– Kai sulaukėte kvietimo tapti ambasadoriumi ir svarstėte, ar jį priimti, kas paskatino tai padaryti ir kokią žinutę – kaip ambasadorius – atsinešate?
– Visų pirma, man yra džiugu dėl mano gimtojo miesto ir apskritai – valstybės, nes Europos kultūros sostinė yra puiki arena mūsų menininkams, kūrėjams pristatyti save. Galimybė tai padaryti neišvykstant iš tėvynės, nes tam tikra prasme Kaunas ir visa Lietuva atsidurs platesniame dėmesio centre.
Nežinau, kiek aš galėsiu ir būsiu naudingas, bet kiek galėsiu – tikrai prisidėsiu prie idėjų populiarinimo. Kalbėjome apie keletą renginių, prie kurių galėčiau prisidėti vesdamas, pristatydamas juos ar tiesiog populiarindamas kultūros sostinės vardą. Malonu, kad man pasiūlė (tapti ambasadoriumi). Kaip kauniečiui, man tai labai svarbu.
Kitais metais, būčiau ambasadorius ar ne, esu numatęs daug kartų lankytis Kaune. Viskas dar nėra suplanuota, dar galėsime su šeima pagalvoti, kokiuose renginiuose, parodose ar akcijose lankytis.
Man, o tikiuosi, kad ir visiems žmonėms, tai bus galimybė iš naujo atrasti, kitaip pamatyti savo gimtąjį miestą. Aš pats, ypač iki pandemijos, Kaune lankiausi dažnai – ekskursijose ar renginiuose. Tiek su draugų kompanija, tiek su šeima. Kaunas yra vienintelis toks miestas – kito tokio su tarpukario modernistine architektūra, unikaliu miesto išplanavimu, viešomis erdvėmis Lietuvoje nėra.
– Jūsų nuomone, kas ir yra Kauno stiprioji pusė?
– Pradėkime, turbūt, nuo viduramžių, nuo vienos svarbiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilių, vėliau Kaunas buvo labai svarbus uostamiestis, kad ir kaip keistai dabar tai beskambėtų. Kaunas buvo vienas svarbiausių prekybinių miestų Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, nes yra Nemuno ir Neries santakoje, intensyvios laivybos ir prekybos miestas.
Vėliau Kaunas ir Gardinas buvo antri svarbiausi miestai Lietuvoje – po Vilniaus. Istoriškai žinome, kad jis svarbus iki tarpukario, o tarpukaris – tai milžiniškas ir, turbūt, pats svarbiausias puslapis Kauno istorijoje. Keliolika tūkstančių mūro pastatų, pastatytų per tokį laiką – iš esmės sukurtas naujas miestas, miesto sprendimas, gatvių tinklas, projektavimas ir visa kita.
Kaune dirbo talentingiausi architektai. Tad visą laiką Kaunas toks ir išliks – XX amžiaus pirmosios pusės pabaigos miestas. Unikalus ir liks per amžius. Vien architektūrine prasme, o kita vertus, Kaunas ir kauniečiai turi ir tam tikrą savitą charakterį, požiūrį į dalykus. Kauno veržlumas, Kauno aristokratija, inteligencija yra labai svarbūs Kauno identiteto dalykai.
Kalbant apie sovietmečio laikus, Kaunas yra Romo Kalantos miestas, Sąjūdžio miestas. Ir daugybė kitų dalykų.
Gal Kaune buvo tam tikras laikotarpis, kai miestas buvo sustingęs, bet tai, kaip jis atrodo dabar, kaip akivaizdžiai viskas atgiję – miestas gyvas, gausus žmonių.
– Žmonės iš miesto dažnai važiuoja į atokias vietas, ieško atokvėpio kaime. O kuo svarbi miesto kultūra ir miesto gyvenimas?
– Aš nesu artimas kaimui, nes gimiau Kaune, mano tėvai yra gimę ir augę Kaune. Niekada neturėjau kaime giminių ar senelių – jie irgi kauniečiai. Todėl mano gyvenimas yra miesto gyvenimas.
Kai persikėliau į Vilnių, pradėjau gyventi pačiame miesto centre. Manęs miestas nevargina, jis labiau įkvepia. Man norisi eiti į miestą.
– Jūsų gyvenime didelę dalį užima savanorystė, o ši veiklos kryptis yra svarbi ir „Kaunas 2022“ programoje, prie kurios kviečiami jungtis savanoriai. Ką jums pačiam suteikia savanorystė ir kaip ji į jūsų gyvenimą apskritai atėjo?
– Tai nėra karjera, kurią gali planuoti. Man ji visada spontaniška, kai tu pajunti – yra tam tikra situacija ir negali likti nuošalyje.
Kalbant apie Kauną – Europos kultūros sostinę, mano veikla taip pat bus savanoriška. Kiek manęs reikės, tiek stengsiuosi pagal galimybes prisidėti.
Nevadinčiau savęs ypatingu savanoriu, negaliu lygintis su žmonėmis, kurie tą daro kasdien – ką nors slaugo, rūpinasi. Esu labiau spontaniškas savanoris, kuris gali kartais prisidėti prie visuomenės, bet nelyginčiau savęs su tikraisiais savanoriais, kurie daugybę metų savanoriauja „Carite“, „Maltiečiuose“, „Raudonajame kryžiuje“, slaugos įstaigose.
O ką duoda savanorystė? Kitą veiklą, kuri kartais teikia net ir didesnį malonumą nei profesinė veikla. Ir nemažesnį pasitenkinimą. Kiekvienam tai turbūt yra skirtinga, kiekvienas tai daro dėl skirtingų priežasčių. Sudėtinga pasakyti, kodėl tu tampi savanoriu. Turbūt dėl to, kad pagalvoji, jei ne tu, tai kas kitas ar pan. Kai negali likti tam tikrų procesų nuošalyje.
