„Kaunas yra mano namai. Čia įkvėpiau pirmąjį oro gurkšnį, čia išmokau vaikščioti ir kalbėti, čia gimė patys intensyviausi prisiminimai tų paprastų dalykų, kuriuos augantis, tobulėjantis, bet emociškai bunkantis žmogus stipriai nuvertina. Jaučiu atsakomybę grąžinti bent dalį to, ką gavau, ką paėmiau. Be prievartos, su dideliu noru ir meile“, – sakė I.Maldžiūnas.
Pasak jo, kaip žmogus turi namus, taip ir visa kita turi turėti savo namus, savo atspirties tašką. „Mums, kaip šiauriečiams, reikia kažkur užeiti, sušilti. „Kaunas 2022“ tampa namais kultūrai. Juose daug kambarių ir daug vietos visiems, norintiems būti kartu“.
Galbūt tame ir yra Kauno gražumas, svarsto I.Maldžiūnas, kad čia visada rasi bendraminčių, reikiamų kontaktų, vietų parodyti savo kūrybą, eksponuoti darbus. Čia viską įmanoma padaryti, tik reikia įdėti darbo ir pastangų.
Fotografuoja naktį
I.Maldžiūnas atkreipia dėmesį, kad fotografija nebūtinai yra galutinis produktas ar išraiška.
„Man visada norisi ją jungti su šviesomis, garsu, atrasti naujas ekspozicijos vietas ir erdves, – pažymi fotografas. – Įsivaizduokite nuotrauką, pakabintą ant sienos apleistame senoviniame pastate, ir tą pačią nuotrauką mėsinėje. Atsidūrusi tam tikroje erdvėje, naujame kontekste, nuotrauka pakeičia savo paskirtį. Atsiranda naujos jos versijos.“
Pašnekovas pripažįsta, kad prieš paspausdamas mygtuką ir darydamas pirmąjį kadrą, negalvoja apie rezultatą, apie tai, kur ir kaip bus panaudota jo fotografija. Nuotraukos istorija gimsta procese, ji nėra nuodugniai surežisuota.
„Man labai patinka mistika, esu nakties žmogus. Gal dėl to ir dauguma mano kadrų daromi naktį, su juostiniu fotoaparatu“, Todėl galutinį rezultatą galiu pamatyti tik po labai ilgo laiko – svarsto . – Įdomi detalė, kad fotomeninkas gimęs trumpiausią metų naktį.
Fotografijos stebuklas
Kelionės ir darbas juostiniu fotoaparatu I.Maldžiūnui teikia tikrąjį meninės fotografijos malonumą: „Skaitmeninė fotografija – tai skaičių kratinys, o fotojuosta apčiuopiamas, tikras daiktas, turintis išliekamąją vertę. Galiausiai – ir įrodymas, kad užfiksuota akimirka nebuvo tik montažas.“
Visuomet prioritetą teikiantis darbui su juostiniu fotoaparatu, I. Maldžiūnas sutinka, kad pasitelkus skaitmeninę fotografiją, montuojant, klijuojant, procesas vyktų daug paprasčiau ir greičiau: „Vis dėlto jaučiu pernelyg didelę pagarbą fotografijai, kad sutikčiau su bet kokiais kompromisais“.
„Fotografija man yra stebuklas. Iškeliu ją aukščiau tapybos, kaip aukštesnę meno formą, nes fotografija yra tai, ką fotografas pastebi pasaulio kasdienybėje. Realybė kaskart įgauna menininko prisilietimą“, – savo mintimis dalinasi I.Maldžiūnas.
Ypatingą fotografijos kuriamą stebuklą jis pastebi žmonių portretuose: „Nei vienas iš mūsų neturime galimybės taip įdėmiai ir detaliai įsižiūrėti į kitą žmogų, išskaityti jo emociją, užfiksuoti veiksmą. Fotografas visa tai mato per savo objektyvą, o vėliau ir ant popieriaus. Man tai tikras stebuklas.“
Save tapatina su miestu
Paklaustas, kodėl pasirinko fotografijos amatą, I.Maldžiūnas sako, kad priežastis labai paprasta: „Nes aplinkui matau labai daug grožio.“
„Geram kadrui nebūtini kažkokie didūs, išskirtiniai objektai. Grožį galima atrasti ir mažame kamputyje. Įdėmiau apsižvalgius pamatytume, kad paveikslai yra visur aplinkui“, – šypsosi pašnekovas.
I.Maldžiūnas įsitikinęs, kad prieš spręsdamas globalias problemas, žmogus turi susitvarkyti savo „kiemą“: pradžioje kelis kvadratinius metrus aplink save, tada aplink savo namus, miestą, savo šalį.
„Kaune dirbu ir kuriu, dažnai susitapatindamas su miestu. Jaučiu kaltę, kai matau jo nuosmukius, ir pasididžiavimą jo pakilimais. Pastaraisiais metais Kaunas ne kyla, o šauna į viršų. Viso to kulminacija, tikiu, bus 2022 metais“, – su nekantrumu į ateities planus žvelgia naujasis „Kaunas 2022“ ambasadorius.
