Kas yra „Stebuklingi kilimai“, kokie menininkai čia pristatys savo darbus, kokiose erdvėse vyks meno renginiai ir ką šiemet žada bienalė – 15min pokalbis su Kauno bienalės vadove Neringa Kulik.
– Kauniečių išties laukia kultūros renginiais intensyvus ruduo, o jau nuo kitos savaitės kviečiate pažvelgti į stebuklingus kilimus. Tai – ne vienerius metus trukęs projektas?
– Taip, „Stebuklingi kilimai“ startavo 2017 metais. Kauno bienalė tuo metu laimėjo „Kūrybiškos Europos“ platformų paraišką ir kartu su 15 Europos Sąjungos ir kandidačių šalių galėjo dalintis ir bendradarbiauti, kartu su kultūros organizacijomis vykdyti projektą, paremtą jaunų, kylančių menininkų rezidencijomis.
Menininkai vykdavo pas partnerius į įvairias šalis, dirbo kartu su vietos bendruomenėms, įtraukiant vietos menininkus. Taip buvo norima papasakoti kiekvienos vietos įdomias, svarbias detales, o kai kuriais atvejais – net ir negirdėtas istorijas. Tuo pačiu taip buvo atskleidžiamas vietinis kontekstas: per žmogaus žvilgsnį į kūrybiškas veiklas ir procesus įtraukiant bendruomenes.
Pasitelkus bendrakūrybos praktikas įgyvendinta daugiau kaip 50 projektų, įtraukusių per 150 kylančių menininkų.
Mes labai džiaugiamės, kad Kauno bienalė buvo pati pirmoji organizacija Lietuvoje, kuri vadovavo tokio masto projektui. Šiemet jį užbaigiame ir norime sukurti didelę šventę tiek patiems autoriams, tiek visai Europai, bendradarbiaujant ir su „Kaunas 2022“ programa.
„Stebuklingų kilimų“ projektas yra dalis Europos kultūros sostinės programos, o Kauno bienalė – Europos kultūros sostinės partnerė. Labai džiaugiamės šia partneryste ir galimybe, pristatant parodą, taip tarsi atidaryti kultūros sostinės programą ir metus.
– Kur pristatoma paroda?
– Kauno paveikslų galerijoje, bet taip pat bus instaliacijos Kauno geležinkelio stotyje ir viešose erdvėse Kauno mieste.
Savo darbus šioje parodoje pristato 57 menininkai, tačiau tai – tik trečdalis tų, kurie per ketverius metus dalyvavo projekte. Parodos kuratorė profesorė, menotyrininkė, Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini stengėsi atrinkti kuo įvairesnius menininkus, dirbusius su skirtingoms technikomis – tekstilė, fotografija, videomenas, instaliacija, performansai.
Norėjosi parodyti įvairovę. Taip pat stengėmės atrinkti menininkus iš kuo įvairesnių šalių ir miestų, papasakoti kuo įvairesnes, įdomesnes istorijas.
– Jūs minėjote, kad vienas iš parodos akcentų – įvairovė. O kokia bendra jų jungtis?
– Pagrindinė bendra jungtis – darbas su bendruomenėmis, bendros aplinkos suvokimas, bendras kūrybinis procesas. Norėjosi parodyti ir skirtingus būdus, kaip galima įtraukti bendruomenę į kūrybiškus, meniškus procesus, kokiais būdais menininkai tai gali daryti ir koks būna rezultatas.
– Parodą lydės ir kiti renginiai?
– Turėsime labai plačią lydinčią programą. Lapkričio 6 dieną vyks vienos dienos simpoziumas apie kūrybiškumą viešose erdvėje. Simpoziumo metu pristatysime skirtingus atvejus, kaip menininkai dirbo su bendruomenėmis, kaip naudojo viešą erdvę, kuri tapo terpe jų kūrybai, taip pat bus kūrinių pristatymai.
Visos parodos metu siūlysime gana plačią edukacinę programą, vyks ekskursijos, įvairios dirbtuvės, jas ves ir menininkai iš užsienio – Italijos, Prancūzijos, Ukrainos, menininkė iš Čilės, kuri gyvena Vokietijoje. Parodoje bus ir papildytos realybės gidas – lankytojai galės susipažinti su dar kitokiu požiūriu į šį projektą.
Režisierius, aktorius Justas Tertelis specialiai mums sukūrė istoriją, pasakojimą – ją ir bus galima pamatyti naudojantis realybės gidu. Ši istorija vyksta XVII amžiuje ir seka dviejų pagrindinių herojų – Eglės ir Doron – kelionę per 15 Europos šalių „Stebuklingų kilimų“ partnerių bei pasiūlo naują Erab (Europos) viziją.
– Ką šiame projekte simbolizuoja kilimas?
– Tai susieta su projekto menine idėja. Kai galvojome, koks galėtų būti projekto pavadinimas, kuratorė pasiūlė stebuklingo kilimo metaforą. „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose Šecherezada savo vyrui pasakodavo istorijas, o kiekvieną naktį stebuklingas kilimas vis nuskraidindavo į kitą pasaulio vietą. Stebuklingas kilimas mūsų projekte naudojamas kaip metafora, kuri menininkus „nuskraidina“ į kitą šalį, miestą, į kitą kontekstą ir kitą istoriją. Ir jis, atsidūręs ten, kartu su vietos bendruomene ir su vietos menininkais, kurią kitą istoriją ar ją pasakoja.
O žvelgiant iš kitos pusės – projektas yra labai įvairus ir tarsi susideda iš labai daugybės mažų, bet svarbių detalių. Sudėjus kartu jos virsta tarsi gražaus ornamento kilimas.
– Lapkričio 12-ąją prasidės ir 13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“. Apie ką kalba šių metų tema?
– 13-ąją Kauno bienalę kuruoti pakvietėme Josée Drouin-Brisebois. Ji yra vyresnioji šiuolaikinio meno kuratorė, atsakinga už Kanados ir tarptautinio šiuolaikinio meno kolekcijas Nacionalinėje Kanados galerijoje. J.Drouin-Brisebois mums pasiūlė bienalės idėją apie žmonijos prisitaikymą, išlikimą tam tikromis ekonominėmis, politinėmis, ekologinėmis, tvarumo sąlygomis.
Jos atspirties taškas buvo Jonas Mekas ir jo gyvenimo istorija.
2019 metais ji pirmą kartą atvyko į Kauną ir lankėsi 12-oje Kauno bienalėje, J.Drouin-Brisebois ekspozicijos buvo paveikslų galerijoje. Tada mes su ja užlipome į trečiąjį aukštą, į „Fluxus“ kabinetą. Taip ji pamatė, kad Kaunas yra ypatinga vieta kalbant apie tokias asmenybes, kaip Jurgis Mačiūnas.
Po to J.Drouin-Brisebois labiau pradėjo gilintis į fluxus meninį judėjimą, dar labiau pažino Joną Meką. Sužinojo istoriją, kaip J.Mekas, kuriant „Fluxus“ kabinetą Kaune, prašė Niujorke finansiškai paremti jo atsiradimą. Ją labai ši istorija sujaudino, įsirėžė į atmintį, o dabar J.Meko gyvenimas tapo atspirties tašku pačiai bienalės temai.
Tai žmogus, kuris yra mėtomas ir vėtomas likimo, tačiau prisitaiko prie tam tikrų aplinkybių, įgyja atsparumą. Tuo pačiu bienalės tema kviečia ne tik žiūrėti į praeitį, bet ir galvoti apie ateitį: kaip mes gyvensime, kaip prisitaikysime prie pokyčių, kuriuos jaučiame dabar?
– Kokie renginiai atidarys 13-ąją Kauno bienalę?
– Didysis bienalės atidarymas vyks lapkričio 12 dieną 18 val. Lietuvos krepšinio namuose. Bienalę atidarys Indrės Šerpytytės ir Kauno šokio teatro „Aura“ bendras performansas.
Atidarymo savaitgalį – lapkričio 13–14 dienomis – Kauno valstybiniame lėlių teatre vyks speciali Jono Meko filmų programa. Rodysime 16 milimetrų originalias juostas, kurias atsivežame iš Prancūzijos. Tai bus labai išskirtinė patirtis ateiti ir pamatyti 16 milimetrų filmus.
Velnių muziejuje lapkričio 13 dieną 12 ir 14 valandomis performansą atliks Kanados menininkė Shary Boyle bendradarbiaujant su vietos jaunimo ansambliu.
Bienalėje savo darbus pristatys 23 tiek lietuvių, tiek tarptautinių menininkų, o didelis fokusas – į kultūrinę partnerystę tarp Lietuvos ir Kanados. Kauno bienalėje dalyvaus 7 menininkai iš Kanados, kiti – iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Škotijos, Kosovo, kitų šalių.
Bus ir specialus studentų iš Baltarusijos meno kūrinių projektas, kurį inicijuoja lietuvių menininkas Artūras Raila, bendradarbiaujant su Europos humanitariniu universitetu.
– Esate minėjusi, kad kai kurie bienalėje dalyvaujantys kūrėjai Lietuvą mato kaip vilties pavyzdį. Baltarusijos studentai – vieni iš jų?
– Taip, aš kalbėjau apie jaunąją baltarusių kartą, kurie kovoja už savo nepriklausomybę taip, kaip Lietuvoje kovojome prieš daugiau nei 30 metų. Jie labai jaučia palaikymą iš Lietuvos ir vertina galimybę pristatyti savo darbus Kauno bienalėje, atvirai kalbėti apie situaciją, kuri dabar yra Baltarusijoje būtent bienalės kontekste. Jiems tai svarbu. Ir iš jų aš visą laiką girdžiu, kad Lietuva yra pavyzdys. Ir dar – menininkas iš Kosovo, kur labai panašus abiejų šalių kontekstas. Jis sakė, kad Lietuva jam taip pat yra pavyzdys, kokia jo šalis galėtų būti po 10–15 metų.
– Ar menininkų darbus paveikė pandemija, ar tai juntasi ir kaip?
– Tiesiogiai pandemiją cituojančių kūrinių bienalėje neturėsime. Tiesa, menininkę Indrę Šerpytytę domina pandeminė situacija: kaip mes bijome prisilietimų, bijome vienas kito kvėpavimo, buvimo arti. Tad jos kūrinys ir kalbės apie tai.
Kiti kūriniai plačiau kalba apie apskritai žmonijos prisitaikymą prie įvairų aplinkybių. Matyt, nuo pandemijos pradžios dar nepraėjo tiek laiko, kad būtų įmanoma įvertinti situaciją.
– Ar bus darbų, sukurtų specialiai Kauno bienalei?
– Taip, turėsime daugiau nei dešimt visai naujai sukurtų kūrinių. Dauguma jų – menininkų iš Lietuvos. Galbūt čia ir yra pandemijos pliusas, kad dauguma lietuvių kūrėjų, kurie yra aktyviai dirbantys, pasirodantys užsienyje, pandemijos metu buvo Lietuvoje, o mums tai tapo paskata juos pakviesti naujiems meno kūriniams. Tai – Lina Lapelytė, Augustas Serapinas, Emilija Škarnulytė, Indrė Šerpytytė, Pakui Hardware, Simona Žemaitytė, Vytautas Viržbickas, Kristina Inčiūraitė, Svajonė ir Paulius Stanikai.
– Kokiose erdvėse vyks bienalės renginiai?
– 13-oji Kauno bienalė bus išsidėsčius per tris erdves. Pagrindinė parodos dalis vyks Lietuvos krepšinio namuose, turėsime kelias menines instaliacijas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje ir Velnių muziejuje, kelias instaliacijas viešose erdvėse.
Kaip ir kiekvienais metais, Kauno bienalės profesionalių gidų komanda kvies visus meno mylėtojus susipažinti su 13-os Kauno bienalės parodoje pristatomais menininkais ir jų kūryba. Edukaciniai užsiėmimai šeimoms ir vaikams vyks savaitgaliais, jų metu edukatoriai kūrybiškomis užduotimis leis pažinti parodos kūrinius, menininkus ir šiuolaikinio meno įvairiapusiškumą.
Yra ir socialinės įtraukties edukacinė programa. Ji skirta asmenims, sergantiems demencija, Alzheimeriu, patiriantiems autizmo spektro sutrikimus, regos, klausos, intelekto negalias turintiems žmonėms ar tiems, kurie priklauso įvairioms socialinės rizikos grupėms.
– Kokius bienalės menininkus išskirtumėte?
– Labai sunku kažką išskirti, nes kiekvienas menininkas atsineša savo istoriją, kurią nori papasakoti. Man didžiausią džiaugsmą suteikia tai, kad mes turime galimybę pristatyti Jono Meko kūrybą. Kažkur esu skaičiusi, kad Mekui buvo liūdna dėl to, jog jo darbai, kol jis kūrė, ne tiek daug buvo rodomi Lietuvoje.
2022 metai yra Jono Meko 100-osios gimimo metinės, tad ta proga, manau, bus programa ir visoje Lietuvoje. Mes ją, manau, ir pradėsime.
Paminėčiau tokius menininkus, kaip pasaulyje žinomas menininkas Christianas Boltanskis ir jo gatvės plakatų projektas pavadinimu „Žvilgsniai“, menininkes iš Kanados Shary Boyle, kuri pristatys naują meno kūrinį Velnių muziejuje, Althea Thauberger, kuri vykdė projektą su Sitkūnų bendruomene ir sukurs specialų meno kūrinį Krepšinio namuose, Douglas Gordon filmą apie Joną Meką „Aš neturėjau kur eiti“, kuris pirmą kartą Lietuvoje bus rodomas ne kaip filmas, o kaip meninė instaliacija – Krepšinio namuose kviesime į specialius seansus ir taip praleisti kelias valandas, klausantis Jono Meko gyvenimo istorijos.
Visa 13-osios Kauno bienalės programa – čia.
2022 metais Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
