Daug dėmesio auditorijos įsitraukimui savo darbe skiriantis amerikietis po paskaitos apie naujus meno programų planavimo būdus sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo patirtį ir JAV vyraujančias tendencijas, taip pat padiskutavo apie tai, kokius konkrečius žingsnius naujos kokybės link galima žengti čia, Kaune.
– Sveiki atvykę į Kauną! Kadangi lankotės čia „Kaunas 2022“ komandos kvietimu, pradėkime nuo jūsų požiūrio į Europos kultūros sostinių idėją apskritai.
– Taip, aš pirmąkart Lietuvoje, taigi esu naujokas jūsų bendruomenėje. Naujokas ir Europos kultūros sostinėse – apie idėją girdėjęs esu, bet JAV nieko panašaus nėra. Manau, tai puiki programa, suteikianti miestui galimybę sutelkti visas jėgas vystymuisi ir identiteto kūrimui. Norėčiau, kad tokia programa veiktų ir valstijose.
Kaunas, manau, turi šansą savo bendruomenei suteikti daugiau galimybių atskleisti kūrybiškumą. Skatinčiau komandą jau dabar pradėti auginti tą kūrybinį raumenį ir nebijoti užimti lyderio poziciją. Tai nebūtinai reiškia, kad turite kliautis užsienio specialistais – kaip tik, prasmingiau vystyti tai, ką turite čia. Žinau, tai sunku, nes kiekvienoje bendruomenėje yra tokių kultūros įstaigų vadovų, kurie nemano, kad jiems reikia pagalbos. Taigi, manau, didžiausias „Kaunas 2022“ iššūkis – sutelkti kultūros bendruomenę mokymosi procesui.
– Daug meno ir kultūros institucijų Lietuvoje ir regione yra visiškai išlaikomos valstybės, taigi jų darbuotojai dažnai nemato prasmės labiau stengtis. Ar turite darbo su tokiomis organizacijomis patirties?
– Kai nėra motyvacijos rizikuoti, antreprenerystės kultūrą organizacijoje sukurti labai sunku. Išties, kam stengtis, jei jau yra biudžetas kitiems metams? JAV, beje, daugelis kaip tik norėtų daugiau valstybės paramos, ir tam yra rimtų argumentų. Visgi mūsų antreprenerystės ekosistema – labai konkurencinga. Tai turi prasmės. Jei, pavyzdžiui, sukursi gerą spektaklį ir jis pateks į Brodvėjų, tavo teatras uždirbs milijonus.
Visi supranta, kad negali per daug atsipalaiduoti ir nuolat remtis tomis pačiomis formulėmis. Pasaulis keičiasi tokiu pačiu greičiu, nesvarbu, esi Londone ar Kaune. Keičiasi visuomenė ir jos skonis menui. Pastarasis keliauja šviesos greičiu, to nesustabdysi. Taigi ir aplinka, supanti institucijas, keičiasi itin greitai.
Tarkime, jauniems žmonėms būtina vizualinė stimuliacija. Visuomenės skonis krypsta link tarpdiscipliniškumo, kūrinių, jungiančių šokį, muziką ir kitus menus. Tai vyksta televizijoje, ir būtent ji, realybės šou, gasdina kūrėjus ir kuratorius. Įsijunkite „X Factor“ – šiek tiek hiphopo, operos, klounų… Tikras varjetė. Žmonėms tai patinka ir jie nesigilina, kaip tai vadinasi. Žanrai nebesvarbūs. O institucijos, tuo tarpu, rūpinasi itin siauromis meno nišomis. Taigi tarp jų ir visuomenės gilėja takoskyra. Visgi daugelis kuratorių ir kitų kultūros darbuotojų nuoširdžiai nori išlikti reikalingi, taigi galėčiau tik palinkėti, kad jie nebijotų rizikuoti ir keistis.
– Ar ateityje bus vietos tradiciniams teatrams ar koncertų salėms?
– Be jokios abejonės. Nemanau, kad reikia rinktis tarp klasikinės ir šiuolaikinės kultūros. Atvirkščiai, švęskime istoriją. Teatrui visuomet reikės Šekspyro, tik jis bus šiuolaikiškai interpretuotas.
Žinote, apmaudu, kad JAV mokyklose beveik nebeliko meno istorijos. Suaugę žmonės baigia koledžus ir iš esmės nieko nežino apie meną.
– Matyt, tai reiškia, kad edukatoriaus rolės turi imtis kultūros institucijos?
– Vis dažniau. Ir tai – kontroversiška. Kai kurie profesionalai tiki, kad meno nereikia aiškinti, jis turi kalbėti už save. Visiškai su tuo nesutinku. Jei žiūrovai ar klausytojai neturi patirties, jiems reikia padėti. Paaiškinti, kuo vienas ar kitas pasirodymas išskirtinis, į ką atkreipti dėmesį. Sakyčiau, institucijos netgi turi pareigą padėti publikai įvertinti tai, ką jos pristato.
Šioje srityje esu atlikęs nemažai rinkos tyrimų. Pavyzdžiui, teatrai naudoja daug resursų tam, kad po spektaklių įvyktų diskusijos – čia pat, teatre. Visgi tyrimai rodo, kad žmonės apie tai, ką matė teatre, daug mieliau šneka… eidami namo. Vadinasi, pagalbos jiems reikia būtent šioje vietoje. Galbūt maketuojant programėlę reikėtų įtraukti keletą klausimų, kuriuos žiūrovai galėtų užduoti vienas kitam?
– Kiek jūsų tyrimuose svarbūs socialiniai tinklai?
– Mūsų kompanija siūlo programą – įrankį, kuris padeda įstaigoms pačioms tyrinėti savo ir analogiškų kompanijų duomenis. Rezultatai ten kalba patys už save. Jaunesnioji publikos dalis nuo telefonų neatplėšiama, kito būdo juos pasiekti praktiškai nėra. Beje, ir vidutinio amžiaus žmonės jau visiškai drąsiai perka bilietus į renginius mobiliuosiuose telefonuose. Vadinasi, savo tinklapį pritaikyti telefonams yra ne prabanga, o būtinybė.
Jau kuriamos ir pjesės, kurių veiksmas vyksta tai feisbuke, tai scenoje. Ši tendencija provokuoja, trina ribą tarp fantazijos ir realybės. O tarp jų laviruoti jauniems žmonėms labai patinka.
– Pakalbėkime apie rėmimą. Kaip kalbėti su verslininkais, kad jie matytų investicijų į kultūrą prasmę?
– O, egzistuoja labai daug požiūrių. Kai kurios korporacijos, pavyzdžiui, skatina savo darbuotojus savanoriauti kultūros institucijose, už tai jiems suteikia laisvadienių. Tai padeda vystyti lyderystės įgūdžius, ypač jauniems darbuotojams. Žinoma, dažnai pasitaiko ir tiesiog rinkodara pagrįsto rėmimo „iš išskaičiavimo“, tai yra, kompanijai įdomu tai, kiek ir kaip ji bus pristatyta. Filantropai tiesiog dovanoja lėšas, neretai JAV jie tai daro užsisakydami staliuką gala vakarienių metu. Visgi JAV kultūros įstaigų biudžetuose tai nesudaro žymios dalies. Iš esmės filantropija užsiima tik itin didelės įmonės.
– Kaip manote, ar mažesnės irgi turėtų?
– Kai kuriose JAV bendruomenėse veikia konsoliduoti korporatyvinio rėmimo fondai. Vieną metų ketvirtį įstaigoms ir organizacijoms neleidžiama individualiai kreiptis dėl rėmimo, o įmonės tuo metu perveda lėšų į centrinį fondą, kuris vėliau proporcingai išdalinamas. Kai kurioms kompanijoms tai padeda išlaikyti gerą įvaizdį ir „užsidėti varnelę“, likusią metų dalį jos nieko neberemia. Visgi ne visoms kultūros įstaigoms ir organizacijoms tai patinka, nes principas demokratiškas – reikia dalintis! Didieji žaidėjai paprastai tiki, kad kreipdamiesi individualiai pasiektų daugiau.
Taigi manau, kad mažiems verslams kultūra remti sudėtingiau, nebent jie tame mato tiesioginę naudą. Norėčiau išgirsti apie daugiau atvejų, kai tą naudą aktyviai padeda kurti pačios kultūros įstaigos. JAV, pavyzdžiui, kai kurie džiazo orkestrai korporacijų darbuotojus moko improvizacijos ir darbo komandoje. Teatro žmonės gi biurų darbuotojams dėsto scenos iškalbą, šokėjai moko stovėsenos. Praktiška, tiesa? Visgi tai kol kas tėra išimtys, iki šiol santykis tarp verslo ir kultūros yra „prašau, prašau, duokit pinigų, nupirkit bilietų“. O aš siūlau pagalvoti apie tai, kaip kultūra gali padėti verslui tapti sėkmingesniu.
– Pabaigai – apie žiniasklaidą ir jos, kaip tarpininko, vaidmenį kultūros institucijų ir auditorijos santykiuose. Kas turėtų rūpintis meno žurnalistikos, kritikos kokybės lygiu?
– Valstijose žurnalistikos lygis apskritai kritęs ir krenta toliau. Manau, tai, kad trūksta gero kritinio požiūrio, yra grėsmė meno sektoriui. Žiniasklaida, kaip auditorijos įsitraukimo stimuliatorius, čia vaidina esminę role. Kaip iš naujo sukurti kritikos lauką? Meno, kultūros organizacijos yra subjektyvios – visi nori teigiamų atsiliepimų. Visgi ir neigiami yra labai svarbūs tam, kaip visuomenė apskritai supranta meną. Atsiliepimai žadina apetitą, žmonėms įdomu, ką apie vieną ar kitą kūrinį, veiksmą, spektaklį mano kiti žmonės. Tad teatrai, manau, turėtų žiūrovams po spektaklio išsiųsti bent po dvi recenzijas – ne vieną, daugiau, nes nėra vienos teisingos nuomonės.
Manau, kritikos žanro atkūrimas galėtų būti viena „Kaunas 2022“ krypčių. Tuo suinteresuotos turėtų būti ir institucijos. Gal net reikėtų kviestis kritikus iš užsienio, kad jie patirtimi pasidalintų su jaunais žurnalistais?
