Rugpjūčio 11–13 dienomis savo darbus pristatys šeši projekto „TRIBUNE // Dance Your Self!“ menininkai.
Agnietė Lisičkinaitė ir Williamas Cardoso į susitikimą kviečia rugpjūčio 11-osios vakarą, rugpjūčio 12-ąją – Vilma Pitrinaitė ir Sarah Baltzinger, o rugpjūčio 13-ąją – Grėtė Šmitaitė ir Giovanni Zazzera. Visi pasirodymai vyks Kauno kameriniame teatre.
A.Lisičkinaitė: menas yra socialinis įrankis
„TRIBUNE // Dance Your Self!“ neapsiriboja tik šokio spektakliais, performansais – menininkai organizavo šokio dirbtuves.
Pasak A. Lisičkinaitės, dviejų kultūros sostinių – Kauno ir Ešo – projektas prasidėjo pernai, o pirmasis seminaras ir menininkų susitikimas vyko Liuksemburge.
„Viena projekto dalis yra ryšių užmezgimas su kitos šalies menininkais. Kūrybinių dirbtuvių metu mes gvildenome idėjas, dalijomės bendrais taškais, organizavome seminarus šiuolaikinio šokio mėgėjams Liuksemburge ir Kaune.
Kita projekto dalis – kiekvienas iš šešių menininkų rodo spektaklius tiek Kaune, tiek Liuksemburge. Aš pristatau savo darbą „Hands Up“. Tai kūrinys, nagrinėjantis protesto kultūrą, bando kvestionuoti, ar protestas, kaip demokratinės visuomenės įrankis, yra tikslingas, ar kartais jis sutampa su destrukcija.
Kartu kalbama apie liberalias pažiūras ir apie tai, kad mes turime priimti vieni kitus – LGBT bendruomenės žmones, pabėgėlius, kitas socialines mažumas“, – teigė menininkė.
Kontekstas, kurį pasirinko kūrėja – protesto kultūra. Lietuvoje protestas tapatinamas su stipriai romantizuotu Sąjūdžio laikmečiu, tačiau pastarųjų pasaulio įvykių kontekste, žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, vertėtų kvestionuoti protesto kultūros kaip gėrio savaime tezę.
Nekonstruktyvus protestas yra patogi forma įsigalėti anarchijai. Protesto kultūros inspiruotas choreografinis vyksmas kvestionuoja trapią distanciją tarp pasidavimo ir atsidavimo, susitaikymo ir pasipriešinimo. Šokyje A.Lisičkinaitė kelia retorinį klausimą: kokį protesto kūdikį užauginsime? Kaip laisvės ar kaip agresijos simbolį?
Svarbus jos kūrinio simbolis yra aukštyn pakeltos rankos. Tai, sako A.Lisičkinaitė, yra daugelio socialinių, kultūrinių, religinių kontekstų simbolis. Iškeltos rankos asocijuojasi su malda, su policijos sulaikymu arba didžėjaus kultu muzikiniame klube.
„Iškeltas rankas aš laikau kaip įmanoma ilgiau, o tai yra gana sunku. Po tuo slypi idėja, kad kiekviena nuomonė turi savo svorį. Jei nori kažką garsiai pasakyti ir išreikšti, turi būti pasiruošęs priimti visus svorius“, – sakė menininkė.
A.Lisičkinaitės nuomone, svarbu kalbėti už tas socialines grupes, kurios kartais neturi galimybės išreikšti savo nuomonę: „Aš manau, kad menas yra puikus socialinis įrankis, kad mes, menininkai, jį galime naudoti kaip įrankį šviesti visuomenę, sukurti įvairius diskursus, apie kuriuos žmonės kartais nepagalvoja.“
Tą patį vakarą Kauno kameriniame teatre šokio performansą „Raum“ pristatys ir menininkas iš Liuksemburgo William Cardoso.
„Raum“ – vieta, kur susitinkame su savo demonais, baimėmis ir atlaidumu. Tai akistatų ir vidinės pusiausvyros paieškų vieta, siekiant taikiai judėti pirmyn. Šis spektaklis siekia priimti tamsą, kuri kartais vyrauja mumyse, ir ją sušvelninti, sukuriant erdvę be smerkimo ir baimės. „Raum“ yra mūsų išsivadavimo erdvė ir užgniaužtas šauksmas, kurį per ilgai laikėme savyje“, – apie performansą sako jo kūrėjas.
G.Šmitaitė: žmogus nėra vientisas ir nėra tobulas
Rugpjūčio 12 dieną į šiuolaikinio šokio susitikimą Kauno kameriniame teatre kviečia menininkė Grėtė Šmitaitė ir Giovanni Zazzera.
G.Šmitaitė pristatys savo solo kūrinį „Įskilimai“. Jis prasideda nuo distopijos: esame atskiri, aiškūs ir apibrėžiami. „Tačiau būdama scenoje neišsilaikau viena. Suskilinėjusi ir daugialypė slepiu savo sudėtingumą ir tuo žeidžiu save. Švaistydama jėgą, susitinku save kaip pažeidžiamą ir trokštančią sietis“, – apie savo darbą sako menininkė.
„Šis darbas kalba apie tai, kad žmogus nėra vientisas ir nėra tobulas. Kalbant metaforiškai, jis yra įskilęs. Tarp žmonių būtent dėl to ir yra sąryšiai – nes nesame vientisi, išbaigti, esame per sąryšius su kitais. Tad šis kūrinys yra apie žmogaus baimę ir norą sietis“, – sakė G.Šmitaitė.
Apie sąryšius menininkė pradėjo galvoti per pandemiją. G.Šmitaitė, remdamasi antropologu T.Ingold ir sociologu G.Simmel, visuomenę ir klimatą norėjo suvokti būtent kaip sudarytus iš sąryšių. „Jeigu mūsų sąryšiai su kitais žmonėmis yra takūs, lankstūs, visuomenė funkcionuoja.
Lygiai taip pat ir klimatas. Mūsų ryšiai su aplinka, jos sezoniškumu, orais, augalais, gyvūnais – kai juos pastebime, gyvename per juos – klimatas, ir mes kaip jo dalis, veikia. Jei kažkas ryšiuose stringa ir to nepaisome, stringame ir mes, stringa mūsų visuomenė ir mūsų klimatas.“
Šiuolaikinio šokio spektaklis „Įsikilimai“ gimė menininkei reziduojant Kėdainiuose ir svarstant, kaip pačiu paprasčiausiu būdu ji galėtų žiūrėti į žmogaus norą: „Žmogaus, kuris nori kalbėti ir suprasti, kas yra jo baimė ir trokšimas sietis su kitu.“
G.Šmitaitė sako, kad vertinga patirtis buvo ir susitikimas su Ešo menininkais, ir seminarai šiuolaikinio šokio mėgėjams.
„Tai jautrus būdas reaguoti į dabartinę pasaulio situaciją, pabūti, įsigilinti, atrasti dialogą su vieta, kurioje rodome darbus ir jos žmonėmis. Puiku, kad tiek Kaune, tiek Esche kuriame savaitę laiko – rodome spektaklius, kartu su vietiniais menininkais dirbame studijoje, vedame dirbtuves.
Mano porininkas iš Liuksemburgo taip pat dirba su sąryšiais, jis turi daugelio metų kontaktinės improvizacijos praktikos. Giovanni dirba su kūnų prisilietimais, o aš žiūriu, kaip sąryšiai veikia per atstumą, kaip mes liečiame kitą žmogų per žvilgsnį, per savo būseną, kūno įtampą ar kūno krūvį“, – sakė G.Šmitaitė.
G.Šmitaitės projekto partneris G.Zazzera pristatys choreografinės ištraukos fragmentą „(di) Sperare – Duo“ iš performanso „Credere“ ir juo leisis į dar gilesnį įsitikinimų, tikėjimo reikšmės ir žmonių pasaulio suvokimo tyrinėjimo lygmenį.
V.Pitrinaitė: spektaklis – tai dvi skirtingos dalys
Į paskutinį projekto „TRIBUNE // Dance Your Self!“ susitikimą Kaune rugpjūčio 13-osios vakarą Kauno kameriniame teatre kviečia menininkai Vilma Pitrinaitė ir Sarah Baltzinger.
„Tai ne tavo sapnas“ – taip pavadintas V.Pitrinaitės šiuolaikinio šokio spektaklis, konceptualiai ir muzikaliai nagrinėjantis maišto fenomeną ir sąlygas jam kilti šiuolaikinėje visuomenėje.
Kaip teigia menininkė, performansas gimė saviizoliacijoje, eksperimentuojant su judesiu, garso efektų pedalu ir tekstais, varijuojančiais tarp laisvų asociacijų srauto, repo dainos žodžių ir politinių šūkių.
Pasirodymas siūlo netikėtas maištininkės figūros interpretacijas, su humoru ir kartu labai rimtai, kuria ir perteikia prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą kūrybinę energiją. Tai tarsi ritualas, kurio metu atlikėja iškviečia savo maištaujančias demones ar deives, veikiančias prieš esamą socialinę tvarką ir normalumą, ir tarsi veiksmas prieš rezignaciją ar bejėgiškumą, vienijantis ir įgalinantis jame dalyvaujančius.
„Aš įkūniju maištininkę figūrą, o spektaklis – tai dvi skirtingos dalys. Vieną iš jų aš vadinu šviesa, kitą – tamsa.
Pirmoje dalis kalbama daugiau apie laisvę. Kartais tas aspektas yra žaismingas, juokingas, keliami klausimai, kiek tu esi laisvas savo gyvenime pasiūlyti naujus dalykus. Kiek mes esame visuomenės nustatytose normose arba kadruose, kiek juos galima plėsti.
Mane labai inspiravo filosofė Ana Arendt, kuri sako, kad mes esame laisvi visuomenėje tik tada, kai nors yra taisyklės, bet jas galima sugriauti. Tik tada visuomenė laisva“, – kalbėjo menininkė.
Šviesioji dalis, kurioje nestinga laisvų asociacijų, repo muzikos ir absurdo elementų, sako šokėja, palaipsniui pereina į tamsą, kur taip pat keliami klausimai – tik jau kitokie.
"Joje kalbu apie laisvę iš kolektyvinio aspekto – kaip ją atgauti, jei jos nėra. Kūnas yra rezistencijoje. Kiek gali ištverti, kiek iškęsti? Spektaklis baigiasi balsų polifonija, liaudiška sutartine. Sutartinė yra gražus motyvas, nes joje visi sutaria“, – sakė V.Pitrinaitė
Rugpjūčio 13-osios vakarą savo darbą „What Does Not Belong To Us“ pristatys ir V.Pitrinaitės partnerė iš Liuksemburgo Sarah Baltzinger.
S.Baltzinger kūrinys gvildena idėją apie tai, kas mums nepriklauso. „Susijungiant dažnai prieštaraujančioms energijoms ir skysčiams, mes tarsi metaforiškai susiduriame su savo emocijų kūrimu ir formavimu. Tad išlieka klausimas, kas, nepaisant mūsų pačių, lieka mums kaip palikimas?
Bandant atsakyti į užduodamus retorinius klausimus, šis pašėlęs šokis išgyvenamas kaip malda, kad tyla taptų sava. Čia prarandame save, atsijungiame, rizikuojame ir atrandame naują save kitoje dimensijoje“, – sako kūrėja.
Projektas „TRIBUNE // Dance Your Self!“ įgyvendinamas bendradarbiaujant „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Visa festivalio „CinTempo“ programa – čia.