Būdama trimetė J.Zarchi, padedant žydų gelbėtojams, pabėgo iš geto ir taip išvengė mirties, o jos šeimos istorija, prasidėjusi Vokietijoje, galiausiai atvedė iki tolimojo Tadžikistano medvilnės laukų. Tai – Julijanos ir jos mamos tremties šalis.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriams apie savo šeimą pasakojusi J.Zarchi sako, kad jos šeimos likimą paženklino du praėjusiojo amžiaus režimai – nacizmas ir stalinizmas. Jos artimiausi šeimos nariai, išskyrus mamą, buvo nužudyti.
„Visus nužudė naciai. Per tris kartus. Tiek maždaug buvo žudymų, – kalbėjo moteris. – Niekur nerandu savo giminaičių iš tėvo pusės, o į senatvę norisi ryšio. Nerandu nė vieno. O juk buvo didelė šeima, reta pavardė. Senelis, senelio broliai, seserys, daug vaikų“.
Julijana gimė 1938 metais Kaune, Ukmergės žydo Maušos Zarchi ir vokietės Gertos Terezijos Urchs iš Diuseldorfo prie Reino šeimoje. Jos tėvai susipažino šiame mieste, o susituokti atvyko į Lietuvą. Tai buvo 1934-ieji metai, mat Hitlerio Vokietijoje santuoka tarp žydo ir vokietės buvo neleidžiama.
,,Civilinės metrikacijos tuo metu nebuvo, todėl mano mama ėjo į sinagogą. Tai reiškė, kad ji tapo Lietuvos piliete ir žyde. Ji pasakojo, kad procesas buvo labai malonus. Reikėjo lipti į vandenį, ja rūpinosi. Bet tėvas baisiai pergyveno. Rabinas taip pat bijojo – jeigu krikščionys sužinos, kad čia krikščionė tampa žyde, Kaune gali prasidėti pogromai. Bet jie tai padarė, susituokė“, – kalbėjo Julijana.
Jauna šeima kurį laiką gyveno Vokietijoje, bet ten jautėsi nesaugiai, todėl atvyko į Kauną. Tačiau Julijanos mama visa laiką ilgėjosi savo tėvynės.
„Jai čia buvo viskas svetima, ji visą laiką verkė. Mano mama norėjo pagimdyti vaiką – kad turėtų ką nors sau. Aš buvau jos tėvynė“, – sakė moteris.
Mano mama norėjo pagimdyti vaiką – kad turėtų ką nors sau. Aš buvau jos tėvynė.
Vėliau čia apsigyveno ir Julijanos močiutė iš mamos pusės. Mergaitės tėtis dirbo trijų jidiš kalba leidžiamų laikraščių redakcijoje Vytauto prospekte.
Prasidėjus karui Julijanos tėtis išėjo į darbą sužinoti daugiau naujienų. Iš ten šeimai pranešė, kad frontas labai greitai juda, todėl su redakcija traukiasi į Rytus. Nors tuo metu Julijana buvo dar kūdikis, tačiau jau vėliau, kai ėmė domėtis savo šeimos istorija, ji išmoko ją tarsi pamoką, išnešiojo – lyg gyvenimą, sudėliojo iš mažiausių detalių.
Tačiau atmintyje atkurti to meto įvykiai suteikė daug skausmo – žinojimo, kiek daug išgyventi teko šeimai.
„Karas prasidėjo sekmadienį, iš ryto. O mes nežinojome, kaip vyks tas karas, kaip jis vystysis“, – sakė Julijana.
Išaušęs rytas buvo paskutinis, kada jos mama matė savo vyrą. Kaip vėliau sužinojo Julijana, tėtis iš tiesų išvažiavo į Ukmergę, kur drauge su kitais savo giminaičiais jį nužudė naciai.
„Išeidamas jis pasakė: jums vokiečiai nieko nepadarys. Nes kas ten žino, kad mama jau žydė? Mano tėvas gi žinojo, ką reiškia įstatymai, ir kad žydai turėjo būti nužudyti. Bet žydai iš vokiečių tautos nesitikėjo to, ką jie padarė“.
Be mamos ir močiutės Julijana praleido keletą mėnesių Kauno gete.
„Visur užimtose šalyse buvo skelbimai, kad pusiau žydai turi eiti į getą. Mano mama ir močiutė buvo labai išgąsdintos pirmųjų karo dienų. Lietuvoje, Kaune vis dėlto buvo labai daug žydų žudynių gatvėse, namuose. Tai baltaraiščiai. Jos galvojo, kad getas mane apgins nuo baisumų, nuo pavojingų žmonių. Kad ir už tvoros, bet ten bus saugiau. Buvo tokia nuomonė, kad getas apgins“, – pasakojo moteris.
Tačiau tąsyk nei mama, nei senele nežinojo, koks bus getas ir kad iš jo žydai bus žudyti, kad visų pirma prasidės valymai nuo nereikalingų žydų: senų žmonių, vaikų, moterų, nėščiųjų.
Išsigelbėti iš geto padėjo kaimynas, austras Pranas Vocelka. Tačiau, pasakojo Julijana, tam kad būtų išgelbėtas vienas žydas, reikėjo maždaug dešimties gelbėtojų.
„Reikėjo žinoti, kur tu juos nuvesi, kur paslėpsi. Taip sau išgelbėti neišeina. O Pranas Vocelka daug žmonių pažinojo. Jis pasakė: tegul maža Julijana eina su mano šeima į getą, o mes juos ištrauksim.
Kai prasidėjo geto baisumai, mama sakė, kad ji vos neišprotėjo. Vieną kartą gete buvo pasakyta, daugiau nei 500 žmonių reikia ypatingiems darbams, archyvuose ir panašiai. O tada juos iš karto nuvežė į ketvirtą fortą ir nužudė“, – kalbėjo J.Zarchi.
Kai prasidėjo geto baisumai, mama sakė, kad ji vos neišprotėjo.
Mama ir močiutė iš geto išgelbėtą mergaitę slėpė namuose nuo nacių iki pat tol, kol į Lietuvą atėjo sovietų kariuomenė. Julijanos močiutė mirė 1945 m. sausį.
„Aš prisimenu, kad po to visada miegojau su mama, o ji net ir miegodama mane laikė – ar už rankos, ar už kojos“, – sakė Julijana.
Tų pačių metų balandį sovietų kariuomenė Julijaną su mama ištrėmė į Tadžikistaną, nepakeliamame karštyje dirbti medvilnės laukuose.
„Beje, karas pasibaigė vagone, kai mus vežė į Tadžikistaną. Tai buvo gegužės mėnuo. Iš Kauno mus išvežė balandžio 26-ąją. Visą mėnesį važiavome. Vėliau sužinojau, kad ant mūsų tremties bylos buvo parašyta „amžinai“. O kas yra amžina? Nei jie amžini, nei aš amžina. Bet ten mintis gilesnė buvo, kad mūsų visos kartos turi ten likti“, – sakė pašnekovė.
Tremtyje, pasakojo Julijana, dėl savo vokiškos kilmės teko patirti ir smurto, ir nuoskaudų. „Kaip atrodo tie vokiečiai, ar jie su ragais?“ – tokį klausimą sako išgirdusi Julijana.
„O jei tavo kraujas skirtingas, o ką tu gali padaryti? Ką gali padaryti, jei esi žydas? Aš iš geto išėjau, išgelbėjo, o tada Tadžikistane buvau vadinama fašiste. Man į nugarą mėtė akmenis, mane skandino. Kodėl aš? Aš, kuri nukentėjau nuo nacių? Kodėl aš turiu atsakyti už jų nusikaltimus?“ – kalbėjo moteris, prisimindama savo vaikystę.
Julijanos mama dirbo trijuose darbuose, ji svetimame krašte nepritapo, nemokėjo kalbos ir neturėjo žinių apie žemės ūkį: „Ji dirbo įvairius darbus, pavyzdžiui, jai reikėjo nuo šakalų saugoti arbūzų ir melionų laukus. Sirgo, atsidūrė ligoninėje. Bet ji sugebėjo išlikti ir išsaugoti mane. Mes su mama toje šalyje niekada neturėjome pastogės. Iš pradžių buvo toks būstas iš molio, jame – mažas kambariukas, kuriame stovėjo tik lova. Vėliau gyvenome sandėliuke, kur prieš tai buvo laikomas arklys. Visą laiką neturėjome kur gyventi“.
Tremtyje Julijana su mama pragyveno net 17 metų, o medvilnės laukuose mergaitei teko dirbi nuo antros klasės.
Į Lietuvą šeima sugrįžo tik 1963 m. Julijanos mama niekuomet nenustojo ilgėtis gimtojo Diuseldorfo, kurio jau niekad nebepamatė.
Visas pokalbis su J.Zarchi – http://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-j-zarchi/
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.
Šimtmečius Kaune gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Tačiau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi?
Programoje numatyta įvairių projektų – nuo parodų, spektaklių iki istorinių leidinių. Bet pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį – susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Renkamos įvairių tautybių kauniečių istorijos pildo kolektyvinės Kauno miesto ir rajono atminties archyvą svetainėje www.atmintiesvietos.lt. Tai medžiaga tolimesniems bendruomeniniams, meniniams, edukaciniams ir moksliniams projektams, ieškantiems būdų pažinti, susigrąžinti ir įamžinti nublankusią daugiakultūrę vietos praeitį.
