Ežerėlio kryptis – fotografija
Vienas iš „Šiuolaikinių seniūnijų“ akcentų – vietos bendruomenės įsitraukimas, kuriant kartu su profesionaliais menininkais. Ežerėlio gyventojai pasirinko fotografijos meną, o projekto pradžioje jiems išdalinti vienkartiniai fotoaparatai ir pasiūlyta fotografuoti savo aplinką, kasdienybę.
„Tokiu būdu mes galime patekti, kur paprastai nepatektum ir neužfiksuotum, nors ir būtum pakviestas. Iš to gavome 400 nuotraukų. 100 geriausių eksponuosime galerijoje atidarymo metu ir jos liks visą mėnesį iki kitos parodos liepos mėnesį. Taip pat visas 400 nuotraukų bus galima pamatyti vaizdo projekcijoje „400 Ežerėlio istorijų“, – sakė parodos kuratorė Vaida Virbickaitė .
Ežerėlyje buvo pasiūlyta reziduoti fotomenininkams, kurie į miestelį ir jo bendruomenę pažvelgė savo žvilgsniu. Vienas iš jų – kaunietis fotomenininkas Donatas Stankevičius.
„Aš kuriu apie atmintį, žmogų. Vaizdo antropologija yra mano mėgstama sritis. Man visada svarbu savo fotografijų ciklams sutikti personažų, o Ežerėlis tam pasirodė puiki platforma. Paprastai reikia pastangų tam, kad integruotumeisi į vietos bendruomenę, o šiuo atveju, dalyvaujant rezidencijų programoje, buvo paprasčiau“, – sakė D.Stankevičius.
Ieškodamas Ežerėlio raktažodžių, kaip galėtų „atrakinti“ miestelį, menininkas daug bendravo su vietiniais žmonėmis. D. Stankevičius šį pakaunės miestelį nutarė pažinti per vietos žmonių profesijas ar veiklas, dėl kurių žmogus savo bendruomenėje yra žinomas.
„Nes mes visi didžiąją savo gyvenimo dalį pramiegam, o kitą – pradirbam. Pagal tai mus atpažįsta kiti. Kartais net nežino mūsų vardo, tačiau žino, kuo mes užsiimame“, – kalbėjo D.Stankevičius.
Pažino skirtingus žmones
Kūrėją domino įvairūs žmonės – tiek tie, kurių visas gyvenimas prabėgo Ežerėlyje, tiek ir tie, kurie čia apsigyveno vėliau.
Kaip sakė D.Stankevičius, jo fotografijos akiračio neaplenkė durpynas, menininkas domėjosi jo istorija, susipažino su ilgamečiu durpyno darbuotoju, buvusiu direktoriumi Romualdu Draugeliu. „Fotografavau jį toje durpyno vietoje, kur netoliese buvo ežeras. Žmogus pasakojo, kaip, dar būdamas mažas, ten nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens eidavo maudytis. Būtent toje vietoje ir darėme jo portretą“, – pasakojo D.Stankevičius.
Fotografas norėjo susipažinti su kunigu, tačiau paaiškėjo, kad jo Ežerėlyje nėra – dvasininkas atvyksta iš greta esančio Zapyškio. D.Stankevičius tuomet susipažino su zakristijonu, kuris dar dirba ir katilinėje. Taip pat – su jaunu mokslininku, auginančiu ir išvedinėjančiu naujas Vienadienių gėlių rūšis.
Lėtoji fotografija, sako D.Stankevičius, turi savo žavesio – kai niekur neskubi ir randi laiko pokalbiams su žmonėmis, atsiveria kitokie jų portretai. Nors rezidencijai buvo skirtos trys dienos, D.Stankevičiui jų neužteko – menininkas Ežerėlyje lankėsi jau apie 15 kartų ir, kaip tvirtina pats, šio nedidelio pakaunės miestelio neišsėmė: „Man buvo įdomu pažinti žmones. Miestelis mažas, tad iš vieno, kurį fotografuoji, sužinai apie kitą. Tai – tarsi susisiekiančių indų principas. Labai įdomu.“
Ežerėlyje fotografas ieškojo personažų ir kitiems savo kuriamiems fotografijų ciklams – padienių darbininkų, kurie ūkio darbus padėdavo nudirbti už maistą ar butelaitį stipresnio gėrimo, senų vairuotojų foto ciklui „Old drivers“. Šių žmonių, sako D. Stankevičius, rasti tampa vis sunkiau – jų mažėja.
D. Stankevičiaus paroda Ežerėlio bendruomenės galerijoje bus pristatyta rudenį.
Įkvėpė A. Sutkaus fotografija
Ežerėlio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Virginija Pūrienė sako, kad galerijos atidarymo proga bus pristatoma programa, per kurią bendruomenė perteiks Ežerėlio tapatybę ir tai, ką dvejus metus veikė.
„Parodyti sau, savo bendruomenėje, savo svečiams. Tai bus pirmas mūsų atsivėrimas bendruomenei, ką mes veikiame ir ką sukūrėme“, – sakė V. Pūrienė.
Paklausta, kodėl pagrindinis akcentas yra fotografija, pašnekovė išskyrė dvi priežastis. Bendruomenę įkvėpė humanistinės fotografijos vedlys, fotomenininkas Antanas Sutkus. Čia, Ežerėlyje, A. Sutkus praleido dalį savo jaunystės metų, mokėsi Ežerėlio mokykloje, ją baigė.
Panašiu metu, kai prasidėjo „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas, buvo išleistas Antano Sutkaus fotografijų albumas „Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių“.
„Jame – nuotraukos iš ankstyvo jo fotografijos periodo, susijusio su Ežerėliu ir Zapyškiu. Ta knyga mus įkvėpė, lyg ir pats Antanas savo gyvenimo saulėlydyje atsigręžė į savo ištakas. Tai kodėl mums neatsisukti į jį ir priminti visiems apie jo didįjį talentą, kad jis yra šio krašto žmogus, o pirmieji kadrai, pradžia – iš šių vietų“, – sakė V. Pūrienė.
Panagrinėjus Antano Sutkaus kūrybą išryškėjo humanizmo kryptis – žmogus, jo veidas, išraiškos, žmogaus kasdienybė. Būtent į tai dėmesį sukoncentravo ir fotografijos kelionę pradėjusi Ežerėlio bendruomenė.
Antroji priežastis – žmonių požiūris į fotografiją, kuri dėl išmaniųjų technologijų tapo ne tik prieinama kone kiekvienam, bet ir mėgstama.
„Dažnas, turintis rankose telefoną, gali tapti fotografu – kurti savo nuotraukų albumą, o foto objektyvo centre yra mūsų gyvenvietė, žmonės ir tai, kas mus supa aplinkui. Per fotografiją labai išryškėja tapatybė“, – kalbėjo V. Pūrienė.
Rankos tapatybės neturi
Po pirmosios parodos jų vėliau bus atidaryta ir daugiau – penkios. Trys iš jų – susijusios su pernykštėmis vasaros rezidencijomis ir ką Ežerėlyje pamatė bei užfiksavo menininkai per tapatybės, bendruomeniškumo prizmę. Dar viena paroda bus vietos žmonių, kurie susibūrė į Ežerėlio foto klubą.
Kaip sakė V. Pūrienė, vaizdai, kuriuos per objektyvą pamato vietos gyventojai, skiriasi nuo rezidavusių menininkų foto žvilgsnio.
„Ir apie tai galima kalbėti dviem sluoksniais – kokybinio ir turinio atžvilgiu. Mes, ežereliečiai, jau įpratę matyti tai, kas yra akivaizdžiau, tai, kas mums yra mūsų tapatybė, kurią mes iki šiol žinojome kitu pavidalu – ne meniniu. O fotografija vis tik yra menas.
Čia yra architektūros, didelis akcentas gamtai, aplinkai, kur mes gyvename, žmonėms. Kol mūsų nepaskatino kuratoriai, rezidavę menininkai – mes patys to nedarėme. Žinoma, tai susiję ir su tuo, kad viešinti žmogaus atvaizdą riekia leidimo, yra ir kiti apribojimai. Tačiau, pavyzdžiui, viena jaunoji fotografė išskyrė žmogaus rankas. Rankos neturi tapatybės. Ji tai siejo su durpynu, su sunkiu žmogaus rankų darbu ir taip atsigręžė į žmogų“, – pasakojo V. Kūrienė.
Tiesa, ne visiems vietos gyventojams buvo jauku stoti prieš foto kamerą. Kaip sakė pašnekovė, buvo visko: nuo nenoro iki abejonių, ar konkretus žmogus yra tinkamas personažas: „Fotomenininkai, taip pat ir Antanas Sutkus, mums tarp savų žmonių padėjo atrasti žmones, kurie yra ir fotogeniški, ir nuotraukose įdomūs.
Tokius, kurie perteikia asmenybės bruožus – tai tam tikra prasme mums buvo naujiena. Reikėjo tik išdrįsti, surasti herojus, kurie sutinka fotografuotis, kurie galbūt turi labai įdomią gyvenimo istoriją ir ją galime perteikti per žmogaus atvaizdą.“
Fotografijos kelionė labiau subūrė ir vietos bendruomenę, sustiprino žmonių ryšį. Pasak V. Pūrienės, galerija nėra vienkartis projektas – ji liks, o vietos bendruomenė ir toliau ieškos galimybių čia rengti parodas, pristatyti vietos žmonių, šalies menininkų darbus. „Ėjimas fotografijos keliu nuo mūsų neatsiejamas“, – kalbėjo V. Pūrienė.
Ežerėlio bendruomenės renginiai prasidės birželio 9-ąją, 19 val. šventine eisena, po jos – jungtinis šokis „Ežerėlio herojai“.
Oficialiai paskelbus apie bendruomenės galerijos atidarymą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai parodys spektaklį ,,Paveikslas“, taip pat bus sukonstruota medžių instaliacija iš Ežerėlio durpyno medžiagų.
Nuo 21 val. – Claros Giambino koncertas. Renginį užbaigs vaizdo projekcija „400 Ežerėlio istorijų“.
