J.Urbonavičiūtė interpretacijai nusprendė pasitelkti vaidinamuosius laimės hormonus – dopaminą, seratoniną, endorfinus ir oksitociną. Taip pat savo piešiniais paaiškino, kaip juos pasigaminti. Kiekvienam iš būdų autorė skyrė po skulptūros dalį, taip paversdama „K-Totem“ priminimu apie taip, kaip lengvai pasigaminti laimės.
Daugiafunkcinė erdvinė skulptūra „K-Totem“ šiemet tapo vietos kūrėjų – grafikos dizainerių ir iliustratorių – saviraiškos erdve. Skulptūros idėja kilo kultūriškai bendradarbiaujant dviem UNESCO Dizaino miestų tinklo nariams – Kortreikui (Belgija) ir Kaunui. Kortreikas, 2030 m. siekiantis tapti Europos kultūros sostine, trimatę „K“ raidės skulptūrą padovanojo Kaunui.
„Kai su manimi susisiekė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovai ir pasiūlė šį darbą, jo tema buvo laimingas miestas. Vietoje to, kad pieščiau laimingus žmogeliukus ar patį miestą, kurdama eskizus, sugalvojau, kad pasirinksiu kitą būdą – tarsi receptą Kaunui, kaip paprastai pasigaminti laimės. Paėmiau keturis hormonus ir pradėjau ieškoti būdų, kaip jų galima pasigaminti“, – sakė menininkė.
Kūrėja suvedė asociacijas. Pavyzdžiui, dopaminą išsiskirti paskatina įsimylėjimas, maistas, oksitociną – fizinis prisilietimas prie kito žmogaus ar gyvūno, seratoninas išsiskiria leidžiant laiką saulėje, būnant gamtoje, endorfinai – sportuojant.
„Viskas labai gerai susijungė, taip pat – ir spalvos. Norėjau, kad tai būtų linksmesnis objektas mieste lapkričio mėnesį, kuris trauktų dėmesį ir dar būtų praktiškas žmonėms“, – sakė J.Urbonavičiūtė.
– Juste, ar jums yra tekę kurti laimės tema?
– Taip, ir dažnai. Mano pačios asmeninis stilius yra su laimingomis spalvomis. Dažnai užsikabinu už laimės temos.
– Kuo šis darbas Kaune jums buvo įdomus?
– Jis išskirtinis vien tuo, kad niekada nesu kūrusi 3D skulptūrai. Sutikau imtis šio projekto, nes man pačiai jis buvo iššūkis, norėjau savo darbus matyti ne tik ant popieriaus, ne tik kompiuterio ekrane, bet ir ant didesnio objekto. Antroji priežastis: aš labai mėgstu Kauną, todėl man buvo smagu savo darbą skirti Kaunui.
Kaune lankausi rečiau, nei norėčiau. Noriu čia sugrįžti, aplankyti visus muziejus, kuriuos lankiau dar būdama mokinė. Man labai patinka Kauno architektūra. Kaunas su savo tarpukario architektūra atrodo tarsi kitas pasaulis, tarsi užsienis. Kaunas yra miestas, kuris turi savo dvasią.
O ši skulptūra išties puošia Kauną – tai gražus dviejų miestų projektas, miestų draugystė. Labai smagu, kai apskritai yra tokie projektai menininkams, kurie gali pasireikšti ir prisidėti prie miesto puošimo.
– Kaip įvardintumėt savo kūrybos braižą?
– Man sunku apibrėžti, sunku save įstatyti į rėmus. Galbūt sakyčiau, kad mano braižas šiek tiek juokingas, spalvingas, naivus. Esminis momentas kūryboje man yra spalvos. Jos – kaip variklis – įkvepia eksperimentuoti ir kurti toliau. Būna, kad gatvėje pamatau spalvų derinį ir iš to gimsta piešinys.
– Kaip per laiką keitėsi jūsų kūrybos stilius?
– Kuriu jau beveik 10 metų. Pradėjau nuo juodų linijų, nuo paprastų linijinių piešinių. Bet vienu metu nusprendžiau, kad būtų smagu piešti. Tada nuėjau į parduotuvę, nusipirkau dažus tų spalvų, kurios man labiausiai patiko – tai buvo rožinė, žydra ir violetinė. Taip ir pradėjau. Šios spalvos liko per visus metus ir jos nesikeitė. Tik spalvų paletėje jų atsirado dar daugiau. Einant metams gal keičiasi temos – tai priklauso nuo to, ką veikiu aš pati, kaip jaučiuosi ir taip toliau.
– Kas jums pačiai yra laimingas miestas?
– Galvojau apie tai, kai buvau pradėjusi piešti eskizus ir dar nebuvo laimės hormonų idėjos. Man svarbiausia, kad mieste būtų gamtos, kad žmonės galėtų užsiimti patinkančiomis veiklomis – ar tai būtų vaikščiojimas, ar važinėjimas dviračiu, ar kitos sportinės veiklos. Taip pat kad miestas būtų tam pritaikytas. Be to, kad visi žmonės – jauni ar seni – galėtų patogiai naudotis ir džiaugtis miestu.
