„Pagrindinė mūsų veikla – tarptautinė didmeninė prekyba bei JAV elektroninių parduotuvių aptarnavimas – be galo įdomūs ir nuolat tobulėti skatinantys verslai, kupini kasdienių iššūkių.
Investavimas į šiuolaikinį, naujos statybos nekilnojamąjį turtą yra patogu ir greita, o štai investicijos į paveldinius objektus ir miesto kultūrą mums yra nauja, tam tikra prasme egzotiška veikla. Juk tokie pastatai yra kur kas daugiau nei gera vieta mieste, tai nėra tik kvadratiniai metrai, tai – istorija, bendruomenė, menas, pagaliau – tai galimybė keliauti laiku“, – sako verslininkai.
– Kaip nusprendėte pirkti butą Gedimino gatvėje, kuo jis sudomino? Kodėl būtent šis? Ar jis buvo kažkuo išskirtinis? Kaip jį atradote?
– Pastatas tai nėra tik statiškas statinys, jis atspindi žmogaus veiklą, gyvenimo būdą, idealus. Gedimino gatvėje 48 yra Edmundo Fryko 1929 metais suprojektuotas daugiabutis Pranui Gudavičiui, jis įkūnija progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir estetiką.
Kultūros paveldo departamentas šiam pastatui yra suteikęs statusą „Retas“, tokių pastatų yra vienetai. Fasadas – granitinio tinko, puoštas kaukėmis ir ornamentais, vienas ryškiausių „Art Deco“ pavyzdžių visoje Lietuvoje.
Daug Kaune statytų prabangių namų sovietmečiu buvo išdalyti žmonėms ir apartamentai buvo „susmulkinti“ į komunalinius butus. Nesuskaidyti ir neperplanuoti butai yra retenybė, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl, skelbimui pasirodžius vieną šeštadienį, jau sekmadienį pervedėme rankpinigius buvusiems savininkams.
– Gal žinote, kas tame bute gyveno seniau? Kokie autentiški elementai bute buvo?
– Yra daug neatsakytų klausimų, todėl dėl istorinių tyrimų kreipėmės į istoriką ir „Kaunas 2022“ komandos narį Arvydą Pakštalį. Jau žinome, kad pirmuosius 3–4 metus čia buvo įsikūręs Latvijos karo atašė Fricis Kocinšas, radome nuotrauką, kurioje jis prie derybų stalo su pačiu Stalinu, po tarnybos Kaune jis tapo Latvijos ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje. 1935–1939 metais čia veikė Kauno apskrities mokesčių inspekcija, dar tiksliai nežinoma, ar inspektorius dirbo, ar ir gyveno šiame objekte.
1979–1989 metais rezidavo gydytojas-karininkas Piotras Šoichetas Haimovičius su šeima, vėliau jie išvyko į Izraelį, o nuo 1989 iki 2017 metų čia gyveno mokslininkų – medikų Miliukų šeima. Su ponia Alge-Leonora ir ponu Vytautu-Juozu palaikome artimus ryšius iki šiol, jie prisideda prie šio pastato istorijos „lukštenimo“.
Beje, šio buto pardavimo procesas vertas atskiro straipsnio, koks ypatingas gali būti pardavėjų ir pirkėjų santykis, koks abipusiškai malonus procesas. Paminėsime vieną detalę – pardavėjai mums „ištaisė“ prabangius pietus savo didžiojoje svetainėje.
– Koks jausmas apima, kai pirmą kartą praveri tokio buto duris ir užeini vidun?
– Pirmiausia jautiesi kaip filme, nes panašių apartamentų esame matę prancūzų, amerikiečių ir vokiečių filmuose. Aukštos lubos, plačios erdvės, estetinė vienovė, durys, langai, integruotos spintos, plytelės, parketas – viskas tarpusavy suderinta.
Kai pirmą kartą užėjome į šį butą, pamanėme, kad mus pasitinka Amerikos lietuvių šeima. Iš tiesų racionaliai išplanuotose ir apgalvotose erdvėse galima susitelkti į kūrybą, darbą ir bendravimą kaip niekur kitur. Mes taip jaučiamės kas kartą, užėję į šį namą.
– Šiuo metu vysta restauracijos darbai? Ką konkrečiai darote, kaip butas pasikeis po to?
– Kadangi kalbame apie Kauno miesto veidui svarbų pastatą, visų pirma skyrėme nemažai laiko žinių gilinimui ir diskusijoms su įvairiais architektais, architektūrologais, menininkais ir bendruomene. Jau atlikti polichrominiai tyrimai, atrastos „Art Deco“ sienų dekoro juostos, grąžinti ir sumontuoti autentiškos išvaizdos radiatoriai, restauruotos langų žalvarinės furnitūros.
Restauracijos tikslas – grąžinti butą į pirminę būklę. Taip pat į pabaigą ir viso pastato fasado restauracijos darbai. Šiferinį namo stogą keičia tarpukariui būdinga metalinė skarda.
Butą restauruojame tik su specialistų pagalba. Išlaikome visą esamą autentiką, funkcionalų ir šiam laikmečiui pritaikomą kambarių išplanavimą, restauruojame duris, parketą, ketinę kriauklę, šaltspintę, sienų ir grindų plyteles, vidinius patalpų švieslangius ir net unikalias tarnaitės kambario susilankstančias duris, o, pasinaudoję polichrominiais tyrimas, kuriuos atliko Verutė Trečiokienė (dirbusi su tokiais objektais kaip Kauno filharmonija, M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Maironio muziejus), nustatėme pirminius autentiškus dažų atspalvius.
Taip pat atrastos unikalios „Art Deco“ sienų dekoro juostos, kurios šiam objektui suteikia išskirtinę vertę. Net Kultūros paveldo departamentas nežinojo, kad šiame objekte po daugybe, kai kur net septyniais dažų sluoksniais slepiasi tokie kultūros klodai. Sieksime, kad šie dekorai būtų įtraukti į paveldą ir prieinami visuomenei.
– Šiuo būstu jūs jau leidote naudotis renginių organizatoriams, o kokie ateities planai, kokią jo viziją matote, kas jame vyks, o gal – gyvens? Kokie renginiai jau įvyko?
– Atvėrus duris visuomenei ir dėl šio objekto susipažįstant su gausybe įdomių žmonių ir savo srities specialistų, kas kartą yra gryninamas šio apartamento tikslas.
Su nekantrumu laukiame restauracijos pabaigos ir dar nežinome, kur nuves šio objekto tikslo paieškos.
– Kuo naudinga tokia investicija, jei kalbėtume apie verslą? Ar esate ir daugiau investavę į paveldosaugos objektus? Ar yra sudėtinga juos restauruoti? Lietuvoje vis dar populiari nuomonė, kad paveldosaugininkai yra tam tikra prasme grasintojai ir baudėjai?
– Iš šios investicijos į paveldą ir kultūrą nesiekiame tipinės trumpalaikės grąžos, priešingai – aktuali ne finansinė grąža, o kiek ilgalaikė grąža, savirealizacija ir moralinė nauda.
Dėl didelio susidomėjimo šiuo projektu praėjusį mėnesį investavome į dar vieną, šiek tiek didesnį 1928 m. paveldinį apartamentą, esantį Vytauto pr. 58 Kaune, kuriame susipina keletas itin aktualių temų: tarpukario modernizmas ir žydų kultūra tarpukario Lietuvoje.
Kalbant apie paveldosaugininkus, žinome, kad iš dalies nusistovėjęs išankstinis neigiamas kai kurių žmonių požiūris, bet egzistuoja ir paveldosaugininkų išankstinis neigiamas požiūris į namų savininkus.
Kadangi paveldosaugininkai yra išlaikomi iš valstybės mokesčių mokėtojų lėšų ir jų veikla susitelkusi į asmenų ar įmonių valdomą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pirmiausia paveldosaugininkai turi atlikti savo darbus nepriekaištingai, profesionaliai ir su šypsena. Toks mūsų nuoširdus pastebėjimas. Kadangi mūsų tikslas yra restauruoti, atkurti ir išlaikyti autentiką, didžioji dalis mūsų patirčių yra teigiamos.
– 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Galbūt tai – ir erdvės šio projekto renginiams?
– Rugsėjo mėnesį čia vyko vienas iš „Kaunas 2022“ renginių – didžiausią pasaulio antklodę sukurti siekiančio projekto „Antklodė Europai“ pristatymas. Taip pat ketiname pasidalyti restauracijos ir paveldinių objektų tvarkymo patirtimi su kitų Kauno pastatų bendruomenėmis, tikimės, kad mūsų patirtis ir rekomendacijos paspartins tam tikrus procesus. Jau kalbamės su „Ekskursas“ komanda ir tikimės iš karto po restauracijos pakviesti visus norinčius apžiūrėti unikalų 1929 metų apartamentą.
