Neseniai J.Šeduikytė koncertavo Kauno rajone, Garliavoje, taip prisijungdama prie „Kaunas 2022“ projekto „Kultūra į kiemus“.
„Tada supratau, kaip esu pasiilgusi plojimų“, – po koncerto, vykusio viename ir Garliavos kiemų, sakė J.Šeduikytė.
– Jurga, kodėl prisijungėte prie „Kaunas 2022“ ambasadorių komandos ir ką jums tai reiškia?
– Nelabai žinau, kaip tai nutiko, bet dažniausiai būna taip: kai vyksta geri dalykai, jie nutinka savaime. Susipažinus, susidraugavus. Viskas prasidėjo nuo projekto „Kultūra į kiemus“, kai mane pakvietė dalyvauti.
Nors per karantiną koncertų nėra, mes jau turėjome ketvirtą iš eilės, nepažeidžiant karantino reikalavimų. Vieną iš jų surengiau savo balkone, kaimynams. Kitas įvyko tuščioje Kotrynos bažnyčioje, bet sutraukė daugiau nei 60 tūkstančių žiūrovų, stebėjusių koncertą internetu.
Esu naujovių ir iššūkių mėgėja, man gera, kad gyvenimas tarsi pats man juos dovanoja. Aš tik turiu sutikti, keliauti ir daryti.
– Kiek artimas yra jums Kaunas? Ir kuo?
– Kaunas man atrodo mistinis miestas. Vilnius, kur aš dirbu, gyvenu asocijuojasi su pareigomis, su kasdiene veikla, todėl čia mažiau pastebiu tai, kas vyksta. Tuo tarpu į Kauną aš dažniausiai važiuoju ilsėtis, nes čia turiu daug pažįstamų, čia yra žmonių, kurie yra mano gyvenimo mokytojai. Būna gyvenime žmonių, už kuriuos esi dėkingas, kuriuos sutikęs jautiesi daugiau nei buvai iki tol. Tad tokie žmonės ir yra Kaune.
Labai palaikau kartais ironišką, kartais rungtyniaujantį bendravimą tarp Kauno ir Vilniaus. Toks bendravimas virsta kūrybiškais projektais. Man gražu, kad miestai kalbasi. Palaikau Vilnių, būdama ir kurdama čia, bet Kaunas man irgi yra svarbus miestas.
– Kas Kaune yra saviausia?
– Šis miestas man asocijuojasi su žmonėmis, mano draugystė su juo yra per žmones.
Vienas iš tokių pavyzdžių – pažintis su Kęstučiu Navaku. Vieną dieną pradėjau rašyti scenarijų savo animaciniam filmui „Mora Mora“, prie kurio dabar dirbame. Tada pagalvojau, kaip aš, tokia neapsišvietus, rašysiu? Panorau pakalbinti poetą, rašytoją. Taip atsiminiau pažintį su Kęstučiu. Buvome susitikę vienoje iš švenčių, jis ten, pamenu, šoko ir šokdino damas. Man labai įsiminė, pasirodė toks laisvas žmogus.
Tad paskambinau Kęstučiui ir įsiprašiau į svečius. Mes sėdėjome ir kalbėjomės. Papasakojo jis man apie gyvenimą. Apie rašymą ne, nes, sakė jis, ką aš tau galiu patarti? Sėsk ir rašyk. Bet ta pažintis buvo unikali. Mes abu iš šio susitikimo kažką išsinešėm. Apsikeitėme ir kūryba – aš gavau iš jo knygų, o jam padovanojau savo kompaktinių ir vinilinių plokštelių.
Jo kūryboje, knygose yra sakinių, kurie tave kerta žaibu. Negali nedėkoti dangui už tokį susitikimą. Žinia apie K.Navako mirtį man buvo labai skaudi. Daina pagal jo eilėraštį „Gama“ bus ir naujame mano albume, kuris pasirodys gegužės pabaigoje. Tarsi mano padėka už pažintį.
Su Kaunu susiję ir daugiau pažinčių, kurios išjudina mano vidų ir veda į priekį.
– Jūsų nuomone, kuo miestui ir visai valstybei yra svarbus Europos kultūros sostinės titulas?
– Manau, kad tai yra proga susikaupti ir padaryti viską, kas įmanoma geriausio per trumpą laiką. Tai puiki galimybė susijungti skirtingiems sluoksniams, skirtingų sferų atstovams. Pajusti bendrumą. Labai linkiu bendrumo jausmo – kad jis pasklistų visur, kad žmonės jaustųsi svarbia miesto dalimi.
Ericho Fromo knygoje perskaičiau labai gražius žodžius, kurie nuėmė mano pačios vidinę įtampą: meilė yra menas, ir jos reikia mokytis įsisavinant teoriją, praktiškai įgyvendinant ir pasiekiant tam tikrą meistriškumą. Panašiai aš manau ir kalbant apie kultūrą, meną. Kol mes esame savame darže, galvojame tik apie save, o gyvenimas tada gali pasirodyti pakankamai sudėtingas. Bet kai mes iš savo daržo išeiname pas kaimyną, pasakom „labas“, tada prasideda ryšys.
Dar Fromas sako, kad objektas meilei yra nesvarbus ir kad meilė yra jausmas, kurio reikia mokytis. Kai tu jo išmoksti, myli ne vieną žmogų, kuri pasirinkai, o tiesiog myli. Viską – nuo savęs iki gyvenimo ir kito žmogaus. Toks jausmas turėtų sklisti ir po visą miestą. O kiek mes kiekvienas galime prie to prisidėti? Galime, kiekvienas savaip. Bet nereikia iš žmonių reikalauti per daug. Duoną iškepti galima ir dedant grūdą prie grūdo.
– Ką jums pačiai reiškia žodis kultūra?
– Tai – sluoksniuotas pyragas. Bendrai pavadinus, kultūra yra pridėtinė kasdienybės vertė. Bendravimo kultūra yra lygiai taip pat svarbi, socialinis žmogaus gyvenimas.
Antras bruožas: žmogaus veiksmo – vidinio arba išorinio – rezultatas. Visas neigiamas emocijas ir jausmus žmogus gali savo veiksmu transformuoti į kūrybinę medžiagą. Spręsdamas savo vidinę problemą, jis padaro veiksmą, kuris gali tapti kultūros apraiška.
Aš manau, kad kultūra yra nerašyta sfera, niekada neįvardinta ir visą laiką tvyranti tarp mūsų. Ji yra žmogaus vilties, tikėjimo ir judėjimo pirmyn pagrindas. Į ją mes galime atsiremti, kai sunku. Tai yra kažkas daugiau, kažkas virš buities ir kasdienybės. Tai juodai baltą gyvenimą užlieja spalvomis.
Aš manau, kad kultūra yra nerašyta sfera, niekada neįvardinta ir visą laiką tvyranti tarp mūsų.
– Karantino metu uždrausti renginiai ir keista pajusti, kaip iš tiesų esi pailgęs koncertų, teatro, parodų.
– Tad už tai ačiū karantinui. Už tam tikrus mažus dalykus mes tikrai galime jam padėkoti. Dabar, jų neturėdami, vertiname, kiek tai yra svarbu. Dovanos, kurias atneša gyvas bendravimas, yra tai, dėl ko mes norime gyventi.
Aš taip pat jaučiu poreikį bendrauti gyvai, laukiu, kada viskas atsidarys. Gyvas bendravimas man reikalingas kaip oras, kaip vanduo.
Esu įpratusi laikytis atsargumo, nes kalbama, kad gali būti antroji viruso banga. Todėl reikia būti sąmoningiems. Manau, kad dabar žmonės tampa labiau sąmoningi, jie iš naujo supranta savo vertybes, įvertina, ko neturi. Dabar pastebime tai, kas anksčiau per darbų gausybę praslysdavo pro akis.
Neseniai, kai pati jaučiau nerimą, prašiau patarimo vieno protingo žmogaus. Jis sako: lėtink tempą. Kokį tempą? Juk jokių renginių nėra, kaip tą tempą dar sulėtinti? Tik paskui supratau, kad jis kalbėjo apie vidinį tempą, kuris net ir sustojus iš inercijos juda toliau ir kelia nerimą.
Rytiečiai sako, kad mintis reikia stebėti, suprasti jas, paleisti neužlaikant nė vienos jų. Nes viena mintis prišaukia kitą ir netrukus pastebi, kad jose esi paniręs iki pat kaklo. Mokausi to.
Mes ne šiaip sau turime kūną. Jis turi išnaudoti savo galimybes: tiek pojūčių, tiek bendravimo. Bendraudami mes vienas kitą tobuliname, nes vienas tu gali tobulėti tik iki tam tikros ribos. Bet jei nori eiti toliau, tau reikia kito, su kuriuo mokytumeisi dalintis.
– Ko pati pasiilgot labiausiai?
– Aiškumo. Man nepatinka nežinia. Man trūksta nuraminimo, nes visi esame išgąsdinti. Norint suvaldyti situaciją ir skatinti atsargumą gal ir padeda, kai žmonės išgąsdinami, bet taip pat reikia ir tai sušvelninančių aplinkybių. Nuraminti gali ir menas, kultūra, ypatingai muzika. Dabar ypač jaučiu, kaip ramina klasikinė muzika.
Pasiilgau ramaus jausmo vaikštinėti kur nori ir daryti ką nori. Nueiti į kavinę kavos, be pirštinių. Bet esu sąmoninga, todėl saugau kitus ir save, mokau to ir savo sūnų. Gal susiformavus atsargumo įpročiams ir karantino reikalavimai greičiau sušvelnės? Tik netapkime per daug atsargūs ir išsaugokime tarpusavio bendražmogišką šilumą.
Pasiilgau paprasto gyvenimo, paprastų smulkmenų. Ir koncertų, žinoma. Virš galvos kabo finansinis klausimas, kaip reikės išgyventi. Mūsų veiklą vadina pramogų sfera, mes ją atnaujinti galėsime vėliausiai. Abejočiau, ar ją reiktų vadinti pramoga, nes koncertai, teatras yra ir svarbi psichologinės sveikatos dalis, padedanti pajusti bendrumo jausmą, kurio dabar taip trūksta. Galima ieškoti ir rasti tam kitą prieinamą saugią formą, ką ir bandome su komanda daryti. Bet palaikymo ir aiškumo labia trūksta. Esame palikti nežinioje ir tai išmuša pagrindą iš po kojų.
Įvairios idėjos dabar ateina į galvą. Išeities, išeičių bandau ieškoti net ir sunkiausiose situacijose, į dabartinį laiką žiūrėdama kaip į galimybę. Tikiu, kad pasaulis yra aplink mus esanti iliuzija ir kad mes jį kuriame patys. Savo įsivaizdavimu, savo matymu, baimėmis ar pasitikėjimu. Viskas priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo požiūrio.
