„Siuvinėtas Čiurlionis“. Taip pavadinta A.Zupkienės paroda šį rudenį pristatyta Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Deja, tačiau nuo šio šeštadienio muziejus, kaip ir kitas įstaigas, uždarė karantinas, tad nespėjusieji jų pamatyti su unikaliais Audronės darbai dabar gali susipažinti kol kas tik nuotraukose.
Siuvinėti pradėjo vaikystėje
Siuvinėti Audronė pradėjo dar vaikystėje, būdama šešerių metų, o jos mokytoja – buvusi kaimynė.
„Tada gyvenau Panevėžyje. Kaimynė buvo auksinių rankų žmogus, ji mane ir išmokė siuvinėti kryželiu. Mama išmokė megzti, o kaimynė – siuvinėti. Ji kalbėjo tik rusiškai, aš – lietuviškai, bet mes suprasdavome viena kitą puikiausiai“, – pasakojo Audronė.
Siuvinėti Audronei patiko. Kaip sako pati, gimus Dievas ją greičiausiai apdovanojo didele kantrybe ir dar – optimizmu.
„Siuvinėjau vaikystėje, paauglystėje. Paskui išvažiavau į Kauną, prasidėjo medicinos studijos ir tie dalykai pasimiršo. Ištekėjau, gimė dukra. Bet po 2000 metų ėmė kankinti mintis, kad kažko man gyvenime trūksta.
Mūsų šeima yra aktyvi – mėgstame įvairias aktyvias veiklas. Baidarės, riedučiai, dviračiai, vaikščiojimas gamtoje. Bet kažkur viduje kirbėjo, kad nedarau dar kažko“, – pasakojo moteris.
Tokia būsena Audronę lydėjo apie 5–6 metus: „Aš net vyrui pradėjau sakyti, kad man negerai, jaučiu, kad kažko nedarau, bet nesuprantu, ko.“
„Supratau, kad jūra atgijo“
Kartą Audronės dukra internete pamatė siuvinėtą paveiksliuką. Taip Audronei ir sukirbėjo mintis, kad siuvinėjimą būtų smagu atrasti iš naujo.
Abi su dukra ėmėsi ieškoti idėjų, kas galėtų būti siuvinėjama. Dukra Audronei siūlė gėlę, drugelį, kiškį. Tačiau moteris sako jautusi, kad nori ne to.
„Tada netyčia vyras rado paveikslą, kuriame – jūra, bangų ošimas, švyturys. Pradėjau siuvinėti ir mano vidus nurimo. Tada supratau, kad siuvinėjimas ir yra tai, ko aš nedariau“, – prisiminė Audronė.
Tačiau baigus darbą moterį aplankė nusivylimas: apniko mintys, kad tiek laiko, tiek pastangų įdėta, o jūra – negyva. Siuvinėtame darbe „nesigirdi“ bangų ošimo.
„Bet jei jau padariau, pagalvojau, kad reikia įrėminti. O tada, kai darbas buvo įrėmintas, supratau, kad jūra atgijo. Vadinasi, darbą reikia pabaigti iki galo. Aš savo ruožtu siuvinėju, o rėmintojai – pritaiko rėmelį. Jie irgi atlieka rimtą darbą, kol paveikslai tampa tokie.
Nuo to laiko supratau ir kitką – kad niekam nerodysiu, kol nepadarysiu darbo iki pabaigos“, – pasakojo Audronė.
Išsiuvinėjo vyrui dovaną – sraigtasparnį
Baigusi paveikslą su jūra Audronė ėmėsi siuvinėti dovaną vyrui. Tai buvo paveikslas, kuriame – sraigtasparnis.
„Kodėl? Todėl, kad jis dirba Karinėse oro pajėgose. Jam labai aktualu. Atrodo, kad viskas paprasta – juk tai sraigtasparnis. Nuotraukų begalės. Bet nėra lengva rasti tokį, kokį tu norėtum išsiuvinėti. Viename – ne tokia detalė, kitame fonas ne tas. Visi prisiuntė begales nuotraukų, kol vieną vienintelę gražią radau. Super išėjo“, – sakė moteris.
Tuo pačiu Audronė siuvinėjo dar vieną paveikslą – dovaną dukrai pagal jos nuotrauką.
Baigusi paveikslą su jūra Audronė ėmėsi siuvinėti dovaną vyrui.
„Kai šiuos du paveikslus pradėjau siuvinėti, ėmiau nubusti naktį. Su Čiurlionio pavarde. Kokią antrą nakties. Nubundu, ir viduje – Čiurlionis.
Po kelių mėnesių vėl tas pats. Taip tęsėsi apie pusmetį. Galvojau, svarsčiau, kodėl Čiurlionis. Muzika? Taip, gražu. Bet su muzika aš nesu susijusi niekaip.
Kai su Čiurlioniu mintyse nubudau septintą kartą, pasakiau vyrui: einam į M.K.Čiurlionio muziejų. Gal aš ten gausiu atsakymus“, – kalbėjo A.Zupkienė.
Muziejuje pasitiko paveikslas „Žinia“
„Tik užlipom laipteliais į viršų, ir prieš mano akis – M.K.Čiurlionio paveikslas „Žinia“. Pamačiau jį ir pasakiau: galime apžiūrėti Čiurlionio paveikslus, bet atsakymą aš turiu. Jau žinau“, – šyptelėjo Audronė.
Moteris supratusi, kad ji turiu siuvinėti būtent šį paveikslą: „Kai ėmiausi darbo, nė karto nepabudau su Čiurlioniu. Vadinasi, gavau žinutę ir ją iššifravau. Įminiau mįslę.“
Taip prasidėjo Audronės siuvinėjamo Čiurlionio kelionė. Šiuo metu moteris jau yra išsiuvinėjusi šešis jo paveikslus, visi jie – originalaus dydžio. Audronė sako, kad niekada nesėda siuvinėti būdama blogos nuotaikos.
„Pirmąjį paveikslą baigiau siuvinėti 2013 metais. Darbas tęsėsi metus ir tris mėnesius. Visus siuvinėjau panašiai – iki pusantrų metų. Stengiausi siuvinėti, kad dydžiu jie atitiktų Čiurlionio paveikslus.
Kai ateidavau į muziejų, man būdavo nedrąsu. Nedrąsiai sprindžiais pradžioje juos matuodavau. Paskui jau tik paprašiau centimetrinės juostelės. Įsidrąsinau. O iš karto maniau, kad ką aš čia trukdysiu.
Muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, kai jau pradėjome bendrauti, manęs klausė, kodėl aš neprašiau nuotraukų, matmenų“, – pasakojo A.Zupkienė.
Idėja kitam paveikslui – iš pajūrio atsivežus akmenį
Baigus siuvinėti pirmąjį paveikslą apėmė, pasak Audronės, sunkiai nusakomas geras jausmas.
Jau baigiant siuvinėti paveikslą „Žinia“ Audronė su šeima vaikštinėjo pajūriu. „Aš labai mėgstu akmenis. Bevaikštant tąkart radau tokį nemažą akmenuką, kuris man kažką priminė.
Parsivežiau į Kauną, pasistačiau namuose ant komodos ir kiekvieną kartą praeidama vis pasižiūrėdavau. Sustodavau ir galvodavau. Maždaug po pusės mėnesio supratau, kad jis man primena M.K.Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Todėl antrąjį ėmiau siuvinėti šį“, – kalbėjo pašnekovė.
„Karalių pasaka“ atėjo tarsi savaime. Jis Audronei primena Lietuvą.
Vėliau A.Zupkienė išsiuvinėjo paveikslus „Pasaka (Karalių pasaka)“, „Karalaičio kelionė“ (II paveikslas iš triptiko), „Bičiulystė“, „Praeitis“. Siuvinėti Čiurlionį moteris ketina ir toliau.
„Karalių pasaka“ atėjo tarsi savaime. Jis Audronei primena Lietuvą: „Aš ne tik siuvinėju Čiurlionį, tačiau man labai įdomi ir jo asmenybė. Daug skaitau, domiuosi jo kūryba ir gyvenimu. Pabaigusi paveikslą visada įsigilinu, pasidomiu, kas yra rašoma apie šį kūrinį“, – kalbėjo pašnekovė.
„Pasaka“ skirta Lietuvos šimtmečiui, o paveikslą puošia ir nedidelis Lietuvos šimtmečio ženklas. „Bičiulystė“ – dukrai skirtas darbas, mat šis paveikslas – jos labiausiai mėgstamas.
Viename paveiksle – apie 50-60 spalvų
Parodoje eksponuojami ne tik paveikslai. Vienas iš eksponatų – paveikslo siuvinėjimo schema, pagal kurią ir dirba Audronė. Jei ją išmatuoti – išeitų apie 13 metrų. Šias schemas kaunietė vadina savo darbo biblija.
„Nuotrauką dedu į kompiuterinę programą, kuri ir padaro schemą. Nustatau norimą dydį, kiek maždaug norėčiau spalvų. Bet spalvų skaičių pakoreguoja pati programa. Viename paveiksle jų yra apie 50-60“, – pasakojo A.Zupkienė.
Tada, turit schemą, prasideda darbas. Audronė kartais keliasi apie pusę penkių ryto, kad galėtų padaryti buities darbus, o laiką po darbo – vakarą – skirti savo pomėgiui.
Kartais schema ar jos fragmentas būna itin sunkūs: įvėrus siūlą tepadarai tris-keturis kryželius ir vėl tenka keisti spalvą: „Arba būna, kad visoje schemoje vienos spalvos būna tik kokie trys kryžiukai.“
„Dabar to nedarau, bet būdavo, kad siuvinėdavau iki pusės keturių ryto. Veriu siūlą į adatą apie dešimt minučių ir nesuprantu, kodėl neįveriu. Pasirodo, kad ne į tą galą. Dabar stengiuosi to nedaryti, nes naktis yra skirta poilsiui“, – sakė pašnekovė.
Kalbant apie visumą, svarbus ir paveikslo įrėminimas: „Labai nuostabūs žmonės yra Panevėžyje – „Rėmų pasaulis“. Esu jiems padėkojus, nes ten dirba menininkai, kurie sugalvoja, atitaiko rėmelį.“
„Jei norėčiau jūsų paveikslą nusipirkti?“ – klausiu Audronės, o ji sako niekada apie tai dar negalvojusi.
„Kiek kainuotų? Net negalėčiau atsakyti. Dabar tik kelios draugės apie tai užsiminė, sako, kiek tu namuose sienų turi? Visų juk nesukabinsi. Nežinau. Vien savikaina yra apie 500 eurų. Medžiagos, įrėminimas. Ir apie pusantrų metų intensyvaus darbo. Tikrai negalėčiau pasakyti kainos.“
Sulaukė skambučio iš muziejaus
Iki šių metų visi šeši paveikslai buvo Audronės namuose: „Kiekvieną rytą ir vakarą su jais pasisveikini ir atsisveikini. Teigiamų emocijų pasisemi.“
„Niekam anksčiau šių paveikslų nerodžiau, nes man nekilo minčių, kad kažkam tai įdomu. Jie džiugino šeimą, artimuosius. Kelis kartus tik draugės pasakė, kad esu savanaudė, nes niekam nerodau“, – pasakojo A.Zupkienė.
Kartą šeimos draugas paklausė, ar gali Audronės darbus nufotografuoti. Jis užsiminė ir apie muziejų, bet Audronė šią mintį tiesiog praleido pro ausis.
„Pamenu, prieš Kalėdas mes su vyru vaikštinėjome miške. Ir tada man paskambino muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė. Man buvo tokia staigmena, tokia Kalėdinė dovana! Ji norėjo paveikslus pamatyti.
Viskas kiek užtruko, bet galiausiai sutarėme dėl parodos. Man džiugina širdį, kai pamačiau, kad žmonėms yra įdomu, gražu, kad jie tai vertina“, – sakė Audronė.
