Kaune ir Kauno rajone prasidėjęs projektas „Upynės“ vis lengviau įveikia įvairius vandens ir įsitikinimų slenksčius, o upes savo kasdienybėje atranda tiek mieste, tiek rajone veikiančios bendruomenės.
Kodėl svarbu, kad žmogaus gyvenime nutiktų upės? Koks yra žmogaus ir upės santykis?
Apie tai – pokalbis su „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių programos vadove Vilte Migonyte-Petruliene ir miesto antropologe, bendruomeninio meno iniciatyvų kuratore, Miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos "Laimikis.LT" steigėja Jekaterina Lavrinec.
Apie veiklas prie upių, apie upės vaidmenį kauniečio gyvenime pastaruoju metu kalbama vis dažniau. Neseniai Kaune išleista istoriko Gedimino Kasparavičiaus knyga apie Nemuną, startavo projektas „Upynės“. Kuo šis projektas svarbus, kokią žinutę jis transliuoja?
V.Migonytė-Petrulienė: Po to, kai XX amžiaus 6 dešimtmečio pabaigoje buvo pastatyta hidroelektrinė, miesto ir upės, upės ir miestiečių santykis pakito negrįžtamai. Kitaip tariant, buvo prarasta socialinė ir kultūrinė upių reikšmė miestui, todėl idėja „Kaunas 2022“ veiklų kontekste kalbėti apie upių gaivinimą kūrybiškomis priemonėmis kilo jau rengiant konkursinę paraišką.
Kasmet Kaune atsirasdavo vis naujų įkvepiančių upių revitalizavimo iniciatyvų.
Nemažai diskutuota apie tai, kokios buvo ar turėtų būti upių pakrantės ir Kauno architektūros festivalio metu, publikuoti straipsniai apie kūrybines interpretacijas, laivybos atgaivinimo idėjas, veikė bendruomenės iniciatyvos, tokios kaip „TẽKA” ir kitos.
Dar 2017 metais iškėlėme tikslą gryninti ir apjungti visų idėjas, stiprinti dialogą apie būtinus pokyčius, sukurti skaitmeninį įvykiškumo žemėlapį, kaip informacijos apie vykstančius procesus įrankį.
Palaipsniui buvo sukurta atvira programa „Upynės“, skirta diskutuoti upių įveiklinimo temomis, tyrinėti upių ir upelių tinklą Kaune ir Kauno rajone, ieškoti inspiracijų kūrybiniams projektams.
Idėją sustiprino ir kartu su penkiais Europos partneriais laimėtas Interreg Europe projektas „STAR Cities“ (angl. Sustainable Tourism for Attractivity of Riverside Cities), skirtas miestų, įsikūrusių prie upių, tvariam turizmui skatinti. Vienas iš pagrindinių projekto uždavinių – mokytis iš gerųjų užsienio šalių patirčių ir patiems tapti pavyzdžiu.
Vienu iš tokių, 2018 metais tapo iniciatyvos „TẽKA” įgyvendintas projektas – „TẽKA: [re]ANIMACIJA“. Po eksperimentinė-kultūrinė ekspedicijos laivu komanda drauge su Kulautuvos, Zapyškio ir Vilkijos jaunimu ieškojo kūrybiškų sprendimų, kaip pakviesti žmones prie vandens ir sukūrė tris mažosios architektūros objektus Nemuno pakrantėje.
Šiais metais kūrybinius procesus prie upių koordinuoja „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Visi kaip vienas“, tęsiamas žemėlapiavimas.
Kelis kartus Kauno ir Kauno rajono gyventojai buvo kviečiami pasidalinti savo asmeniniu santykiu su upe, o trečiajame susitikime kartu su bendruomenių specialiste Jekaterina Lavrinec ieškos kūrybiškų sprendimų savo patirtims. Kol kas sunku atsakyti, koks meninis projektas gims, tačiau tikslas yra jį pristatyti šių metų rudenį vyksiančio bendruomenių festivalio metu.
Visos sukurtos gerosios praktikos bus reprezentuojamos Romos, Paryžiaus, Hamburgo, Bukarešto ir Briuselio partneriams, o programos dalyviai turės galimybę vykti į šiuos miestus ir semtis patirties iš panašias veiklas įgyvendinančių bendruomenių.
Džiaugiamės, kad mūsų ir partnerių veiklas apjungs 2022 metais vyksianti tarptautinė konferencija Kaune, skirta Europos miestų prie upių tinklui plėsti. Įdomu, kad net ir turėdami skirtingas sąlygas vystyti upių pakrantes, neretai susiduriame su panašiais iššūkiais, tokiais kaip – kultūrinių paslaugų decentralizavimas ar naujų, patrauklesnių užsienio lankytojams turizmo produktų sukūrimas.
„Susitikimo-dirbtuvių tikslas sukurti bendrą upių naratyvą, kuris išaugtų į bendruomenines veiklas jūsų vietovėse“, – taip rašoma renginio pristatyme. Kokios tos veiklos gali būti? Kodėl mums svarbios upės, svarbi pakrantė ir svarbu save atrasi prie upių ar upes atrasti savyje?
J.Lavrinec: Kiekviena vietovė turi savo istorijas, per kurias gali atsiskleisti tos vietovės charakteris. Prie Nemuno gyvenančių „Kaunas 2022“ bendruomenių agentų užduotis šiuo metu – surinkti istorijas, susijusias su savo upe. Vėliau jos bus išvystytos iki vizualinės pasakojimų formos.
Upė savaime yra įvairiausių įvykių ir ryškių vaizdinių šaltinis. Pavyzdžiui, vienas iš bendruomenių atstovų minėjo, kad jo vaikystėje pavasarį upė ateidavo į jų kiemą, ir tai buvo metas, kai vaikai galėjo plaukioti „laiveliu“ savo kieme. Tai savaime gražus vaizdinys: pas žmones ateinanti upė. Surinkti kartu tokie epizodai gali paskatinti įvairių meninių formų, stiprinančių vietos tapatybę, atsiradimą.
Upė savaime yra įvairiausių įvykių ir ryškių vaizdinių šaltinis.
V.Migonytė-Petrulienė: Reikia sutikti, kad infrastruktūros kūrimas tokiose vietose yra labai jautrus klausimas. Turi būti išsaugotas gamtinis karkasas, atsižvelgta į istorinį kraštovaizdį. Kitaip tariant, nauji architektūros dariniai turi jautriai įsilieti į miesto aplinką. Taigi, kokie sprendimai yra teisingi? Kokie iš jų turės vertę ateinančioms kartoms?
Tokios Europos praktikos kaip Paryžiaus Sena, Romos Tibras ar Mecheleno Dijle rodo, kad ne visuomet pastatai turi atsirasti pirmi ar apskritai jie turi atsirasti. Mūsų atveju – reikia sugrąžinti žmonių norą įtraukti paupius į savo kasdienybę, kurti asmeninį santykį su šiomis vietomis, komfortišką ir sveiką miesto aplinką, auginti pakrančių kultūrą. Tai ir yra tvari prieiga, nors ir reikalaujanti daugiau laiko ir pastangų, ir tuo pačiu ilgalaikė investicija kalbant apie naujų, šiuolaikinių turizmo formų atsiradimą.
Jūsų manymu, ar kauniečiai išties pamiršę upes, kurios, žvelgiant į istoriją, buvo ne tik traukos centru, tačiau paupiuose vyko gyvenimas? Kaip jas įveiklinti galima dabar ir ar tam pakanka tik bendruomenių iniciatyvų, veiklos?
V.Migonytė-Petrulienė: Visų pirma, upių kultūrinio gyvybingumo skatinimas turėtų būti prioritetiniu miesto savivaldos uždaviniu, ambicingai atsispindėti ir strateginiuose planuose.
Sutvarkytos pakrančių teritorijos taptų patrauklesnės ir patogesnės dažniau leisti laiką miestiečiams, daugiau galimybių atsivertų verslo sektoriui, mažiems architektūriniams sprendimams, susijusiems su poilsio ir laisvalaikio zonų vystymu.
Nors didžioji dalis infrastruktūrinių projektų prie upių yra sutelkti į miesto centrą (tokie kaip: Žalgirio arena, Mokslo sala, M. K. Čiurlionio koncertų centras), nemažiau svarbios ir periferinės mikrorajonų pakrantės. Jos turi ne tik istorinę vertę, bet ir aktyvių bendruomenių, amžininkų liudijimų. Jie apie Kaune ir Kauno rajone veikusius paplūdimius, kursavusius laivus, žvejybos tradicijas, įvairius pramoginius renginius, įspūdingas vilas ir meilės istorijas.
Sutvarkytos pakrančių teritorijos taptų patrauklesnės ir patogesnės dažniau leisti laiką miestiečiams.
Jelena, jūs esate miesto antropologė, bendruomeninio meno iniciatyvų kuratorė, ir su Kauno bei Kauno rajono gyventojais, su “Kaunas 2022” atstovais susitinkate jau ne pirmą kartą. Jūsų nuomone, kodėl yra svarbu burti bendruomenę – ar prie upės, ar prie seno parko, arba kitose erdvėse?
J. Lavrinec: Mano susitikimai su Kauno ir Kauno rajono bendruomenių agentais skirti klausimams, per kokias veiklas ir iniciatyvas galima suburti gyventojus ir kaip gyventojų plėtojamos veiklos gali prisidėti prie vietovės tapatybės formavimo?
Vienas pirmųjų žingsnių – tai savo vietovės resursų kartografavimas: pvz., kokias galimybės teikia miestelio ar kaimynijos viešosios erdvės, kokios yra pačių gyventojų kompetencijos. Tai leidžia išgryninti vietovės unikalius bruožus ir kultūrinio vystymosi galimybes.
Gyventojų talentai ir žinios yra svarbus resursas: pavyzdžiui, jeigu pasirodo, kad jūsų kaimynijoje gyvena astronomas, galite prisidėti rengdami astronomines iškylas, kurios sutelks bendruomenėje gyvenančius astronomijos entuziastus ir žvaigždžių mylėtojus. Arba galbūt jūsų pastabi kaimynė domisi rajono istorija, renka įdomius faktus ir gali tapti puikia rajono ekskursijų gide? Verta domėtis kitais žmonėmis: kiekvienas turi savo supergalias, kuriomis galbūt norės pasidalinti su kitais.
Kitas resursas – tai atviros vietos kur gali burtis gyventojai: pievos ir skverai, rajono bibliotekos, įvairios neformalios platformos. Savo praktikoje daugiausia dėmesio skiriu būtent viešosioms erdvėms: daugelyje miestų, rajonų ir kaimynijų esama patrauklių žalių erdvių, tačiau nėra tradicijos jose lankytis, dažniausiai jos tiesiog praeinamos. Tokiu atveju verta pasitelkti bendruomeninį meną kaip būdą atgaivinti pamirštas miesto vietas per tęstines gyventojų veiklas.
Mano manymu, bendra kūrybinė veikla, per kurią prijaukinama viešoji erdvė ir yra raktas į bendruomeninius ryšius.
Dažnai pateikiu epizodą iš savo praktikos, kai kartu su vieno rajono vaikais ir jaunimu kurdami gatvės mozaikos maršrutą, netikėtai gavome iš nepažįstamos gyventojos raktą nuo jos vyro garažo, kur ji kelis dešimtmečius kaupė spalvotas keramikos plyteles. Ji savaitę stebėjo mūsų veiklą viešoje erdvėje ir suprato, kad gali prisidėti perleisdama savo plytelių kolekciją.
Man tas įteiktas raktas tapo ženklu: bendruomeninis menas gali atrakinti pasitikėjimą (įdomumo dėlei paminėsiu, kad veiksmas vyko rajone, kuris ilgą laiką buvo laikomas kriminaliniu).
Galimybė komfortiškai praleisti ilgesnį laiką viešosiose erdvėse, galimybė ten sutikti ir užkalbinti kitus žmones, galimybė išvystyti bendrą veiklą ir įtraukti į ją kitus gyventojus – tai dalykai, nuo kurie stiprina mūsų santykį su vietove ir su kitais žmonėmis.
