„Komisijos nariai mus padrąsino ir po vizito į Kauną sakė, kad jie jautėsi lyg atradę giliai paslėptą deimantą Europos viduryje – mūsų miestą. Tai šį deimantą, kuris dar giliai paslėptas, – turime penkerius metus, kad jis suspindėtų“, – BNS sakė V.Vitkienė.
Kauno programoje didelis dėmesys skiriamas miestiečių įtraukimui ir kultūros sklaidai nuo centro nutolusiuose mikrorajonuose, gyventojų suartinimui, pažinčiai su jo istorija – tautinėmis bendruomenėmis ir tarpukario laikotarpiu.
Tarp žvaigždžių, kurios dalyvaus Europos kultūros sostinės renginiuose – garsi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla bei litvakas Pietų Afrikos kompozitorius Phillipas Milleris.
Taip pat „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda rengiasi su miestiečiais sukurti Kauno mitologinį žvėrį. Jis mieste turėtų pasirodyti Europos kultūros sostinės metais, o susitikti su juo atvyks mitinės būtybės iš visos Europos.
– Ši proga, pavadinimas labai gražus: Europos kultūros sostinė, tačiau jeigu reikėtų apibūdinti – ką čia Kaunas iš tiesų laimėjo? Kas dabar nutiks miestiečiams, ko jiems laukti ir ko visai Lietuvai laukti iš šio projekto?
– Mūsų tema yra šiuolaikinės sostinės koncepcija. Mūsų auksinis miesto periodas buvo laikinosios sostinės periodas, kai miestas sukoncentravo visą valstybės energiją, užkūrė visą nepriklausomos valstybės diplomatiją, politiką ir kultūrą. Tai buvo toks bendruomeniškas pakilimas, Kaune kunkuliavo tokia vienybė, kurios nesugebėjo ištrinti net ir sovietinis režimas.
Bet mūsų miestui dirbtinai iš jo ištraukus visą kultūrinę dvasią ir pavertus technokratiniu, industrializuotu miestu, uždarius čia universitetą, tiesiog buvo užrištos lūpos, akys, miestas dirbtinai buvo paverstas techniniu. Dabar jis per kultūrą grįžta į savo gyvybingumą ir tampa šiuolaikišku.
Mes nebenorime tik nostalgiškai žiūrėti į praeitį, bet tą laikinosios sostinės laikotarpį paimti kaip mūsų atramą ir tokį patį bendruomeniškumo lygį pasiekti mieste. Tam mes turime atgaivinti atmintį apie įvairias tautines bendruomenes, kurios gyvena Kaune. Mūsų tikslas – inicijuoti festivalius, kai Europos lygio menininkai, Lietuvos menininkai atvyks ne tik į teatrus, galerijas, bet tiesiai į gyventojų kiemus. Tai viena kryptis – įtraukti kuo daugiau žmonių į bendruomeniškumo veiklas.
Kitas dalykas – aukštojo meno pasiūla ir Europos dėmesys bus didesnis, daugiau pristatoma įvairių Europos kultūrų per didelius renginius miesto gatvėse. Yra du aspektai: kultūrinis prieinamumas, įtraukimas ir atsivėrimas Europai.
Komisijos nariai mus padrąsino ir po vizito į Kauną sakė, kad jie jautėsi lyg atradę giliai paslėptą deimantą Europos viduryje – mūsų miestą. Tai va šį deimantą, kuris dar giliai paslėptas, – turime penkerius metus, kad jis suspindėtų. Mūsų miesto istorija – ištrintos kultūros ir vėliau vėl miesto varikliu ir gyvybe tampančios kultūros – galėtų įkvėpti daugybę Europos miestų.
– Gal jau maždaug susidėliojote darbus, kokie bus artimiausi žingsniai laukiant tų 2022-ųjų?
– Tie darbai yra nuo labai techninių iki labai kūrybinių. Pirmasis techninis darbas – jau šiandien (ketvirtadienį – BNS) notaro kabinete registruojama viešoji įstaiga „Kaunas 2022“. Ją kartu steigia Kauno miesto savivaldybė ir šių entuziastų, kurie parengė paraišką, įkurta asociacija „Kultūros tempo akademija“.
Šį pavasarį toliau tęsime bandomuosius projektus, kuriuos esame pradėję. Kultūros tempo akademijos vienas iš fakultetų jau veikia – kūrybinės dirbtuvės su vyresnių klasių moksleiviais, kurie analizuoja kultūros institucijas Kaune, ir pateiks pasiūlymus jų komunikacijai tobulinti, kad tos institucijos būtų patrauklios to amžiaus vaikams.
Taip pat statomas vienas spektaklis žydų atminties tema. Rudenį užkursime Kultūros tempo dar vieną labai svarbų fakultetą: bendruomenių aktyvistų rengimo kursus. Mūsų paraiškoje pagrindinį vaidmenį vaidina didesnis kultūros prieinamumas žmonėms, kurie gyvena dideliuose miegamuosiuose rajonuose, tokiuose kaip Šilainiai Kaune, kur yra 50 tūkst. gyventojų ir nėra beveik nė vieno kultūros centro, išskyrus vieną biblioteką. Mūsų tikslas – mikrorajonuose „implantuoti“ kūrybines laboratorijas – ne daryti naujus pastatus, bet telkti žmones kūrybinėms veikloms ir tam norime parengti bendruomenių aktyvistus.
Mūsų Šiuolaikinės sostinės projektas suskirstytas į keturis etapus: pirmasis etapas – 2017–2018 metai ir jis skirtas kultūros įstaigų bei menininkų partnerystei stiprinti, toliau projektams vystyti. Turime nemažai pasiūlymų, juos sugeneravome į bendras platformas, bet konkretų turinį su didesniais ir mažesniais renginiais sukursime dabar kartu su kultūrininkais.
– Galima manyti, kad jau šiemet ir kitais metais mieste prasidės pirmi judėjimai, renginiai, susiję būtent su šia proga?
– Taip, tai tęstinių renginių ciklai. Iš pradžių vyks mažesnio mastelio, bandomieji. Mūsų tikslas yra turėti 36 kūrybines laboratorijas seniūnijose: 11 seniūnijų Kaune ir 25 rajone. Pirmais metais atsiras keturios–penkios, paskui – dar dešimt. Jau 2020-aisiais turėtų veikti visos 36.
Mes turime užsiauginti ir komandą. Iki šio laiko komandoje dirbo žmonės, kurie turi savo tiesioginius darbus ir kiek galėdavo, prisidėdavo patarimais, tekstais, idėjomis, informacija ir tyrimais, bet tokio dydžio projektui reikės įdarbinti komandą. Pagal galimybes, kiek galėsime įdarbinti, atitinkamai plėsis laukas ir veiklų trajektorija.
Bet jau dabar vyksta trys projektai, ir tikimės, kad per metus „užkursime“ kokius dešimt, ir kitais metais jau valstybės šimtmečio proga tikrai pasiūlysime originalių dalykų visai Europai.
– Paraiškoje daug kalbama apie kultūros decentralizaciją, meno prieinamumo didinimą mieste. Kodėl tai apskritai yra svarbu?
– Aukštąją kultūrą naudoja apie dešimt procentų visuomenės, o mažesniuose miesteliuose dar mažiau turi galimybių, nes tai nėra pigu, ne visiems ir įdomu, nes jie neturėjo galimybės susidurti su, tarkime, profesionaliu teatru. Mūsų tikslas yra, kad žmonės gyventų savo kasdienybėje, suvokdami kultūros vertę.
Reikėtų pamatyti Šilainių gyventojų akis ir laimę, kurią jie patiria, kai menininkė Evelina Šimkutė atsiveža į tą blokinių daugiabučių kvartalą menininkus iš viso pasaulio, apgyvendina savo ir kaimynų namuose, ir tie menininkai kuria kartu su gyventojais, kai tai tampa tarptautiniu nuotykiu šeimoms, kurios iki tol nebuvo šiuolaikinio meno centre. Tai yra nepamatuojami žmogiškieji kontaktai, ryšiai ir patirtys, kurie tuos žmones vėliau paskatins nueiti ir į teatrą, ir į muziejų ir pagalvoti, kad kultūra nėra tik elitinis dalykas – tai yra tiesiog bendravimo priemonė.
– Ar jau žinoma, kokie didieji renginiai vyks Kaune, gal net konkretūs menininkai?
– Iš pasaulinio garso atlikėjų turime pasikvietę Mirgą Gražinytę-Tylą, kad suburtų didžiulius orkestrinius pasirodymus atidarymams ir įvairiems didiesiems renginiams, taip pat Pietų Afrikos Respublikos kompozitorių Phillipą Millerį, jis yra litvakas, turintis Kaune šaknų. Jis Kaune statys Susitaikymo oratoriją, joje gros ir dainuos daugiau kaip penkių tautybių žmonės iš Kauno ir viso pasaulio.
Viena linija, kuri parodė, kad žiūrime į savo miestą kaip į gyvą organizmą – mes tai vadiname mitologiniu Kauno žvėrimi – tai programa, kuruojama Ryčio Zemkausko. Kaunas neturi savo mito, savo žaidybinio elemento, su kuriuo galėtų tapatintis įvairaus amžiaus, pomėgių žmogus. Mes teigiame, kad per šią programą sukursime mitą Kaunui ir tai turbūt bus pirmas kartas Europoje, kai sąmoningai per įvairias kultūrines iniciatyvas bus kuriamas mitologinis personažas ir visa jo istorija, o kartu – Kauno istorija.
Bus kuriami animaciniai filmai, skaitmeninės aplikacijos, kurių pagalba galėsime lankytis mitologinio žvėries olose, urvuose ir vietose. Visa ši programa pasieks kiekvieną mikrorajoną.
Didieji trys renginiai – atidarymas, Kauno dienos ir uždarymas – bus susieti su šiuo mitiniu gyvūnu: pirmas bus pažadinimas, antrasis – jo pamatymas realiai ir paskutinis – uždarymas su žvėrimi ir sąlygų nustatymas, kaip Kaunas gali funkcionuoti toliau darnoje su savo istorija. Šiuose trijuose renginiuose, ypač Santakos parke vykstančiame žvėries pasirodyme, mes esame pakvietę dalyvauti įvairius Europos mitologinius žvėris kaip Lochneso pabaisa ir visus kitus. Jie maloniai priėmė kvietimą.
– O tas Kauno žvėris jau turi vardą ar pavidalą?
– Stebuklas bus tai, kad kiekviena bendruomenė, mokykla, darželis galės ir piešti, ir rinkti vardą kurti istorijas, ir mes tą žvėrį sukursime kartu, aišku, vadovaujami profesionalių žmonių, kurie supranta, kas yra naratyvas, duodami tam tikras gaires kaip stuburą, kuris bus aplipintas kauniečių fantazija.
– Daug programos elementų paremta miestiečių įsitraukimu. Ar jums nėra neramu, kad gal tie miestiečiai nenorės, neįsitrauks taip smarkiai? Kai miestas taip ilgai neturėjo tokios tradicijos, ar jis pajėgs taip mobilizuotis ir pasikeisti?
– Čia yra didžiausias iššūkis.
Tačiau matome ypač sėkmingus projektus mūsų Šančių mikrorajone, kur Vita Gelūnienė su Ed Carrol daugiau kaip dešimt metų intensyviai dirba su bendruomene, inicijuoja net apleistų Šančių teritorijų atgaivinimą ir įtraukia vis daugiau vietos gyventojų.
Šilainių atvejis taip pat parodo, kad žmonės yra ištroškę tokių dalykų. Šilainiuose gyvena apie 200 poetų ir jie daro pasivaikščiojimus, per kuriuos kiekvienas poetas prie savo laiptinės skaitydavo savo eiles. Reikėjo tiek nedaug ir visiškai jokio biudžeto.
Šitokios iniciatyvos rodo, kad kai tinkamoje vietoje tinkamu metu su tinkama aistra atsiranda žmogus, kuriam rūpi bendruomenė, prasideda labai jautrūs, įdomūs dalykai. Mūsų tikslas nėra daryti masinių dalykų, ištraukti visus iš daugiabučių į kiemą, bet kiekviename rajone žmonės žinos, kur jie gali ateiti su savo kūrybiniu sumanymu. Būtent šias iniciatyvas paremsime mažosiomis stipendijomis, kad šios bendruomenės ne tik susiburtų, bet ir pasiūlytų visam miestui savo kultūros savaitę.
