankrašovas.
Bažnyčią prisimena nuo vaikystės
K.Pankrašovas įsitikinęs – dvasininkus pasirenka Dievas. Bažnyčia jo gyvenime irgi žymę palikusi nuo vaikystės. Į ją, dar vaiką, jį vesdavosi močiutė, mama, o kartu eidavo ir tėvas.
„Visas šventes – Kalėdas, Velykas, Angelo dieną – mes taip pat švęsdavome bažnyčioje. Bažnyčia visuomet buvo ten, kur mane traukdavo.
Buvo vienas atvejis mūsų kaime, Užusaliuose, kada mane paliko ir pamiršo bažnyčioje, o mes Velykas juk švenčiame naktį. Velykos mums yra pati iškilmingiausia šventė. Tai yra labai graži šviesos šventė, kai mišios prasideda vidurnaktį. Tada mes einame aplink bažnyčią kryžiaus kelią, visi vienas kitą sveikiname žodžiais „Kristus prisikėlė!“, bučiuojamės, džiaugiamės.
Tada aš buvau visai mažas, mama giedojo chore ir taip atsitiko, kad po mišių visi džiaugdamiesi išsivaikščiojo iš bažnyčios, o aš kaip miegojau, taip ir likau.
Mama namie sako: „Kur mūsų sūnus?“, o tėvas: „Nežinau, gal bažnyčioj palikom...“. Tada jie grįžo į bažnyčią, bet cerkvė jau buvo uždaryta. Bet aš nepabudau, kaip miegojau, taip ir miegojau“, – prisiminė pašnekovas.
K.Pankrašovas sako negalintis bažnyčios vadinti savo namais, nes ji – Dievo namai, tačiau būdamas maldos namuose jis jaučiasi tarsi savuose.
„Dėl to negaliu pasakyti, kad aš pasirinkau – mane pasirinko. Ir aš džiaugiuosi, kad mane pasirinko, nes neįsivaizduoju, ką aš dar galėčiau daryti“, – kalbėjo diakonas.
Mama namie sako: „Kur mūsų sūnus?“, o tėvas: „Nežinau, gal bažnyčioj palikom...“.
Kas yra diakonas?
Vienas K.Pankrašovo pažįstamas taip apibūdino diakoną – tai mišių vedantysis, kuris per mišias gieda, žmonėms sako, ką reikia daryti ir už ką yra meldžiamasi.
„Taip labai paprastai būtų paaiškinama. Diakonas yra kunigo pagalbininkas. Kai kunigas tarnauja, meldžiasi, visų akys yra į kunigą. Bet jam reikia pagalbininko, kuris pagelbėtų per mišias, pasakytų, ką reikia daryti, kas dabar vyksta, o jei pas diakoną yra dar balsas... Aš noriu pasidžiaugti, kad Dievas apdovanojo mane juo“ – pasakojo K.Pankrašovas.
Jis pats per mišias gieda. K.Pankrašovas yra baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o jo dėstytojas buvo profesorius Vladimiras Prudnikovas.
„Nuostabus dėstytojas ir nuostabiai praleistas laikas. Būtent muzikos akademijoje Vilniuje pabaigiau bakalaurą ir įgijau magistrą, sutikau nuostabių žmonių“, – prisiminė K.Pankrašovas.
K.Pankrašovas taip pat yra baigęs seminariją ir dvasios akademiją, o dabar studijuoja doktorantūrą Varšuvoje. K.Pankrašovo žmona – Vilniaus universiteto dėstytoja, profesorė.
Į maldos namus užsuka įvairūs žmonės
Kalbėdamas apie tikinčiųjų bendruomenę, K.Pankrašovas sako, kad ji nėra labai gausi, tačiau – tvirta. Per šventes į maldos namus susirenka apie 200–300 žmonių, o daug bendruomenės narių išvykę.
„Mūsų bažnyčios istorija ne tokia jau sena, ji pastatyta 1934–1936 metais, visas jos interjeras atkeliavo iš Soboro Laisvės alėjoje, kur dabar Įgulos bažnyčia.
Džiugu yra tai, kad esame prie autobusų stoties ir kas keliauja, jie pro mus praeina arba užeina į bažnyčią, žvakę pastato, pasimeldžia ir paprašo palaiminimo, kad viskas būtų gerai kelionėje. Netgi yra tokių atvejų, kada autobusas sustoja ir yra šiek tiek laiko, žmonės atbėga į bažnyčią pasimelsti, pastatyti žvakutę“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Į maldos namus užsuka stačiatikiai, ortodoksai, katalikai, musulmonai, budistai. Kartą, pasakojo K.Pankrašovas, atėjo kostiumą dėvintis vyras: „Jis atėjo, išsitraukė iš užančio mažą Marijos paveiksliuką ir sako: „Man padovanojo šį šventą paveikslą, bet aš esu musulmonas ir man jis nereikalingas, norėčiau atiduoti jums.“ Priėmiau tą dovaną, ir pats sau pagalvojau: kokia žmogaus kultūra! Jam tai yra svetima, bet jis atnešė į bažnyčią“, – pasakojo K.Pankrašovas.
Kalbėdamas apie skirtingų religijų žmones, K.Pankrašovas sako, kad juos visus sieja gerumas, nes nė viena religija nemoko blogio ir visi mes esame žmonės.
Į maldos namus užsuka stačiatikiai, ortodoksai, katalikai, musulmonai, budistai.
„Buvo porą kartų netgi musulmonai, kurie pagalvojo, kad čia būtent jų šventovė – juk kitoje Ramybės parko pusėje yra mečetė. Mes, būdami šalia, gerai sutariame. Yra buvę, kad kai pas juos vyksta šventė, o jie neturi patalpų visiems svečiams, paprašo mūsų teritorijoje pasistatyti palapinę ir leisti pernakvoti“, – apie bendrystę kalbėjo K.Pankrašovas.
Soboras – per didelis, koplyčia – per maža
Pasakodamas apie bažnyčios istoriją, K.Pankrašovas priminė, kad kažkada Ramybės parkas buvo kapinės, kurių viena dalis – stačiatikių ortodoksų.
„Tai bažnytėlei, kur mažesnė cerkvutė, jau 150 metų, ji yra buvusi kapinių koplyčia. O šios – pagrindinės – bažnyčios mes neturėjome ir meldėmės Sobore. Bet laikui bėgant mūsų bendruomenė gerokai sumažėjo ir bažnyčia miesto centre tapo per didelė, o koplyčia – per maža. Tai miestas pasiūlė: pasistatykite dar vieną. Ačiū Dievui, su žmonių pagalba, su miesto pagalba, padedant rėmėjams tada mes pasistatėm būtent šią erdvesnę cerkvę. Taip šalia atsirado dvi cerkvės“, – istoriją pasakojo K.Pankrašovas.
Sovietmečiu, okupacijos laiku, mažoji cerkvė buvo paversta sandėliu, tačiau pagrindinė niekada nebuvo uždaryta – čia visuomet vyko pamaldos. Vėliau, bėgat metams, koplyčią pavyko restauruoti. Dabar ji naudojama kaip kultūros salė.
Ramybės skveras – sakrali vieta
Patį Ramybės parką dvasininkas vadina sakralia vieta. Dažnai tikintiems žmonėms sakau: prisiminkite ir pasimelskite. Prisiminkite, kad čia buvo palaidoti žmonės, ne vien tiktai krikščionys, ir musulmonai palaidoti. Žmonės yra Dievo kūriniai. Argi sudėtinga persižegnoti ir pasakyti: „Viešpatie, prisimink žmones, kurie čia palaidoti“. Tai yra svarbiausia: paprasčiausiai prisimink“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Pasak K.Pankrašovo, dauguma žmonių čia liko palaidoti amžiams. Kai būna žemės darbai, Ramybės skvere iki šiol randama kaulų.
„Netgi porą kartų į kriptas atsimušėm. Mes pažiūrėjome, kas ten – karstai stovi, kaip vakar ar užvakar pastatyti būtų, nors jau praėjo pakankamai daug laiko“, – sakė diakonas.
Maldos namuose – Marijos paveikslas
„Norėčiau papasakoti apie stebuklą, apie dovaną mūsų miesto, kurią turime čia. Tai yra Surdegio Marija. Šis šventas Marijos paveikslas datuojamas 1530 metais. Kažkada prie Panevėžio buvo tokia vietovė Surdegiai ir ten buvo vyrų vienuolynas. Vienam iš vienuolių buvo regėjimas: ateik prie versmės ir rasi mane. Jis atėjo prie versmės ir rado šią ikoną“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Ši ikona, anot jo, pasižymi daugeliu stebuklų, kaip ir kiti šventi paveikslai. Tai, kad Kaunas turi ir Surdegio Marijos, ir Pažaislio Marijos paveikslus, taip pat Marijos paveikslų Kaune yra ir daugiau, pasak K.Pankrašovo, reiškia, kad Kaunas yra apsaugotas.
„Kai tenka pabūti svečiuose pas Kauno miesto vadovus, pasveikinti merą su įvairiomis šventėmis, aš sakau: mes meldžiamės už jus ir žinokite, kad jūs esate stebimi, neskriauskite žmonių, nes Dievulis nubaus“, – kalbėjo K.Pankrašovas.
Argi sudėtinga persižegnoti ir pasakyti: „Viešpatie, prisimink žmones, kurie čia palaidoti“. Tai yra svarbiausia: paprasčiausiai prisimink.
Bažnyčia taps gražesnė
K.Pankrašovas sako, kad bažnyčia, laikui bėgant, bus dar gražesnė. Aplink bažnyčią prisodinta gėlių, papuošta aplinka. Šventovę myli ir ja rūpinasi klebonas. Jo sumanymu čia tapomos sienos, tai daro parapijietė Olga Beita. Ji – absolventė, kuri mokėsi Estijos menų akademijoje.
„Po truputėlį, po lašelį. Ji juk viena. Būtų daugiau, tai būtų labai greitai. Klebonas yra estetas, jis mano, kad gėlės – tai simbolis, kad tu šioje bažnyčioje esi laukiamas.
Aš visuomet galvojau, kad visi kauniečiai žino cerkvę. Bet tikrai ne. Kitą kartą paklausi, kai ateina svečiai, pravedi ekskursiją, parodai, o tau sako: „Aš 45 metus gyvenu Kaune, ir čia pirmą kartą.“ Užsuka dėl to, kad graži aplinka. Kai ateina, susipažįsta ir su mūsų religija, pamato mus iš vidaus.
Nes kiti bijo, sako: mes nežinom, o gal jūs pikti, gal pas jus galima su skarom eiti ar reikia kažkaip specialiai elgtis? Ne. Jūs visada esate laukiami, prašome į svečius“, – savo pasakojimą baigė K.Pankrašovas.
Apie istorijų festivalį
- Spalio 17–24 dienomis Kauno mieste ir rajone startuos pirmasis „Istorijų festivalis“, kurį pristato „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“.
- „Istorijų festivalis“ – tai aštuonių dienų renginys, kurio metu Kauno miesto ir rajono bendruomenės bei gyventojai, teatrai, muziejai ir menininkai dalinsis savo pasakojimais.
