„Kaunas 2022“ ambasadoriai 15min portale dalinasi mintimis ir idėjomis, kaip gyventi karantino sąlygomis, nepasiduoti nerimui bei kokiomis veiklomis užsiimti būnant namuose. Pokalbis su A.Jasenka – apie kultūrą ir pokyčius, apie duoną ir žaidimus bei kūrybą.
– Kaip pasikeitė jūsų paties gyvenimas, veiklos, darbai prasidėjus ir tęsiantis karantinui? Ką veikiate, kuo užsiimate?
– Mano gyvenimas nepasikeitė. Esu koks buvau, tik metai ir įvykiai kiti. Tyrinėju tai, ką tyrinėdavau, klausau muzikos tokios, kuri mane augina.
Atsinaujino poreikis paklausyti tos muzikos, kurios nemėgau arba laikiau ne muzika. Atsirado noras patikrinti, ar tai tiesa, ar vis dėlto aš klydau. Juk tiesa ir tai, kad visada lengva įsijungti į bendrą socialinį visuomeninį mąstymą, kuris apibūdina reiškinius teigiamai arba neigiamai. Ir negalvodamas tiki tuo, kas sakoma. Tai nėra gerai ir dažniausiai tam sunku atsispirti, bet aš sau atradau muzikos klausymo būdus, kurie daugiau demokratiškesni. Klausiu savęs: kas tai yra, kaip tai padaryta, kodėl taip autorius kūrė, mąstė? Ir atrandu atsakymus.
Atrandu, kad tokią muziką galima priimti, būti su ja. Pažinti yra vienas pagrindinių menininko uždavinių, perduodant tą žinojimą kitiems.
Karantinas manęs niekaip neveikia. Nesijaučiu nei izoliuotas, nei apgautas, nei pamirštas. Kurdamas muziką ir tapydamas esu visuomet vienas, ir taip jau daug metų. Vienok nieko nesukursi, jei bėgiosi po neišpasakytą gausą koncertų, parodų, spektaklių. Tai atima laiko ir jį pradangina. Taip sau jau nebeleidžiu.
Ne visada, tarkime, koncerte gausi satisfakciją, todėl internetas šiuo atveju gelbsti, kai neišeidamas iš namų esi visur, girdi, matai. Reikia susipažinti su naujomis meno srovėmis, įvykiais. Tai ateina iš vidinės ramybės. Tam tikra prasme šis karantinas tai padeda įgyvendinti.
Žinoma, po darbo dienos norisi gryno oro, bet karantinas dar neatėmė šios galimybės. Išlieka ir tai, kad gali pasikalbėti telefonu su artimu žmogumi. Visa tai tampa tarsi nauju potyriu, koncertu ar nelyg paroda.
Kiekvieną dieną atlieku tuos pačius veiksmus: keliuosi gana anksti, karštas vanduo, pratimai ir skaitymas iš lapo (muzikos kūrinių skambinimas iš natų) mano mėgiamu Rhodes Piano instrumentu.
Tada – kava, būtinai perklausau vinilą, turiu sukaupęs nemažą plokštelių kiekį. Ir tuomet sėdu prie savo kūrybinių darbų. Kuo mažiau radijo, televizijos, kur yra dūzgimas apie mirtis, karus, ligas, purviną politiką. Tai absoliučiai išbalansuoja, todėl manęs nedomina.
Rekomenduoju visiems pateikiamus faktus geriau perskaityti ramiai ir informaciją apdoroti sau pačiam. Pakanka 10 minučių susipažinti su esama padėtimi šalyje ir pasaulyje. Paskui geriau skaityti, pavyzdžiui, Gintaro Grajausko poeziją ar Šekspyro sonetus.
– Kokios būtų jūsų rekomendacijos karantino metu? Kokios muzikos pasiklausyti? Kokias knygas, filmus rekomenduotumėte?
– Muzikos skaitymas iš lapo. Tikiuosi, daug žmonių turi namuose kokį nors muzikos instrumentą: pianiną, akordeoną, styginių instrumentų. Rekomenduočiau išsitraukti iš stalčių užslėptas natas ir pamėginti pagroti ką nors nesudėtingo, pavyzdžiui J.S.Bacho preliudą.
Dažnai žmonės turi natų, nes kažkada lankė muzikos mokyklą, dabar jose mokosi jų vaikai. Todėl natų namuose tikrai yra, o jei ne, galima rasti internete. Susiradus, pavyzdžiui, Thelonious Monk džiazinę pjesę galima pabandyti sugroti ją savo instrumentu, perskaityti tą raštą.
Patikėkite: patirsite didelį malonumą, sugrosite kad ir kelias eilutes ar taktus, bet pamatysite, kad laikas pralėks greitai, kad skaityti muziką iš lapo yra didelis nuotykis. Aš taip darau kasdien. Ir kiekvieną kartą išgyvenu malonumą vėl ir vėl pagrodamas J.S.Bachą, A.Mocartą ar L.Van Beethoveno sonatas.
Žinoma, šiuolaikinei muzikai skiriu didelį dėmesį, bet nepamirštu baroko, klasikos ar romantizmo laikotarpio muzikos. Svarbu tai daryti ne per prievartą, bet susipažinus su epocha ir autoriumi.
Filmai. Dabar tikriausiai pati prieinamiausia veikla visiems. Todėl mano rekomendacija – Jim Jarmusho filmas „Kava ir cigaretės“. Tai – bendravimo, džiaugsmo patirtys, ko nėra dabar, tad gal pradžiugins linksmas, bet nebanalus režisieriaus požiūris į bendravimo malonumus.
Kas nori patirti, kokie mes laikini, trapūs, pažeidžiami siūlau peržiūrėti Lars von Triero filmą „Melancholija“. Jis neabejotinai padės suprasti ir dabar esamą situaciją. Dienos taps nebergždžios, bet prasmingos sau pačiam.
Knyga. Aš labai mėgstu skaityti poeziją. Apskritai skaityti poeziją yra tingių žmonių užsiėmimas, tai galimybė skaitant beveik neskaityti, bet gyventi su poeto siūlomu poetiniu tekstu. Vienas malonumas panerti į poeto tekstą, nusipiešti reginius, spalvas ir garsus. Ir nereiks jokio Tailande auginto haliucinogeninio grybo!
Nesvarbu, ar poezija skaitosi sunkiai, ar lengvai. O kur skubėti? Kas liepia įveikti knygos lapus ir būtinai viską suprasti iš karto? Nesuprasti, bet girdėti skaitomą žodį – fraktalinis pojūtis. Aš visuomet taip skaitydamas poeziją keliauju laiku visur, kur tik įmanoma, viską turiu savo galvoje ir širdyje. Poeto tekstai tik išjudina tokį girdėjimą, mąstymą. Tekstas suteikia fantazijai erdvės, o fantazija yra kone pats svarbiausias reiškinys žmogui. Fantazuokime, o tai reiškia – gyvenkime ir toliau, kad ir tokiomis aplinkybėmis. Taigi pradėkite nuo prozinės poezijos stiliaus – haiku.
– Jūsų nuomone, kaip keisis mūsų kultūros įpročiai po krizės? Ar bus tuštesnės salės, ar visų pirma reikės duonos, o tik po to – žaidimų?
– Galvoju, kad labai dažnu atveju standartiškai galvojama: čia juoda, o čia balta. Pats karantinas, manau, nekeičia žmonių ir nepakeis mūsų kultūrinių įpročių.
Reikėtų labai ilgo laiko tarpo, kad būtų poveikis žmogui ar visuomenei. Viskas vystosi paraleliai, esame vieni nuo kitų priklausomi. Nebus geros ekonomikos, jei nebus geros ir kokybiškos kultūros. Ir atvirkščiai. Technologijų atsiradimas suponavo ir poreikį naujai pažvelgti kūrėjui į save, į visuomenę, į planetą.
Taip, yra bandoma visuomenę suvaldyti per finansus. Bet, kaip taisyklė, menas neatsiranda, kad ir kiek įdėsi pinigų. Kūrėjas pats turi eiti savo keliu, niekas negali nurodyti jam kelio. Būtų gražu, kad institucijos padėtų tą kelią nutiesti tiek jaunam menininkui, tiek patyrusiems kūrėjams.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, kuriantis menininkas ne visada dirba pagal kažko kito nustatytas taisykles, todėl jis yra nepatogus. Kas daroma su nepatogiais, mes žinome tiek iš istorijos, tiek iš dabarties. Deja, vėliau tas „nepatogus menininkas“ tampa visuomenės moralinio, ar dvasinio kelio pagrindu, jo mąstymo keliu eina visi. Jis tampa ne tik grupelės žmonių vedliu, bet ir tautos vedliu, žmoniškumo kelrodžiu.
Todėl reikia investuoti į ilgalaikius procesus, kurie atneš kultūrą į visus sluoksnius. Tiksliai žinau: jei tarp žmonių vyksta negeri dalykai, net neabejoju, vaikystėje tokie žmonės ne tas pasakas skaitė ir ne tos muzikos klausėsi. Taigi, švietimas, medicina ir kultūra. Tuomet ir ekonomika bus, verslai ir visa kita.
Gebėti perskaityti siunčiamą menininkų žinutę – tai turėti raktus nuo dangaus vartų.
Šalyje daug kūrybingų žmonių, visi noriai reiškiasi, nori būti pastebėti. Kodėl, pavyzdžiui, nemąstyti taip: peržvelgti dailininko tapybos darbų albumą yra ir žaidimas, ir duona? Perskaityti muzikos raštą – tai gyvenimo nuotykis ir dvasinis maistas. Gebėti perskaityti siunčiamą menininkų žinutę – tai turėti raktus nuo dangaus vartų. O einant metams supranti, kad nereikia daug fizinių dalykų, daiktų tam, kad būtum sotus. Vidinė ramybė ir žingeidumas išgelbės, noras pažinti.
Taigi man „žaidimai“ ir „duona“ yra ne tai, apie ką standartiškai galima pagalvoti. Vandens ir duonos yra, trūksta platesnio žvilgsnio į ateitį, kuri reikšis būtent per kultūrą ir švietimą.
– O kaip ši situacija paveiks jus, jūsų darbus, jau pradėtus ar dar tik planuotus?
– Manes nepaveiks niekaip. Tik tuo atveju paveiks, jei neteksiu artimų žmonių ar mane pati ištiktų mirtis, nes tada nebegalėsiu veikti.
Be abejo, skaudu kad mirtingumas yra neprognozuojamas. Visi turime savo artimus, tėvus, vaikus, brolius, seseris. Jų netektis kiekvienam iš mūsų yra skaudi. Taip ir ateina suvokimas, kad viskas yra labai laikina. Reikia saugoti žodį, garsą, spalvą, gamtą. Pagaliau – save patį.
Jei Lietuvą ištiks Italijos likimas, matyt, tik tada suprasime kažko nepadarę, kad taip neatsitiktų. Ir vėlgi, čia reikia vidinės kultūros, suvokimo apie ateitį, kuri auginama dabartyje.
O visa kita… Menininkų gyvenimas, kaip ir minėjau, yra tarsi karantinas. Norint ką nors sukurti, užrašyti, nutapyti, sugroti turi daug valandų, dienų, net dešimtmečius pralesti vienas, būti net ir nepatogus visuomenei.
– Bet kiek kūrybai yra svarbios „gyvenimo ir buvimo sąlygos“? Jums būtent? Kada ir koks yra geriausias laikas kūrybai?
– Teko bendrauti su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Jis yra pasakojęs, kaip kūrė savo trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. Rašytojas išvyko į Druskininkų sanatoriją, tuo metu buvo jaunas, rūkė. Tad užsidarė tamsiame kurorto kambarėlyje, jam užteko karštos kavos ir cigarečių. Taip išgyveno kūrybinį katarsį, sakęs kad tokio katarsio daugiau nėra išgyvenęs.
Kompozitorius Igoris Stravinskis kurdavo muziką nuo 9 valandos ryto ir iki 17 valandos vakaro. Pietus į namo antrą aukštą atnešdavo tik žmona, niekas negalėjo kūrybos proceso metu jo trukdyti. Su šeima pasivaikščioti jis eidavo tik po darbo, taip pat tik po darbo bendraudavo su draugais. Jis skyrė gana mažai laiko šeimai, bet dabar pasaulis turi jo baletus „Ugnies paukštė“, „Petruška“ ir kitus. Ar jam daug reikėjo? Tik ramybės ir susikaupimo.
Dailininkas Šarūnas Sauka negali pakęsti ir jį varo iš proto buities darbai, tai jį atitraukia nuo jo kūrybos, mąstymo proceso nedideliame studijos kambarėlyje Dusetose. Nors jis su buitimi nedraugauja, bet jo tapyti paveikslai dar ilgai kalbės ateinančiai ateičiai. Ar jam reikia daug? Ne, tik ramybės ir susitelkimo minčiai, kai tapo.
Aš asmeniškai turiu erdvę, kurioje užsidarau ir taip pat dirbu pakankamai disciplinuotai, neskirdamas laiko, mano manymu, laikiniems ir į niekur nevedantiems dalykams. O po darbų pagaliau žiūrėti į dangų ir matyti debesis yra labai rimtas dalykas. Taip permąstai viską. Mes visi atsakinėjame į tą patį klausimą: kas aš esu?
– Vyriausybė patvirtino vadinamąjį „ekonomikos paketą“ verslui, tuo pat metu ragina netaupyti kultūros darbuotojų sąskaita ir nemažina darbo užmokesčio fondo. Tačiau kai kurių savivaldybių administracija stabdo kultūros įstaigų veiklą. Jūsų manymu, kodėl jaučiama toji atskirtis tarp verslo ir kultūros, ypač sunkmečiais?
– Iš viso Lietuvos kultūros sektoriaus į biudžetą surenkami milžiniški pinigai. O skiriama kultūrai, kaip žinia, nedaug. Čia protu nesuvokiami dalykai.
Mes vertiname greitį, staigius procesus, kurie atneša greitus dividendus. Finansuoti ilgalaikius procesus norisi ne kiekvienam, ir valstybei – taip pat. Reiktu prisiminti 1990–2000 metų laikotarpį, kai buvo siekis greitai pralobti investuojant į nieką. Ne tik dingo investuoti pinigai, bet dingo ir žmonių vertybių skalė. Tai labai pavojingi procesai.
Geri dalykai neatsitinka greitai. Taigi, kalbant apie kultūros, švietimo sistemas, jų kūrimą, nebus greitų rezultatų. Tačiau nuoseklaus ir disciplinuoto darbo rezultatai pasimato vėliau, tokiose ekstremaliose situacijose kaip kad yra dabar. Vyriausybė šiuo metu turi spręsti daugybę uždavinių, todėl kritikuoti jos sprendimų dabar nelabai norėčiau.
Veikiau aš pats savęs galiu paklausti: o ką aš tuomet siūlau ir galiu prisidėti? Jei to paklaus dauguma (o, manau, taip ir vyksta), mūsų neištiks chaosas su visomis baisiomis pasekmėmis. Pradėkime mąstyti kitaip, ir viskas netrukus pasikeis.
