D.Rozenbergienė gimė 1928 metais Jurbarke, kur kartu su tėvais - Moteliu Mostu ir Broche Fidleryte Mostiene bei broliu Izraeliu - gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Mostų šeima namą dalijosi su mamos pusseserės šeima.
Šeimos likimą paženklino karas, o būdama vaikas Dobrė išgyveno pačių artimiausių žmonių netektį.
Savo istorija ir prisiminimais D.Rozenbergienė pasidalino su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos „Atminties biuras“ kuratoriais.
„Mes gyvenome gerai, gražiai. Tėvas turėjo didelį ūkį, karvę, arklių. Kai prasidėjo karas, bandėme trauktis, bet pasitraukti spėjome tik kokių 20 kilometrų“, – pradėdama pasakojimą kalbėjo D.Rozenbergienė, kuriai tuo metu buvo 13 metų.
Tai buvo 1941-ieji. Tų pačių metų vasarą Dobrės tėvas ir brolis buvo sušaudyti drauge su kitais 300 vyrų kapinėse „vyrų akcijos“ metu.
„Žiūrime: tėvą jau veža. Aš pribėgau, bet neleido. Maždaug už valandos mes matėme, kaip vedė paskutinę „partiją“. Tai buvo liepos 3, pirma akcija. Tada aš netekau nei brolio, nei tėvo. Likau su mama“, – kalbėjo D.Rozebergienė.
Tačiau taip pat tų pačių metų rugpjūtį Dobrės mamą išsivedė baltaraiščiai: „Atėjo tie, kur veda šaudyti, ir aš net nesuspėjau apsidairyti, kaip netekau mamos. Ją išvedė iš namų. Likau viena“.
Artimųjų netektį išgyvenančią mergaitę ramino jos pusseserė, sakydama, kad mamą išsivedė tik laikinai. Netrukus Dobrė kartu su mamos pusseserės šeima išvažiavo į Kauną, kur gyveno kiti artimieji – jos tėvo šeima.
„Mus į Kauną vežė vežimu. Viską, ką turėjome susikrovėme ir visą parą važiavome į Kauną. Prisimenu, kad mačiau: ant langinių visur kaimeliuose buvo užrašyta „Žydų nėra“, – kalbėjo moteris.
D.Rozebergienė pateko į Kauno getą, kur sutiko išlikusias gyvas gimines – močiutę ir tetą. Gerokai per anksti suaugusi Dobrė prisimena: po ilgos kelionės jautė baimę, vienišumą ir nuovargį.
„1941 metų lapkričio mėnesį vėl vyko akcija: vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus.
Tuo metu sirgau, buvau iš baimės, iš pergyvenimų išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga.
Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis buvo tėčio draugas. Tik todėl mus praleido į „gerąją pusę“ ir nebuvome pasmerktos žūti“, – kalbėjo moteris, vadindama tai Dievo dovana.
Dobrė net ir sirgdama sunkiai dirbo vaikų brigadoje Marvelėje, Aleksoto aerodrome: „Pripratau prie to režimo, supratau, kad kitaip nebus".
Po gyvenimo Kauno gete ji buvo išvežta į lagerius Estijos miškuose.
„Mums pasakė, kad reikia susipakuoti visus daiktus, ir veš į Estiją. Per tą laiką gete žuvo mūsų giminės, ir liko jų daiktai. Todėl turėjome ką apsirengti.
Tą dieną, kai turėjome važiuoti, iš ryto atvažiavo vežimas. Buvo 1943 metų ruduo. Sakome: dabar veš į devintą fortą. Kai pravažiavome devintą fortą, supratome, kad būsime gyvi“, – kalbėjo D.Rozenbergienė.
Aikštėje vėl vyko žmonių skirstymas, iš kai kurių tėvų buvo atimti vaikai: „O mes ir vėl patekome į gerąją pusę“.
Tąsyk vagonuose aidėjo žmonių, kurie neteko vaikų, tėvų, vyrų aimanos, po vagonus vaikščiojo prižiūrėtojai ir kratė žmonės, ieškodami vertingų dalykų.
Kiek dienų truko kelionė, Dobrė nežino, tačiau puikiai prisimena: sustojus traukiniui jie atsidūrė miškuose.
„Atvežė į vieną stotį Estijoje, kur miškas. Ten buvo pastatytos palapinės, ant žemės numestas užtiesalas. Ir viskas. Ruduo, šalta. Mums davė po gabaliuką duonos, sriubos, ir – į darbą. Tai buvo miško darbai. Nežinau, kiek kilometrų reikėjo eiti. Ir taip – kasdien. Tamsoje išvesdavo, tamsoje parvesdavo. Pusnys – iki kelių, jomis reikėjo bristi ir neatsilikti, kad nepasiklystume“, – pasakojo D.Rozenbergienė.
Grįžę po darbo žmonės miegojo šaltose palapinėse, su drabužiais. Per maždaug kelis mėnesius šioje vietoje iškilo keli „barakai". Viename iš jų gyvendavo didelės grupės žmonių: „Mes buvome maždaug šimtas moterų, viena prie kitos gulėjome“.
Po vienuolikos mėnesių žmonės buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos ir Rusašino darbo stovyklas.
„Lageryje badavome. Viena pas mus užėjusi vengrė pasiūlė eiti vogti morkų, nors buvo „miego metas“ ir draudžiama vaikščioti. Sutikau. Apsivilkome paltus, pasiėmėme kibirus ir apsimetėme, kad einame vandens parsinešti.
Tada įlindome į bunkerį, prisidėjome pilnus kibirus, pilnas kišenes morkų. Mane paliko eiti paskutinę, todėl buvau pastebėta prižiūrėtojo, kuris paskelbė aliarmą, klausė, kuriame barake gyvenu.
Laimei, pamelavau. Pasakiau, kad gyvenu tryliktame, nors gyvenau septintajame. Pačiupęs mane, sargybinis nusivedė į baraką. Ten visi ruošėsi miegoti, todėl niekas nepratarė nei žodžio, kai šis sušuko: „Ar pažįstate šitą vagį?“
Atnešė taburetę, liepė nusirengti nuogai. Susigūžiau kampe, tačiau sargybinio smūgių neišvengiau – šis man sudavė tris kartus, kol nugriuvau ant žemės. Sužinojusios, kad mane sugavo, mūsų gerosios slaugytojos atbėgo, pasakė, kad manimi pasirūpins. Kitą dieną visas kūnas, ypač veidas, buvo nusėtas mėlynėmis. Moterys barake man visą naktį dėjo kompresus, gydė“, – pasakojo Dorbė.
Vieną naktį žmonės vėl buvo išrikiuoti ir jiems liepta eiti, tačiau – nežinia kur. Pasirodė, kad žmonės buvo nuvesti iki klojimo, kur turėjo gyventi. Tačiau užėję belaisviai pamatė daug „gyvų lavonų“ – čia gulėjo nusilpę žmonės, kurie vadavosi mirtimi.
Estijoje mirė Dobrės močiutė. Vėliau su teta ji pateko 1945 m. ėjo „mirties žygyje“ tolyn nuo fronto, o pasibaigus karui, kartu su moterų kolona pėsčiomis parėjo namo, į Jurbarką.
Visa D.Rozenbergienės istorija ir videopasakojimas: http://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-d-rozenbergiene/
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.
Šimtmečius Kaune gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Tačiau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi?
Programoje numatyta įvairių projektų – nuo parodų, spektaklių iki istorinių leidinių. Bet pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį – susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Renkamos įvairių tautybių kauniečių istorijos pildo kolektyvinės Kauno miesto ir rajono atminties archyvą svetainėje www.atmintiesvietos.lt. Tai medžiaga tolimesniems bendruomeniniams, meniniams, edukaciniams ir moksliniams projektams, ieškantiems būdų pažinti, susigrąžinti ir įamžinti nublankusią daugiakultūrę vietos praeitį.
