K.Pisarikova – viena iš menininkų, dalyvaujančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte, iš dalies finansuojamame „Creative Europe“, „Modernism for the future 365/360“ (MoFu). Tai – modernizmo architektūros meninės interpretacijos. Įvairūs menininkai kartu su vietos tyrėjais ir paveldo bendruomene sukurs 17 meninių projektų XX amžiuje statytuose modernistiniuose pastatuose. Iš jų – šeši objektai Kaune.
„Projekto „Atplauk pieno puta“ idėja – interpretuoti ir perteikti Kauno IX forto memorialą vizualine kalba pasitelkiant ne logines, o emocines asociacijas. Užfiksuoti genius loci ir priminti apie žmogaus atsparumą: psichologinį, emocinį, fizinį ir bendruomeninį.
Projekto ikonologija buvo tiesiogiai pasirinkta iš aukščiausios memorialo skulptūrinės grupės dalies „Išsilaisvinimas“, vaizduojančios galingas figūras, kylančias ir besivaduojančias iš smurto, teroro, priespaudos. Svarbi šios ikonologijos dalis yra sugniaužti kumščiai, vainikuojantys kompoziciją, todėl susitelkiau į šį unikalų gestą ir plėtojau jį toliau“, – sako menininkė.
K.Pisarikova – menininkė, kuratorė ir asocijuotoji dėstytoja, gimusi Brno mieste, Čekijoje. Įkvėpimo savo kūrybai ji daugiausia semiasi iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų.
Karin dažniausiai kuria menines instaliacijas, taip pat turi patirties performansų, vaizdo meno ir fotografijos srityse. Autorės kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Tokį pasirinkimą lemia plauko nevienareikšmiškumas, taip pat jo ryšys su pačiu kūnu. Pagrindinės menininkės kūrybos temos: žmogaus gyvenimas, kūrybinio proceso įsiliejimas į kasdienybę, autentiškumas, fikcija ir realybė.
Todėl projekte naudojami žmogaus plaukai nebuvo naujas ar atsitiktinis elementas. K.Pisarikova savo kūrybiniams sumanymams juos naudoja jau daugelį metų: dėl jų reikšmės – tiek teigiamos, tiek ir neigiamos konotacijos bei tiesioginio ryšio su žmogaus kūnu, ryšio su protėviais, galiausiai – tai begalinio augimo ciklas.
Kūrybinės grupės dėvimi vienodi kostiumai atspindi viso pasaulio žmones suvienodinančias uniformas – sportinė apranga, pilka spalva – jos taip pat susilieja su Kauno IX forto memorialo betono atspalviais.
O kūrėjos vaikai, su kuriais šiame projekte dirbo kartu, simbolizuoja viltį bei buvimą „čia ir dabar“ – vaikai, kurie niekam nepriklauso, kurie atsiranda ir dingsta, kurie gali būti tiek dovana, tiek pragaištis visai planetai, tačiau, be jokių abejonių, jie simbolizuoja žmonijos atsparumą, gebėjimą pakilti ir žiūrėti pirmyn, nepaisant visų praeityje nutikusių blogybių.
– Kodėl dalyvaujate „MoFu“ projekte ir kas jus paskatino tą padaryti?
– Užaugau modernistiniame name, pastatytame 1930 metais. Tai buvo mano šeimos namai nuo tada, kai man sukako treji. Todėl pamaniau, kad šis projektas puikiai tiks man.
Anksčiau buvau kūrusi projektus, susijusius su namais. Taip pat sujungdavau juos į vieną kūną. Taigi, kai susilaukiau vaikų, aš pradėjau galvoti apie namus. Vis tiek pirmieji vaiko namai yra motinos vidus ir nuo tada tu pradedi keisti savo namus. Ir kas mums yra namai? Tai tik prieglobstis mūsų kūnui. Šis konceptas pasirodė įdomus, tikėjausi darbo su modernistine architektūra. Be to, ir mano tėtis architektas. Jis turėjo ryšį su brutalizmo architektūra.
Ir kas mums yra namai? Tai tik prieglobstis mūsų kūnui.
Iš pradžių bijojau pandemijos, todėl pildžiau paraišką dalyvauti projekte Brno, bet buvau atrinkta darbui Kaune. Nekantravau čia atvykti, nes aš mėgstu aplankyti skirtingas pasaulio vietas. Tiek darbe, tiek gyvenime mėgstu netikėtumus. Kartais susitinki kažką arba atsitinka kažkas ir supranti, jog tai buvo malonus netikėtumas.
– Interpretuojate Kauno IX fortą. Kokia buvo jūsų pažintis su šiuo objektu? Koks jis jums pasirodė?
– Manau, jog tai tamsi vieta su labai daug sunkios energijos. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, vizitas buvo šokiruojantis. Sunku kalbėti šia tema. Tai, kas ten vyko, to kančia yra neapsakoma, nesuprantama mums arba tik man, nes aš niekada neturėjau tokių sunkumų savo gyvenime.
Čia atvykęs stengiesi pagarbiai kalbėti apie atminimą be jokių gilių detalių, kas vyko šioje vietoje.
– Ar galėtumėte detalizuoti savo idėjos interpretaciją?
– Didžiausią dėmesį skyriau IX forto memorialui. Tai brutalistinis paminklas. Žiūrint į skleidžiamą žinutę man buvo įdomu, kaip keitėsi jo fazės per laiką.
Didžiausią dėmesį skyriau jo galutinei formai ir kokią žinutę norėjo atskleisti skulptorius, taip pat laikinam skulptūros aspektui. Čia matoma kančia, viltis. Yra trys dalys ir finalinė yra pergalė, kuri ryškiausiai išsiskyrė. Tai šiek tiek kontraversiška, bet man tai buvo stiprus vizualinis signalas.
– Įkvėpimo savo kūrybai jūs semiatės iš gyvenimo: žmogiškų ryšių, kasdieniškų ritualų, o kūriniams būdinga medžiaga yra žmogaus plaukas. Kaip žmogaus plaukas – kaip kūrybinis „instrumentas“ – atsirado jūsų kūryboje? Ir kodėl?
– Manau, jog kiekvienas iš mūsų savo gyvenime esame patyrę, kai kažkas atsiranda atsitiktinai ir tu nežinai, kodėl. Man tai visada buvo plaukai. Nuo mažens mėgau plaukus ir tokio tipo medžiagas.
Aš dirbu kirpėja, tai mano antrasis darbas. Ypač plaukus pradėjau naudoti atsikrausčiusi į Japoniją (menininkė 2015 m. Tama menų universitete, Tokijuje, įgijo mokslų daktarės laipsnį – aut. past.) , nes tai buvo kažkas, ką aš žinojau ir galėjau tapatintis net ir svetimoje šalyje. Aš nesupratau kalbos ir buvau pasimetusi. Netoli tos vietos, kurioje gyvenau, buvo kirpykla ir aš galėjau užuosti pažįstamą kvapą ant šlapių plaukų. Plaukai išties turi specifinį kvapą.
Tada iš lėto pradėjau megzti ryšius su žmonėmis eidama ten ir prašydama medžiagų savo darbams.
Taip pat Japonijoje (manau, kad ir daugelyje kultūrų, bet ypač – Japonijoje) plaukai yra glaudžiai susiję su gyvenimu. Ilgi, vešlūs ir juodi plaukai simbolizuoja gyvybę, gerą energiją. Todėl, jei žmogus pradeda žilti, tai reiškia, jog jį apleidžia jėgos. Būtent dėl to daugelis japonų vyrų dažosi plaukus, nes žili plaukai simbolizuoja, jog žmogus negali daugiau dirbti. Plaukai turi supergalią. Man tai buvo energija.
Pradėjau daryti skulptūras ir įvairias instaliacijas iš plaukų. Padariau iš plaukų medūzą. Man plaukai asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Gražu, kai jie būna ant galvos, tačiau juos nukirpus tai tampa atgrasu, tai tampa objektu. Tik vieno grybšnio klausimas – virsmas nuo gražaus iki šlykštaus.
– Kokį santykį jūs, kaip kūrėja, užmezgėte su Kaunu ir jo istorija?
– Mums buvo surengtas turas po Kauno modernistinės architektūros objektus. Ir man ji pasirodė labai graži. Įsimintinos ir skulptūros. Kokį ryšį bandžiau sukurti? Brno ir Kaunas turi stiprų ryšį ne tik todėl, kad jie – miestai partneriai, bet ir todėl, kad dalijasi panašia modernizmo istorija.
Nuo 1930 iki 1995 metų šiuose miestuose buvo stipri modernizmo architektūros banga. Pas mus, kaip ir pas jus, gyveno nemažai žydų, likęs jų kultūrinis palikimas, yra memorialinių skulptūrų, kurios yra įtrauktos į UNESCO sąrašus. Taigi, tokie panašumai leidžia jaustis kaip namuose.
– Ar jūsų projektas Kaune galėtų tapti tiltu tarp dviejų miestų, kuris gilintų pažinimą su XX a. architektūra ir jos istorijomis?
– Tai būtų šaunu. Aš visada stengiuosi galvoti, kaip sujungti arba išmokti daugiau apie skirtingas kultūras. Tai ypač naudinga ir svarbu man, nes taip tu gali daugiau išmokti apie save. Taip tu gali pažvelgti į savo įsitikinimus, labiau suprasti save. Tai – savotiška kelionė po savo sielą.
– Lietuvoje buvote beveik mėnesį, kuriate ir keliaujate su šeima. Koks jūsų šeimos ryšys su jūsų kūryba, koks vaidmuo?
– Jie yra dalis manęs. Tai ilga istorija. Čekijoje mes turime judėjimą, jis vadinasi „Mamos – meno mylėtojos“. Ten yra grupelė kūrėjų, kurios tuo pačiu metu yra ir motinos.
Ne visada lengva dirbti su šeima. Būna menininkams skirtos vietos apsistoti, bet dažniausiai ten nepriima su šeima. Jei turi mažą vaiką, tu negali jo tiesiog palikti vieno namuose.
Nenoriu laukti, todėl turiu į kūrybinį procesą įtraukti ir savo šeimą.
Kai mano vyras dirba, aš ne visada turiu galimybę su kažkuo palikti dvejų metų vaiką. Bet kartu aš noriu dirbti, nes kitu atveju turėčiau dešimties metų pertrauką.
Nenoriu laukti, todėl turiu į kūrybinį procesą įtraukti ir savo šeimą. Taip ir įgyvendinu didžiąją dalį savo idėjų. Žinoma, kai turiu galimybę, bandau viena atlikti projektus. Tačiau, jei tai užtrunka ilgiau, turiu įtraukti ir savo šeimą. Dalyvaudama projekte Kaune aš norėjau ne tik pasidaryti keletą nuotraukų ir išvykti, bet ir pajusti čia tvyrančią atmosferą, o kad tą padaryčiau – turėjau įtraukti ir savo šeimą.
Kartais jie yra inspiracija. Aš jiems aiškinu, kokia tai vieta, kas joje vyko. Ir jie buvo ypač susidomėję. Vaikai skaitė istorijas ir su jomis tapatinosi. Tai padėjo pamatyti pasaulį, kuriame gyveno tie – kiti – vaikai.
– Kokias vertybes akcentuojate mene ir kaip tai padeda išpildyti idėjas?
– Aš noriu šiek tiek atsitraukti ir kalbėti apskritai apie žmoniją, žmogaus patirtis. Didžiausią dėmesį noriu skirti žmonių ištvermei, vilčiai, išlikimui. Kaip aš jas išreiškiu? Mėgstu mitologiją, manau, tai daug ko mus išmoko. Taigi, aš panaudojau mitologiją ir savo darbe.
Herojaus kelionę, kai herojus pradeda ir eina. Jis patiria iššūkių, sunkumų, pasiekia žemiausią tašką. Ten visada būna kova, vidinė arba išorinė. Taigi, herojaus kelionė gali būti skirta ir vidinėms kovoms apibūdinti. Herojus leidžiasi į nežinomybę, ten patiria sunkumus, iššūkius ir pagundas. Ten yra mirtis ir atgimimas.
