Įdomu – nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairios.
Šešeri metai Kaune ir Kauno rajone
Bene anksčiausiai į „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo Andrius Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto kaip būsimos Europos kultūros sostinės (EKS) idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.
„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Andrius skaičiuoja, kad per beveik šešerius metus jam „darbo reikalais“ pavyko sudalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos tiek fotografavo, tiek filmavo drono pagalba. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.
„Pamenu, kaip 2016-ais metais „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, kur susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas Marius Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 TB medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau „mirusiame“ kompiuteryje.
Teodoras Biliūnas savo „Kaunas 2022“ atskaitos tašku laiko EKS titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje. Fotografas bendradarbiauja su naujienų tarnyba BNS, portalais, tad jo darbo grafike EKS renginiai mirgėjo ir likusius beveik šešerius metus.
Būtent jo nuotraukas iš tokių įvykių, kaip „Fluxus“ vardo suteikimas Kauno oro uostui, naujienų portalų vartytojai išvysdavo pirmiausiai, neretai tiems įvykiams dar net nesibaigus. „Kaip visa tai apskaičiuoti – renginiais, kadrais ar kilometrais, aš neįsivaizduoju, tiesiog ta buvo nuolatinė mano kasdienio darbo dalis“, – juokiasi fotografas.
„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria Martynas Plepys, su fotoaparatu „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 metų. Beje, viena pirmųjų jo užduočių buvo sukurti tuometinio „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus portretą. Legendinis kaunietis reagavo taip: „Mano nuotraukos reikia? Juk pilnas internetas mano nuotraukų“, visgi galiausiai neatsisakė papozuoti ir Martynui.
Gražvydas Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos
tik grįžęs po atostogų iš Graikijos, papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie 14 valandų.“ Per pusmetį Gražvydas aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“
Chemija tarp kūrėjų ir stebėtojų
„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia Martynas.
„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia Teodoras. Jam muzikos grupių koncertuose, kurių EKS programoje teko aplankyti itin daug, aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią.“
„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai tą „kažką“, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto Andrius.
„Ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Na, o bėgant mėnesiams, pastebėjau, jog žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena Gražvydas. Jam ne mažiau įdomu buvo ir fotografuoti svarbesnių „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.
„O man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis Marius. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys.
„Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali nebūti patenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Visgi pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato.“
Iššūkiai, likę už kadro
Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardino pagrindinius „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos prideda, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu „Kaunas 2022“ uždarymą šiltai ir komfortiškai stebėti arenos viduje“, – kvatoja Teodoras.
„Labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis“, – teigia Martynas. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką, tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, jog fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“
Nors geriausiai kaip „dronistas“ iš pašnekovų kompanijos žinomas Andrius, kadrų iš paukščio skrydžio teko „pagaudyti“ ir Martynui.
„Prisimenu pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo, mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet viskas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.
Marius, kartu su kolega Martynu apkeliavęs galybę kiemų karantino metu, prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jiedu prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.
Įsiminusiu „krikštu“ dalinasi ir Gražvydas. „Pirmosios darbo su „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai.
Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, jog valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“
Asmeniniai atradimai
„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja Marius, kaip operatorius per kelerius metus užfiksavęs ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.
Marius mini ir „ConTempo“, festivalį, kurį filmavo nuo pirmos dienos, ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju, ir tik po to – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai. Pašnekovas svarsto, kad su kamera juk taip pat šokama – be to, viskas, ką filmuoji, yra judesys: „Taip, filmuodamas šokį gerai žinau, ką pabrėžti, ką geriau išimti, bet visų pirma šis menas man suteikė galimybę filmuoti ir visus kitus judančius vaizdus.“
„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone — nepaisant lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi Gražvydas. Jis tarp asmeniškai įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V.Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.
„Man labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena Andrius.
Teodoras tuo tarpu teigia, kad jam didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnės už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas.
Dar Teodoras išskiria ypatingai paveikią Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“ – ji, kauniečio teigimu, tikrai galėjo trukti ilgiau, kad pasiektų kuo daugiau žmonių. O koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.
„Visos programos buvo labai įdomios, dalyvavimas jų veiklose praplėtė mano asmeninį akiratį, tačiau daugiausiai sentimentų pasiliko po „Fluxus Labas!“ bendruomenių renginių. Juose netgi užsibūdavau ilgiau nei planuota ir visada išvykdavau su plačia šypsena. Taip pat negaliu nepaminėti jaunimo renginių. Vienas iš jų – „Audros“ festivalis, kurio pasirinkau nefotografuoti, jog galėčiau sudalyvauti, kaip paprastas dalyvis“, – receptu, kaip suderinti darbą ir pomėgius, dalinasi Gražvydas.
„Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ programų labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie „Kaunas 2022“ patirtį kalba Martynas.
„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, o ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais“, – šį pasakojimą, papildantį per šešerius metus tūkstančius savo ir kolegų užfiksuotų akimirkų, baigia Martynas.
