Pasak S.Baturos, sutikdama tapti projekto „Kaunas 2022“ ambasadore ji norėjo prisidėti prie Kauno miesto kultūros lygio kilimo, visuomenės edukacijos ir panašių dalykų.
„Man tai atrodo labai prasminga, todėl ir noriu susieti ambasadorystės veiklą su savo kūryba, pareigomis akademinėje srityje – dirbu su studentais Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete.
Tačiau dabar motyvai šiek tiek pasikeitė, juos paveikė mus supantis pasaulis. Įvertindama tai, kas vyksta aplinkui, manau, kad kultūra visuomenei yra ypač svarbi“, – sakė S.Batura.
– Gebėjimas vertinti, analizuoti visada buvo svarbus, o kultūra – viena iš sričių, padedančių to mokytis. Gal tik per mažai tai pabrėžiama?
– Visiškai su tuo sutinku. Kalbėdama, bendraudama, vesdama paskaitas studentams visada pabrėžiu, kad, norėdami paskleisti tam tikrą informaciją, perteikti žinią, visų pirma turime išsiaiškinti viską, kas susiję su ta sritimi. Ir tai, kas mums patinka, ir tai, kas nepatinka. Turime gebėti padaryti ne tik mums aktualias, bet ir kitiems svarbias išvadas.
Apie tai kalbama labai mažai, bet būtent kultūra tiesiogiai ar netiesiogiai to moko. Net einant į parodą ar apžiūrint instaliaciją būtina susipažinti su tam tikra informacija: pasidomėti, kas sukūrė instaliaciją, kokia autoriaus pasaulėžiūra, kokie jo tikslai. Ir nepamiršti kelti klausimo, kodėl tai buvo sukurta. Man atrodo, šiandien tai labai svarbu.
– Kalbant apie jūsų veiklą Kaune, norisi paklausti, kokie pernai, o gal ir šiemet atlikti darbai jums pačiai buvo įsimintiniausi?
– Ypatingi metai. Ir pandemija, ir kiti dalykai daug ko iš manęs pareikalavo. Tai paveikė mano kūrybą. Viena vertus, mano veikla yra kūrybinė, kita vertus, dirbu su studentais. Per pandemiją vesdama jiems paskaitas pastebėjau tam tikrų kūrybiškumo protrūkių, pasikeitimų, kurie pasirodė unikalūs ir galintys pasireikšti tik specifinėje aplinkoje.
Teko atlikti nedidelį tyrimą apie studentų kūrybiškumo raišką pandemijos laikotarpiu, o vėliau, remiantis šiuo tyrimu, parašyti magistro darbą.
Minėtinas dar vienas projektas, susijęs su Kauno miesto atmintimi. Į mano rankas pateko tarpukario fotografų brolių Giedraičių archyvas.
Nuotraukas skaitmeninu, skenuoju, atlieku įvairiausius tyrinėjimus, renku informaciją ir bandau visa tai įprasminti. Dirbu su tuo, kas jau buvo tarsi prarasta ir staiga atsirado tam, kad galėtų išvysti dienos šviesą.
Reikia judėti į priekį mažais žingsneliais, sugalvoti sau nedidelių iššūkių, kuriuos įveikęs pajunti laisvę.
– Kas jums yra kūrybiškumas ir kiek jame yra disciplinos?
– Kūrybiškumas nėra bėgimas į priekį. Tai nuolatinis klausimas, ką aš galiu padaryti būtent dabar, kas ir kodėl man yra įdomu. Tenka nuolat judėti, tobulėti, įveikti ribas. Kai manęs klausia, ką daryti, kai nėra įkvėpimo kurti, pasidaliju savo patirtimi. Reikia kiekvieną dieną padaryti ką nors tokio, kas atrodo itin sunku. Tarsi nugalėti savo negebėjimą veikti. Psichologiškai. Visi žinome, koks tai jausmas. Bet kai nusprendi veikti, įgyji neįtikėtiną jėgą ir tikėjimą, kad dabar gali padaryti viską. Tai ir yra ta disciplina.
Reikia judėti į priekį mažais žingsneliais, sugalvoti sau nedidelių iššūkių, kuriuos įveikęs pajunti laisvę. Kūrybiškumas yra laisvė.
– Ar Kaunas, jūsų nuomone, kūrybiškas miestas?
– Be abejo, kūrybiškas. Štai važiavau Europos prospektu ir pastebėjau buvusio oro uosto teritorijoje pastatytą sieną. Vieną dieną ji buvo pilka, o kitą jau nudažyta geltona ir mėlyna spalvomis. Nesusigaudžiau, kada ir kas spėjo ją nudažyti. Tai darbas paprastų žmonių, kurie sugalvojo būtent taip išreikšti savo nuomonę. Tai nedidelės kūrybiškumo apraiškos, kurios visos kartu atskleidžia mūsų visuomenės gebėjimą kurti. Tokie dalykai labai daug reiškia.
– Esate fotografė, tad į ką jums labiausiai patinka nukreipti objektyvą?
– Mano darytose nuotraukose dažniausiai vaizduojami žmonės. Kalbant apie tai, į ką labiausiai mėgstu nukreipti objektyvą, galiu pasakyti, kad man patinka fotografuoti tai, kas įkvepia, mėgaujuosi ypatingu ryšiu, užsimezgančiu tarp manęs ir fotografuojamo žmogaus. Lyg kažkas viduje kliktelėtų. Tokie dalykai veikia kaip narkotikas, mane tai žavi.
Vis dėlto klausimas, ką man labiausiai patinka fotografuoti, yra vienas iš sudėtingiausių. Čia galima kelti ir kitą klausimą: kas yra svarbiau– procesas ar rezultatas? Visaip gali būti. Procesą lengviau stebėti ir suprasti, o rezultatas ne visada būna apčiuopiamas, kartais gali jį pajausti tik užsiimdamas kita veikla. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrą. Galbūt spektaklių ir parodų lankymas gydo žmogų geriau negu vaistai?
– Kalbant apie projekto „Kaunas 2022“ renginius, parodas ir kitą veiklą, norisi paklausti, ar jau kur nors lankėtės ir į ką atkreipėte didžiausią dėmesį?
– Norėčiau viską pamatyti. Kol kas atrodo, kad buvau visur, kur įmanoma, kur tik sugebėjau patekti. Ir turbūt ne aš viena. Bendraudama su žmonėmis susidariau bendrą įspūdį, sužinojau jų nuomonę apie vykstančius renginius, ką juose galima pamatyti. Jau pačią pirmą atidarymo dieną buvo juntama bendrystė su miestu, žmonėmis. Tokios bendrystės nebuvo jokioje kitoje miesto šventėje. Tai kitas lygis.
Net tie, kurie anksčiau nesilankydavo parodose, dabar ateina ir susipažįsta su Williamo Kentridge’o kūryba, sužino, kas yra Yoko Ono, domisi modernizmo architektūra. Jie praplečia akiratį, o tai yra labai svarbu.
Tai, kas dabar vyksta Kaune, yra rezultatas kelerių metų darbo, atlikto Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine. Šiais metais galime matyti sunkaus darbo vaisius.
– Kas pasikeis pasibaigus Europos kultūros sostinės metams?
– Galima tik spėlioti. Manau, kad pasikeis požiūris į pačią kultūrą. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus pajus kultūrinės edukacijos naudą. Šis gėris jau perduodamas, dalijamas visuomenei.
