„Jeigu aš pastatyčiau save į Jūsų vietą, abejoju, ar iškęsčiau viską. Ar išlikčiau tokia stipri, kai aplink miršta brangūs žmonės, kai turi kovoti dėl savo gyvybės. Ir tai, kad Jūs visa tai išgyvenote ir Jūsų kelyje pasirodė žmonės, kurie Jums padėjo, yra stebuklas.
Ar aš bijau karo?
Įžengia į miestą tamsa ir sugadina gyvenimą, sugriauna nerūpestingą ir spalvingą vaikystę – priverčia užaugti, kovoti dėl savo ir artimųjų gyvybės.
Taip, galiu pripažinti, kad karo aš bijau.“
Tai – kaunietės Gabrielės laiško, parašyto Holokaustą išgyvenusiai Frumai ir antrąją Holokausto aukų kartą atstovaujančiai Bellai, epizodas. Tuo pačiu tai – ir spektaklio „Jaunimas kalba apie karą“ fragmentas.
Šio spektaklio-projekto idėja gimė Olandijoje, „Na de Dam“ teatre, Amsterdame. Jos autoriai jau ne vienerius metus prasmingai įtraukia jaunus žmones į pokalbius apie tai, ką šiandien reiškia karas ir kodėl mes negalime pamiršti to, kas nutiko Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo.
Sumanymas paprastas – jauni žmones susitinka su Antrojo pasaulinio karo liudininkais, klauso jų istorijų. Tuomet savo įspūdžius ir sąsajas su šiuolaikiniu pasauliu bei savo patirtimis aptaria tarpusavyje ir su profesionaliais teatro režisieriais. Taip gimsta jų bendras kūrinys – spektaklis viešose miesto erdvėse, įtraukiantis miesto gyventojus į prasmingą pokalbį apie istoriją.
Pasak lietuviškojo spektaklio režisierės S.Sakalauskaitės, į kūrybinį procesą įsitraukė penkios Kauno moksleivės, kurios kalbėjosi su dviem moterimis ir klausėsi jų patirčių. Viena iš jų išgyvenusį Antrąjį pasaulinį karą, kita – pokarį. Po šių pokalbių vyko merginų ir režisierės diskusija.
„Diskutavome apie tai, ką girdėjome. Tik jau po to galėjome pradėti kūrybinį procesą ir mintis dėlioti į spektaklį. Viso to tikslas – išlaikyti karo atmintį, kad jauni žmonės apie tai kalbėtų, diskutuotų ir galvotų.
Kartu atradome nemažai gražių minčių. Merginų suvokimas labai sutapo su manuoju - supratome, kad net pačiame juodžiausiame etape yra šviesa ir kad to pamiršti nereikia“, – sakė S.Sakalauskaitė.
Režisierė sako pamačiusi, kaip merginoms rūpi šios temos ir kaip įdėmiai jos klausėsi savo pašnekovių. Vėliau S.Sakalauskaitė merginų paprašė parašyti joms po laišką – apie tai, ką jaučia, ką išgirdo. Šie laiškai ir tapo spektaklio ašimi.
Svarstydama, kodėl tokie pokalbiai yra svarbūs ir prasmingi, režisierė sakė, kad tokie susitikimai yra visai kas kita, nei istorijos pamokos mokykloje.
„Man atrodo, kad kai mes mokomės istorijos mokyklose, gauname sausą informaciją – tai įvairūs rašytiniai šaltiniai, datos, bet nedaug yra žmogiškumo, prisilietimo prie žmogaus, kaip jis jautėsi tuo laiku.
Kai girdimi tikri žmonių išgyvenimai, tai paveikia, paliečia, yra ypatinga ir vertinga patirtis, nes padeda suvokti tą laikotarpį. Suvokti iš esmės, kokius randus mums palieka tam tikri istoriniai laikotarpiai. Ir dabartinis karantinas paliks randus, keis žmonių gyvenseną. Kiekvienas laikotarpis žmonėms turi savo palikimą.
Mes kalbėjome su karo laiku ir pokariu gyvenusiomis moterimis. Jos abi turi karo atmintį. Šie randai keliauja iš kartos į kartą, todėl suvokti, kaip žmogus tą laikotarpį išgyveno ir ką patyrė, yra naudinga. Taip mes matome, kaip mus veikia istorija“, – sakė režisierė.
S.Sakalauskaitė pridūrė, kad ši tema buvo įdomi, svarbi ir jai pačiai. Visų pirma, menininkė yra Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė ir šis darbas – pirmoji jos, kaip režisierės, patirtis: „Man įdomu dirbti su jaunais žmonėmis, su paaugliais ir tuo pačiu aš savanoriauju „Sidabrinėje linijoje“. Pati esu aktorė, nesu nieko režisavusi, tad šis kvietimas prisijungti prie projekto mane suintrigavo, sudomino.
Dabar esu sužavėta šio projekto idėja, kurio esmė net nėra rezultatas, bet visas procesas, bendravimas, kalbėjimas, skirtingų kartų persipynimas. Tai labai įdomu.“
Spektaklis „Jaunimas kalba apie karą“ vyks spalio 8 dieną 17.30 val. Kauno kultūros centro terasoje (Vytauto pr. 79).
Apie „Istorijų festivalį“
„Istorijų festivalis“ yra vienas iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių. 2019 metų spalį startavusi iniciatyva jungia istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, pavienius istorijos entuziastus, profesionalius pasakotojus („storitelerius“), vietos bendruomenių aktyvistus ir kitus.
Šių metų festivalyje kviečiama kalbėti apie namus, kuriuose telpa visas pasaulis, namus, kuriuose gimsta Istorija
Gyvenimo namuose istorijos bus pasakojamos šiuolaikinio meno kūriniuose, aktorių pasirodymuose, naujas patirtis pasiūlys sumuziejinti namai – memorialiniai muziejai ir kitose miesto bei rajono miestelių erdvėse.
Festivalio programoje – taip pat kelionė į Kauną supančius miškus ir juose slypinčias partizaninio karo paslaptis, lenkų menininkų kolektyvas „Graby Punkt Urban Lab“ pristatys atvirukų projektą „Jautrusis Kaunas“, ekskursijos po bohemišką Laisvės alėją, dingusį meninį Kauną ir Kulautuvą, menininkų kolektyvas iš Maltos surengs virtualius pasakojimus apie Kauno virtuves, kiti renginiai.
Visa festivalio programa – čia.
