Kauno Jėzuitų gimnazijos auklėtinė septyniolikmetė Adelina Pupelytė – viena iš jų. Angliškai ir vokiškai kalbanti, o dabar dar ispanų kabos besimokanti kaunietė sako, kad Lietuvoje daugėja laimingų žmonių, nebijančių išeiti iš savo komforto burbulo, kuriančių ir skirtingose erdvėse bei įvairiomis formomis ieškančių savęs.
Būtent tokie moksleiviai susibūrė praktinėje ugdymo programoje „Kauno iššūkis“, kuri yra viena iš projekto „Kaunas Europos kultūros sostinė“ veiklų. Projektas vykdomas kartu su „Sėkmės mokykla“, buriančia kūrybiškus ir netradicinio mąstymo moksleivius.
– Adelina, koks yra dabartinis Kauno jaunimas?
– Žmonės įsivaizduoja, kad jis yra šiek tiek blogesnis, nei yra iš tikrųjų. Tai auganti, besikeičianti karta. Mes norime to paties, ką turi Niujorko ar Londono moksleiviai. Tiek Kaune, tiek, manau, visoje Lietuvoje jaunimui trūksta skirtingo tipo veiklos. Tarkim, žmogus gerai piešia, bet galbūt jis ne šiaip gerai piešia, o yra geriausiai tą darantis kompiuteriu. Arba jei jis yra sportininkas, tačiau neranda sau tinkamos veiklos?
– O gal jaunam žmogui tiesiog trūksta savo paties laisvės, kuri turi tiesiog užaugti?
– Tiek aš, tiek kiti jaunuoliai dabar ieškome nišos, kur tiktume. Geriausias keliais – tai nepertraukiamas ieškojimas. Nerandi – ieškai toliau. Kol surandi tą laisvę, kurios ieškojai.
Mano gyvenime labai daug davė savanorystė. Mokausi Jėzuitų gimnazijoje pagal specialią programą, čia būtina turėti tris papildomas veiklas: sportas, savanorystė, kūryba.
Man teko lankytis ir bendrauti su kai kurių Kauno rajono mokyklų mokiniais. Taip, atskirtis yra, tačiau galbūt ne tokia, kokią įsivaizduojame.
Savanoriauti teko labai skirtinguose renginiuose. Vienas iš tokių – vaikų, turinčių fizinę ir psichinę negalią, stovykla. Ten pamatai visai kitą pasaulį, žmones, kurie gyvena kitaip.
– Kartais, klausantis jūsų, norisi pasakyti frazę „mokinių elitas“. Mokotės Jėzuitų gimnazijoje, kalbate anglų ir vokiečių kalba, ispanų – mokotės, dalyvaujate įvairiose veiklose. Tačiau ar nėra atskirties – tarp jūsų ir, tarkim, jūsų bendraamžių iš Kauno rajono mokyklų?
– Man teko lankytis ir bendrauti su kai kurių Kauno rajono mokyklų mokiniais. Taip, atskirtis yra, tačiau galbūt ne tokia, kokią įsivaizduojame. Kai imi kalbėtis – supranti, kad mes esame tokie patys. Beje, „Kauno iššūkyje“ labai skatinome dalyvauti būtent Kauno rajono mokyklas.
Projekto metu tobulinsime asmenines kompetencijas, dirbsime grupėse, analizuosime atskiras problemas, jas spręsime, taip pat teks įveikti viešo kalbėjimo baimę, vyks asmeninės sesijos, daug laiko bus skiriama pokalbiams. Žmonės už tokio pobūdžio seminarus moka nemažus pinigus, o mes visą tai gausime nemokamai. Tai kelias iki savęs.
– Kelias iki savęs?
– Kartais vyksta savęs blokavimas. Tu eini į mokyklą, grįžti namo, išmoksti pamokas ir tau net pasakoma, kaip turėtum mąstyti ir kaip turėtum galvoti, todėl labai sunku atrasti save – kaip galvoti norėčiau aš? Pagaliau – savęs išbandymas įvairiose veiklose. Tai ir yra iššūkis – kad tu pabandytum daryti tai, ką nori. Tai ir patriotizmas Kauno miestui, kai visą savo neišnaudotą kūrybinę energiją galiu skirti miestui, kuriame gyvenu. O po to pamatyti rezultatus.
– Adelina, jūs daug kalbate apie asmeninių kompetencijų ugdymą, seminarus, pokalbius, diskusijas. Tačiau dar viena iš formų, skatinanti ir kūrybiškumą, ir savęs pažinimą, yra įvairūs renginiai. Ar jų Kaune nestinga?
– Aš pati labai mėgstu renginius, ypač man patinka susitikimai ir diskusijos. Tačiau galėčiau nueiti net ir į kepimo seminarą. O kodėl ne, jei renginys sudomintų, o aš nebūčiau kepusi to, ką kepti mokys?
Esame sukūrę Kauno jaunimui skirtą internetinį puslapį, paskyrą socialiniame tinkle. Norime parodyti dar neatrastą Kauno pusę. Kaunas – ne tik Laisvės alėja, senamiestis ar „Akropolis“. Čia vyksta daug mažesnių renginių, tik kartais reikia drąsos į juos užeiti. Apie tai taip pat kalbėsime „Kauno iššūkyje“.
Man kartais atrodo, kad žmonės, ypač jauni, truputį stringa savo rutinoje ir renkasi išmintą, žinomą gyvenimo kelią. Elgiasi taip, kaip darė draugai, tėvai, brolis ar sesė. Trūksta noro, drąsos pasakyti: „Ei, juk šito dar niekas nedarė. Aš padarysiu.“
Galėčiau nueiti net ir į kepimo seminarą. O kodėl ne, jei renginys sudomintų, o aš nebūčiau kepusi to, ką kepti mokys?
Dar viena problema – kritika tiems, kurie daro skirtingai. Nekalbu iš savo patirties, tačiau bet kokia drąsa tapti kitokiu neretai vertinama kritiškai. Aš manau, kad su globalizacija pamažu tos problemos nyksta. Tai matosi net einat mieste – žmonės nebijo rengtis, elgtis kitaip, o laimingų žmonių, kartu su išraiškos laisve, daugėja.
Beje, pastebėjau, kad daug darantys žmonės, daugiau turintys veiklos mažiau skundžiasi. Kuo daugiau dirbi, tuo mažiau laiko galvoti lieka, kaip viskas yra blogai.
– Užsiminėte apie Niujorką, Londoną. Galbūt esate iš tų, kurie savo ateitį mato ne Lietuvoje?
– Norėčiau įgyti gerą išsilavinimą užsienyje. Tada grįžti į Kauną ir žinias atiduoti savo miestui.
