Kauno „Žalgiris“ yra neabejotinai vienas iš ryškiausių Kauno simbolių, todėl P.Jankūno prisijungimas prie „Kaunas 2022“ ambasadorių yra visiškai natūralus. Be to, krepšininko ryšys su Kaunu – ilgametis ir tvirtas.
P.Jankūnas gimė Kaune, treniravosi A.Sabonio krepšinio mokykloje, o profesionalo karjerą pradėjo Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje. 2003 metais jis debiutavo pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje, ir čia su vienerių metų pertrauka rungtyniauja jau 17 sezonų.
Nuo 2005 m. atstovauja Lietuvos rinktinei, su kuria yra iškovojęs Europos bronzą (2007 m.) ir sidabrą (2015 m.). Taip pat tapo pasaulio krepšinio čempionato bronzos medalininku (2010 m.). Šiemet P.Jankūnas pranešė, kad savo karjerą rinktinėje baigia.
– Priėmėte pasiūlymą būti „Kaunas 2022“ ambasadoriumi. Ką jums pačiam reiškia ambasadorystė tokiame – ne sporto, o kultūros – projekte?
– Sulaukiame daug kvietimų dalyvauti renginiuose, kažkam atstovauti. Kad Kaunas taps Europos kultūros sostine, labai smagu ir man pačiam. Kaip tikram kauniečiui, tai didžiulis įvykis. Bus daug įvairių renginių, įvykių, todėl man norisi šiame projekte būti.
– O Kaunas jūsų gyvenime? Bandėte pats sau žodžiais įvardinti savo ryšį su miestu?
– Net ir nežinau, kaip šį ryšį galima apibūdinti. Esu gimęs ir užaugęs Kaune, mokiausi Kaune, šeimą sukūriau taip pat Kaune, sportuoju ir dirbu Kaune. Žaidžiu pačioje geriausioje komandoje Lietuvoje – Kauno „Žalgiryje“.
Patys kauniečiai yra drąsūs, ryžtingi ir energingi žmonės. Be viso to, jie yra ambicingi ir siekiantys tikslų.
Kaunas ėmė žengti į priekį dideliais žingsniais. Visi miestiečiai, manau, teigiamai įvertino, kaip jis gražėja ir keičiasi. Kaunas eina teisinga kryptimi.
– „Mano pagrindinė ašis yra vertybės. Ištikimybė ir meilė „Žalgiriui“. Žaidėjai šiais laikais keičia klubus kas dvejus metus. Retas, kuris išbūna ilgiau 3–4 sezonų“, – taip sakė režisierius Rimvydas Čekavičius, pradėjęs kurti dokumentinį filmą apie jus. Kaip jūs pats įvardintumėt, kokios jūsų vertybės, būdo savybės nulėmė, kad tiek metų žaidžiate „Žalgiryje“? Turbūt tik meilės miestui ir komandai neužtenka?
– Manau, kad aš pats esu stabilus žmogus. Tai ir ištikimybė klubui, ištikimybė miestui, kuriame gyvenu visą gyvenimą.
Pasitikėjimas, ištikimybė – man visi šie dalykai yra svarbūs. Kalbant apie klubą ir mano santykius, buvo momentai, kai klubas man rodė pagarbą, o buvo momentai, kai aš ją rodžiau klubui.
Tai pamatiniai dalykai, vertybės, kuriomis padorus žmogus ir turėtų vadovautis.
– Rašoma, kad per savo karjerą sužaidėte jau daugiau nei 500 rungtynių...
– Nežinau. Niekada jų neskaičiavau. Nėra tai svarbus rodiklis. Pradžioje karjeros juk nepradėsi skaičiuoti, nes nežinai, nei kiek žaisi, nei kaip, kokiame lygyje.
– O kokias iš jų prisimenate? Kas yra jautrios akimirkos?
– Be abejo, yra rungtynių, kurios įstrigusios. Pirmame sezone, kai pralošėm Tel Avivo „Maccabi“ paskutiniu metimu, o galėjome papulti į Eurolygos finalo ketvertą... Tos rungtynės liks visam gyvenimui.
Arba 2010 metais, kai su Lietuvos rinktine žaidėme pasaulio čempionate ir laimėjome bronzą. Bet iki tos bronzos kelionė buvo įspūdinga. Buvo labai draugiškas ir geras kolektyvas, emocijos.
– Jūsų daug kas klausia, kodėl tiek metų žaidžiate „Žalgiryje“?
– Klausia. Ypač pastaraisiais metais. Dabar žmonės daugiau migruoja, keliauja, o mūsų profesijoje tai labai jaučiasi. Jauni žaidėjai – 18-19 metų – važiuoja žaisti į kitas komandas, į kitas šalis. Jie lengviau priima sprendimus išvažiuoti, pabandyti.
Mano laikais tokia migracija nebuvo labai didelė. Ir charakteris taip pat lėmė, kad žaidžiau vienam klube – man patinka būti Kaune, būti namie. „Žalgiris“ žaidė Eurolygoje – tai aukščiausias lygis Europoje. Daug dalykų susidėjo į visumą ir yra toks rezultatas.
– Kokie jūsų pomėgiai laisvu metu?
– Negaliu turėti ekstremalių pomėgių dėl savo profesijos. Turime sodybą Varėnos rajone, mėgstame ten su šeima nuvažiuoti, praleisti laiką gamtoje. Kai gyveni mieste, rungtynių daug ir rimtas labai didelis – norisi pailsėti nuo kasdieninio triukšmo.
