Forumą gegužės 20 dieną pradės diskusija „Kultūros vaidmuo įveikiant krizę“, kurioje savo įžvalgomis dalinsis Kultūros ekonomikos profesorius Milano IULM universitete, OECD Venecijos skyriaus direktorius Pieras Luigi Sacco, žurnalistas, televizijos laidų prodiuseris, „Kaunas 2022“ kuratorius Rytis Zemkauskas, rašytojas, bendruomenių menininkas ir tyrinėtojas François Matarasso, konsultantė ES ir programos „Europos kultūros sostinė“ klausimais, projekto „Voices of Culture“ vadovė Else Christensen-Redzepovic, festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška. Diskusiją moderuos „Kaunas 2022“ programos vadovė Ana Čižauskienė.
Su kokias iššūkiais per krizę susidūrė kultūros sektorius? Kokios mintys apie kultūros kūrėjų vaidmenį kyla apibendrinant karantino laikotarpį? Savo pastebėjimais forumo išvakarėse dalijasi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, „Culture zone Wroclaw“ tarptautinių ryšių vadovė Paulina Maloy ir menininkas Tadas Černiauskas.
– Su kokiais iššūkiais, sunkumais susidūrėte karantino metu?
M.Ivanauskienė: Mes atsidarėme 2018 metų pabaigoje, o užverti duris 2020 pavasarį buvo šokas. Nesitikėjome, kad įvykiai taip klostysis. Sunkumai buvo tokie, kaip ir kitų šio sektoriaus atstovų. Turėjome uždaryti muziejų, perkelti parodas ir, žinoma, pagrindinė bėda – finansavimas.
Vos tik muziejus užsidarė, pradėjome veiklą internete. Pačią pirmąją užsidarymo dieną išsiuntėme naujienlaiškius, jie buvo siunčiami du kartus per savaitę, pristatomi mūsų kolekcijų autoriai, parodos ir t.t. Pastebėjome, jog tai buvo reikalinga, kadangi susidomėjimas tikrai padidėjo.
V.Vitkienė: Didžiausias sunkumas mūsų organizacijai – iš naujo išrasti naujus metodus ir įrankius, kaip būti kartu su žmonėmis ir bendruomenėmis, su kuriais dirbome. Su partneriais – tiek vietiniais, tiek tarptautiniais – negalime vykdyti viešų renginių. Nežinome, kada grįšime į normalų režimą.
Tačiau šiame iššūkyje matau didelę galimybę naujam kultūrinio sektoriaus vaidmeniui. Tikiu, jog kultūros žmonės – menininkai, prodiuseriai, festivalių organizatoriai, teatro aktoriai – turi įgūdžių, kurių reikia. Tai yra kūrybiškumas, inovatyvumas, naujų galimybių ieškojimas.
P.Maloy: Visa tai įvyko labai greitai, taigi patyrėme daug iššūkių, teko greitai priimti sprendimus. Ką atšaukti, ką atidėti, kaip tęsti? Scenarijus kelis kartus keitėsi. Iš pradžių nesitikėjome, jog ši situacija ilgam. Tačiau vėliau supratome, kad būsime uždaryti bent iki vasaros galo. Turėjome kitaip pagalvoti apie programas.
Kultūros vaidmuo šioje situacijoje yra atramos taškas žmonėms. Ir mes, kaip kultūros darbuotojai, turime klausytis, būti prieinami tais būdais, kuriais galime.
T.Černiauskas: Dažniausiai turi ieškoti alternatyvių būdų pajamoms, kad galėtum pragyventi, išmaitinti šeimą ar finansuoti kūrybinius procesus. Pandemijos metu visos parodos yra atšauktos, visi dialogai dėl ateities nukelti, o procesai sustabdyti. Aš nesu menininkas, kurio produkciją galima parduoti ar pakabinti ant sienos. Tad, viską atšaukus, mano visi pajamų šaltiniai išnyko.
– Ką išmokote, kokios patirties įgijote karantino metu?
M.Ivanauskienė: MO muziejus buvo muziejus be sienų 10 metų. Taigi, ši situacija mus privertė grįžti prie savo šaknų, vykdyti skaitmeninę veiklą internete. Sustiprinome savo savybes dirbdami taip. Taip pat pajutome, jog kaip komanda mes esame stiprūs, galime greitai prisitaikyti ir efektyviai dirbti. Galime vykdyti veiklą ir džiaugtis tuo, galvodami apie naujas idėjas. Sustiprinome ir savo ryšius su partneriais.
T.Černiauskas: Tikiu, kad tai yra labai sunkus ir streso kupinas periodas daugeliui menininkų, tačiau mes vis tiek dirbame ir kuriame, nepaisydami fakto, kad už tai negauname jokio finansinio atlygio. Kultūra yra neatsiejama dalis to, kas padaro mus žmonėmis. Ir tai neturi nieko bendro su pinigais, finansais ar lėšomis.
Nepaisant šios situacijos trūkumų, vienas dalykas lieka nepakitęs. Menininkai kuria, nors niekas neperka bilietų, visos įstaigos yra uždarytos. Kūrybiškumas ir kultūra išgyvens, prisitaikys ir netgi klestės bet kokiomis aplinkybėmis, kai yra apribojimai ar problemos. Nes tai labai svarbi dalis visuomenės mokyme, evoliucijoje ir saviugdoje.
V.Vitkienė: Didesnis susitikimų efektyvumas, jie užima mažiau laiko ir yra geriau suplanuojami. Tai yra ilgalaikis efektas mūsų strategijai. Ir, žinoma, nauji įgūdžiai, kurių išmokstame: naudotis naujomis programomis internete, patobulinti skaitmeninių įrankių žinias.
P.Maloy: Kaip organizacija, išmokome dirbti internetu. Turėjome visą veiklą perkelti į internetą, buvo nuotolinis darbas, iš namų biurų. Tai buvo didelis skaitmeninis šuolis ir mums jis pavyko. Taip pat supratome, jog esame lankstūs ir galime lanksčiai sureaguoti į permainas, nepasiduoti, galvoti apie kūrybiškus sprendimo būdus.
– Kas šiuo metu labiausiai kelia nerimą galvojant apie savo veiklos ateitį?
P.Maloy: Mes nerimaujame dėl naujų taisyklių, socialinio atsiribojimo ir kaip tai palies mūsų kasdienį darbą. Kaip palies mūsų auditoriją? Dėl karantino ribojimų pradingo tam tikras intymumo ir magijos jausmas.
Ir, žinoma, nerimaujame dėl globalios situacijos, ekonominės krizės ir kaip tai paveiks mus.
V.Vitkienė: Neapibrėžtumas ir neaiškumas. Mes nesame tikri, kada karantinas bus atšauktas, kada galėsime grįžti į normalų gyvenimą. Nežinome, ar pavyks normaliai sugrįžti į įprastą gyvenimą, ar bus didelių permainų. Šis neužtikrintumas, taip pat finansinis nestabilumas yra kliūtys planuojant projektus.
– Jūsų nuomone, ar kultūros sektoriuje įvyks reikšmingų pokyčių? Kodėl ir kokių?
M.Ivanauskienė: Viskas, ką žinome, kad gyvensime naujoje realybėje. Kokia ji – niekas nežino. Bet žinome, kad tai bus problemos su finansais, nes visi galvoja, jog lankytojų skaičius kris. Taip pat nežinia ir dėl privačių rėmėjų, nes niekas nenutuokia, kaip krizė paveiks ekonomiką.
Modernaus meno muziejus yra žmogiškojo kontakto vieta, taigi šis žmogiškasis kontaktas buvo išdarkytas šios krizės. Žinoma, turėsime prisitaikyti prie situacijos su visomis atsargumo priemonėmis. Tačiau aš manau, jog mums reikia būti kartu ir bendrauti. Viso pasaulio muziejai kalba, kad mes pasikeisime. Nuo didžiųjų parodų pereisime prie kolekcijų. Nuo turizmo prie vietinės auditorijos. Bet modernaus meno muziejus toks ir buvo nuo pradžių: mes turime kolekcijas ir remiamės vietine auditorija daugiau nei turistais. Taigi, mes tiesiog tęsime savo darbą.
V.Vitkienė: Kultūrinis sektorius visada randa būdų būti arti bendruomenės. Ir didžiausia galimybė sektoriui yra būti arčiau žmonių ir klausytis, kas tuo metu domina ar kelia nerimą žmonėms, sukurti galimybę žmonėms dalyvauti, būti išgirstiems. Kurti naujus projektus, kurie yra susieti su aktualijomis.
Mes esame labai svarbiame permainų laikotarpyje. Permainos kūrybiniam sektoriui, kūrybiškiems žmonėms bei kultūrai visada buvo didelis idėjų šaltinis, naujos inovacijos ir nauji metodai. Ir noriu, kad visas kultūrinis sektorius priartėtų prie auditorijų, jog auditorijos daugiau būtų įtrauktos, kad kaimynai taptų draugais, o konkurentai – partneriais. Taigi, ši krizė nėra tik krizė žmonėms. Tai atspirties taškas kultūriniam sektoriui, kad pradėtume galvoti drauge.
T.Černiauskas: Aš galvoju gana optimistiškai net tada, kai kalbame apie labiausiai pesimistišką scenarijų. Nesijaudinu dėl to, kad kultūra, menas ir kūrybiškumas gali pradingti. Tačiau labai neramu, kad daug menininkų, įskaitant ir mane, gali nebebūti šios srities atstovais. Mes būsime liudininkais, kaip socialinis ir finansinis atotrūkis visuose sektoriuose, įskaitant ir kultūrinį, taps vis didesnis.
Mažos menininkų grupės, įstaigos, mažos galerijos ir muziejai bus priversti užverti savo duris. Taigi, maži taps dar mažesniais, o dideli – dar didesni. Kiekviena krizė mus priveda prie naujo „normalumo“, naujos monarchijos, kur turėsime kelis didelius diktatorius, o visi kiti būsime valstiečiai, kol pasieksime lūžio tašką ir pradėsime viską daryti kitaip. Kaip visuomenė.
Visą forumo programą bei daugiau informacijos apie pranešėjus ir diskusijų dalyvius rasite svetainėje www.forumas.kaunas2022.eu
